Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Rašytoja atsikratė „senutės“ likimo
Šiauliuose kūrusi rašytoja Marija Jurgelevičienė, pasivadinusi slapyvardžiu Mari Poisson, treti gyvena Londone. Moteris trumpam buvo sugrįžusi į Šiaulius, kur P. Višinskio bibliotekoje susitiko su skaitytojais. Prieš renginį rašytoja „Šiaulių kraštui“ sakė, jog Lietuvoje ji negalėjo išgyventi, pensinio amžiaus moters niekas nepriėmė į darbą.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Pradėjo mokytis
— Kiek laiko nebuvo Lietuvoje? Kodėl pasirinkote emigrantės dalią?
— Iš Lietuvos išvykau 2006 metų kovo 28 dieną. Po kurio kurio laiko tvarkiau dokumentus ir pamačiau, kad sutapo mano vestuvių iš išvykimo į Angliją diena — kovo 28 dieną (juokiasi).
Išvykau į Angliją dėl kelių priežasčių: neturėjau darbo, mano vyras buvo patekęs į avariją, jis gulėjo visą žiemą ant patalo, o aš turėjau galvoti, iš kur gauti pinigų.
Išvažiavau viena į Angliją, po kurio laiko atvažiavo ir mano vyras. Pradžioje vyras darbo negavo, dirbau viena. Dabar galiu ir nedirbti, gaučiau pašalpas. O įsivaizduojate, kad Lietuvoje gautum tokias pašalpas padirbus porą metų?
Atvažiavusi į Londoną, susišnekėjau angliškai, pati pildžiau dokumentus. Pradžioje dirbau pagalbinius virtuvės darbininkės darbus stadionuose, kuriuose vyksta žirgų lenktynės. Po kurio laiko pradėjau dirbti kompaktinių diskų fabrike, reikėjo tikrinti jų kokybę.
Vyrui sekasi puikiai. Jis dirba stadione, paruošia žirgus lenktynėms. Anglijoje jis greitai išmoko kalbą, pasirodo, kad bet kokiame amžiuje galima mokytis. Abu su vyru įstojome į koledžą ir mokomės. Kadangi gaunu pašalpą, tai man už semestrą reikia mokėti ne 200, o 20 svarų. Mokausi anglų ir lotynų kalbų.
Laukia neišleisti romanai
— Važiuodami į Londoną, žinojote kur dirbsite? Turėjote draugų?
— Turėjau pažįstamą, kurio paprašiau, kad surastų kur apsistoti. Jis surado gyvenamąją vietą pas savo pusseserę rytų Londone.
Rytų Londone nesusiradau jokio darbo. Po kurio laiko vieni mano draugai grįžo į Lietuvą visam, tad man pasiūlė apsigyventi jų nuomotame bute. Nors jų kambariukas buvo labai nedidelis, bet norėjau gyventi Vakarų Londone.
Ir dabar ten gyvename. Buto šeimininkė iš Brazilijos, kiti kaimynai atvykę iš Pietų Amerikos. Šeimininkė — labai gera. Kai neturėjome darbo, ji nereikalavo pinigų: sakė, kai turėsite, atiduosite. O ji juk mūsų net nepažinojo! Užteko draugų rekomendacijos.
Dabar mes esame užpildę prašymą gauti valdišką butą. Galvojame, kad jį mums skirs.
— O kaip kūryba?
— Dabar nebedirbu, nes noriu įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Su seserimi sugalvojome parašyti knygą — laiškų romaną.
Atrodo, lyg susirašinėtume laiškais: aš gyvenu didmiestyje ir jai rašau į kaimą, o ji man atsako. Nors ji gyvena Mažeikiuose, bet mes nusprendėme, jog tai tegul bus kaimas.
Tai pat pradėjau rinktis medžiagą apie Karalienę Boną. Jau yra parašytos knygos — „Karališka medžioklė“ ir “Dienoraštis apie laiką“. Dar nežinau, kada jos bus išleistos.
Knygos, kurią rašau su seserimi Sara, ištraukas spausdina laikraštis „Šiaurės Atėnai“.
Dingo „senutė“
— Ar nesigailite palikusi Lietuvą?
— Labai gailiuosi, kad anksčiau neišvažiavau. Būčiau daug geriau gyvenusi. Anglija — turtinga šalis. Jei mano vyras būtų gulėjęs ten ant patalo, būčiau gavusi didžiules išmokas jam slaugyti. O Lietuvoje mes vos badu nenumirėme.
Aš Lietuvoje neturėjau darbo septynerius metus ir neturėjau jokios galimybės įsidarbinti. Visi darbdaviai nurodė mano amžių. Londone į amžių niekas dėmesio nekreipia, o žiūri į žmogų.
Dabar Londone gaunu laiškus, kur prašo užpildyti lapus dėl pensijos, net už nuomą gali prašyti sumokėti, jei esi dirbęs ir dabar sunkiai vertiesi. Lietuvoje niekas to nepasiūlytų. Jei nežinotum, kokios pašalpos tau priklauso, niekas Lietuvoje nesakytų. O Anglijoje ieškoma paramos gavėjų.
Tarkim, praėjusiais metais, mano vyras gavo laišką, kuriame rašoma, kad jis gali prašyti 200 svarų pašalpos, nes prasideda žiema ir bus reikalingos papildomos išlaidos. Ir dar pajuokavo, kad jis nedelstų, nes žiema labai greitai baigiasi.
Lietuvoje pragyvenome didžiąją gyvenimo dalį: užauginom vaikus, pasistatėm namus. Bet dabar, sugrįžus į Lietuvą, supratau: Lietuvoje neturėčiau jokios perspektyvos.
Nesakau, kad aš, ar kiti, gyvenantys Londone, yra laimingesni. Bet Lietuvoje daug kam labai anksti pasibaigia gyvenimas: nebegali mokytis, nebegali dirbti.
Lietuvoje aš jau būčiau senutė, galvočiau, kad nebeturiu fantazijos, nebegaliu dirbti, net mąstyti. O taip gali ir sveikam ligą įkalbėti.
Apie rašytoją
Marija Jurgelevičienė — Mari Poisson, gimė 1948 metų rugsėjo 22 dieną Dirgėluose, Šilalės rajonas. M. Poisson — prozininkė, poetė, eseistė.
1972 metais baigė lituanistikos studijas Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultete.
Nuo 1973 metų dirbo keliose Šiaulių mokyklose literatūros mokytoja. Nuo 1980 metų — Šiaulių Povilo Višinskio Viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė.
1991— 1999 metais Šiaulių pedagoginio instituto, nuo 1996 metų Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros asistentė. Šiuo metu laisva menininkė.
1999 metais įkūrė studiją „Plėviasparniai“. 2001 metais surengta pirmoji fotografijų paroda “Skiriu draugams“ Maironio muziejuje Kaune.
1987 metais pasirodė pirmoji poezijos knyga „Dvišalis eismas“, už kurią skirta Zigmo Gėlės literatūrinė premija. 1998 metais išėjo poezijos knyga “Plėviasparnis“, o 2004 metais novelių knyga “Tikra mergaitė“.
SUSITIKIMAS: Rašytoja Marija Jurgelevičienė daugiau nei po trejų metų pertraukos iš Londono atvyko į susitikimą su skaitytojais Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
REALIJOS: Rašytoja Marija Jurgelevičienė Anglijoje jau parašė dvi knygas, dar dvi — kūrybiniame procese.
Jono TAMULIO nuotr.
IŠNAŠA: „Nesakau, kad aš, ar kiti, gyvenantys Londone, yra laimingesni. Bet Lietuvoje daug kam labai anksti pasibaigia gyvenimas.
