Naujausios
Religinė įvairovė vis didėja
Kas ketvirtas mūsų šalies gyventojas nesitapatina su vyraujančia Lietuvos religija – Katalikų bažnyčia. Taip teigia knygos „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“ bendraautorės Eglė Aleknaitė ir Rasa Pranskevičiūtė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Saugojo nuo etikečių
Penktadienį mokslininkės knygą pristatė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje.
Kultūrinės plėtros projekte „Religinės įvairovės pažinimas Lietuvoje: alternatyvaus religingumo formos“ dalyvavo keturios Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės religijų tyrėjos: Milda Ališauskienė, Eglė Aleknaitė, Aušra Pažėraitė, Rasa Pranskevičiūtė bei fotografė Monika Požerskytė.
Pasak antropologės E. Aleknaitės, šis leidinys išskirtinis dėl meno ir mokslo bendrystės. Fotografijos atskleidžia pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios, Senovės baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“, Krišnos Sąmonės organizacijos, Religinės bičiulių draugijos (kvakerių), bahajų, dzenbudistų ir anastasininkų šventes bei kasdienybę.
Vienos bendruomenės į projektą įsitraukė noriai, kitos – bendradarbiavo, bet norėjo likti mažiau pastebimos, įvardijamos. Kai kurios grupės leidinyje aprašytos, bet nėra jų fotografijų. Dar kitos – atsisakė, nes jaučia grėsmę, jei bus plačiau pristatytos visuomenei.
Knygoje tekstai yra įsiterpę tarp nuotraukų ciklų, tekstai nebūtinai siejasi su nuotraukomis, prie nuotraukų nenurodoma, kokia tai bendruomenė.
„Taip darėme sąmoningai, kad nebūtų etikečių klijavimo, saugant nuotraukuose užfiksuotų žmonių teises, kad jie patys nenukentėtų dėl dalyvavimo projekte“, – sakė E. Aleknaitė.
Bendruomenių daugėja
Antropologė R. Pranskevičiūtė pateikia statistikos: 1951 metais Lietuvoje oficialiai veikė 7, 1983 metais – 6 tradicinių religinių krypčių bendruomenės, 2001 metais – 28, 2011 metais – 59 religinės bendruomenės.
Jų augimą, pasak R. Pranskevičiūtės, lemia specifinė pokomunistinių šalių visuomenių situacija kai, žlugus Sovietų Sąjungai, buvusioje jos įtakos teritorijoje pasireiškė ryškus dvasingumo ir į jį orientuotų bendruomenių poreikis bei bendri Vakarų pasaulio procesai: modernizacija, globalizacija, desekuliarizacija ir kita.
Pasak R. Pranskevičiūtės, be oficialiai registruotų bendruomenių yra grupių, kurios nemato prasmės ir nenori registruotis. Dar viena dalis žmonių apskritai nesisieja su jokiomis grupėmis. Žmonės, kurie formuoja eklektinį tikėjimą, nėra linkę priklausyti konkrečiai bendruomenei arba save priskiria kelioms bendruomenėms.
„Ne visos bendruomenės laiko save religinėmis grupėmis – tai būtų labiau šiuolaikinio dvasingumo grupės. Jų nariai galėtų būti nesiekiantys susisaistyti su konkrečia religine tradicija ir bendruomene dvasingumo ieškotojai, „believing, without belonging“ (liet. tikiu, bet nepriklausau religinei organizacijai) požiūrio atstovai", – sakė R. Pranskevičiūtė.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad save įvardijančių katalikais atsakymai apie tikėjimo tiesas, anapusybės, gyvenimo ir mirties klausimus ne visuomet atitinka krikščionišką pasaulėžiūrą.
„Vienas pagrindinių pokomunistinio regiono dvasingumo bruožų – netradicinių tikėjimų (populiarūs magijos (numerologija), astrologijos (horoskopai), okultiniai tikėjimai) ir tradicinių krikščioniškų dogmų eklektinio mišinio populiarumas“, – teigė R. Pranskevičiūtė.
Religinio „eklektizmo“ situacija būdinga visai Europai.
Ieškoti bendrumų
Antropologės atkreipė dėmesį, kad viešojoje erdvėje linkstama netradicines religines bendruomenes, ypač – naujuosius religinius judėjimus – pristatyti kaip kažką kitoniško, egzotiško arba keliančio pavojų.
„Kita vertus, religiškai intensyvų gyvenimą gyvenantys katalikai lygiai taip pat gali būti visuomenėje priimami ne kaip norma“, – sakė E. Aleknaitė. Ji pabrėžė, kad vienas iš projekto tikslų ir buvo paskatinti žmones fotografijose matyti ne keistuolius, o žmones, kurie gal šiek tiek skiriasi nuo mūsų, bet ne tiek jau ir daug.
Pasak R. Pranskevičiūtės, yra tam tikros įtampos tarp visuomenės ir konkrečių grupių: „Galima savęs paklausti, kokia dabartinė situacija visuomenėje, jei ne visada laisvė tikėti ar išpažinti yra priimama kitų?“
Susitikime mokslininkių klausta, kaip jos apskritai vertina religiją.
„Tyrėjų grupės nuomone, religija iš esmės – teigiamas dalykas. Tik žmogus nebūtų žmogus, jei jis net geriausio dalyko nesugebėtų panaudoti piktam, – sakė E. Aleknaitė. – Mes, kaip mokslininkės, galime vertinti religiją kaip kultūros, socialinį reiškinį. Bet negalime vertinti tikėjimo dalykų.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RELIGIJA: Leidinio „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“ bendraautorės (iš kairės) Eglė Aleknaitė ir Rasa Pranskevičiūtė įsitikinusios, kad bendrumų, o ne skirtumų paieška bei atpažinimas gali prisidėti prie atviresnės Lietuvos visuomenės kūrimo.
KNYGA: Leidinys „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“ – meno ir mokslo sintezė. Projekte dalyvavo keturios mokslininkės ir fotografė.
