Rin­kė­jau, ko­kią val­džią iš­si­rink­si?

AK­TUA­LI APK­LAU­SA

Rin­kė­jau, ko­kią val­džią iš­si­rink­si?

Po­li­ti­nės par­ti­jos ir vi­suo­me­ni­nin­kai ren­gia­si sa­vi­val­dy­bių rin­ki­mams, ku­rie vyks ko­vo 3 die­ną. Ko ti­ki­mės iš nau­jai iš­rink­tų sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų? Kaip at­si­rink­ti tuos, ku­rie efek­ty­viau­siai dirb­tų, va­do­vau­da­mi sa­vi­val­dy­bėms? „Šiau­lių kraš­tas“ tęsia ak­tua­lią dis­ku­si­ją.

Iš­rink­tie­ji ne­tu­ri už­si­da­ry­ti dramb­lio kau­lo bokš­te

Lion­gi­na JUO­ZAI­TIE­NĖ, eko­no­mis­tė, bu­vu­si Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rė:

– Yra sa­ko­ma, kad nė­ra tur­tin­gų ir ne­tur­tin­gų vals­ty­bių, nė­ra tur­tin­gų ir ne­tur­tin­gų mies­tų, yra tik ge­rai ar­ba blo­gai val­do­mi mies­tai. Ge­rai val­do­mas mies­tas, ge­ras va­do­vas? Kas tai?

Lie­tu­vo­je tu­ri­me ne­ma­žai gra­žių pa­vyz­džių. To­dėl ne­žiū­rint į tai, kad ša­ly­je val­dy­mas vis la­biau cent­ra­li­zuo­ja­mas (vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų per­kė­li­mas, vie­šo­jo sek­to­riaus įstai­gų bend­rų­jų funk­ci­jų cent­ra­li­za­vi­mas, kt.), o sa­vi­val­dos ga­lios tvar­ky­tis sa­vo te­ri­to­ri­jo­je ma­ži­na­mos, vis dėl­to ak­ty­vios sa­vi­val­dy­bės, ypač vyk­dan­čios stam­bų UR­BAN pro­jek­tą, tu­ri ga­na daug ga­li­my­bių veik­ti.

Šiau­liuo­se per praė­ju­sią ka­den­ci­ją bu­vo daug blaš­ky­mo­si, tar­pu­sa­vio rie­te­nų, su­si­prie­ši­ni­mo. Val­džio­je dir­bo žmo­nės, ku­rie ma­žai ar­ba vi­sai ne­su­si­ję su Šiau­liais, to­dėl, jiems, ma­no ma­ny­mu, kul­tū­ri­nis ir is­to­ri­nis mies­to kon­teks­tas bu­vo ma­žai ži­no­mas ir ne­svar­bus.

Nu­si­tai­ky­ta į mies­tie­čių pa­mėg­tą iš­skir­ti­nę „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nę su vi­so­mis jos tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis ir il­ga is­to­ri­ja, „Juonė pa­stuogė“, už­da­ry­tas uni­ka­lus Lė­lių mu­zie­jus ir ki­ta.

Dau­ge­liui mies­tie­čių bu­vo ne­sup­ran­ta­ma ir tik val­džią įgi­ju­sių jau­nų žmo­nių dras­tiš­ka ko­va su di­zai­ne­riu Vi­liu­mi Pu­ro­nu. Ga­li­ma tu­rė­ti įvai­rią nuo­mo­nę apie bu­vu­sio mies­to di­zai­ne­rio kū­ry­bą, bet ar per da­bar­ti­nę ka­den­ci­ją mies­te bu­vo kas nors pa­da­ry­ta, kas for­muo­tų sa­vi­tą mies­to kul­tū­ri­nį is­to­ri­nį vei­dą, tuo la­biau, kad tai bu­vo Lie­tu­vos at­kū­ri­mo šimt­me­čiui skir­ti me­tai?

Iš tie­sų, šiau­lie­čiai il­gą lai­ką bu­vo pro­vo­kuo­ja­mi su „verks­ne“, ku­riai iki šiol ne­ran­da­ma tin­ka­mos vie­tos, ga­li­ma pri­si­min­ti ir eže­rą su­dar­kiu­sią plast­ma­si­nę „Bež­džio­nę“. Ma­lo­ni išim­tis – kuk­li skulp­tū­ra A. J. Grei­mui.

O gal bu­vo ga­li­ma pa­gerb­ti Šiau­lius kū­ru­sias is­to­ri­nes as­me­ny­bes, pa­vyz­džiui, il­ga­me­tį mies­to bur­mist­rą Jac­kų Son­dec­kį ar­ba An­ta­ną Ty­zen­hau­zą, pra­dė­ju­sį mies­te ra­di­ka­lias eko­no­mi­nes ir ur­ba­nis­ti­nes re­for­mas, ar­ba... Šiau­lius kū­rė daug iš­skir­ti­nių as­me­ny­bių, ku­rias ver­ta pa­gerb­ti.

O dar pri­si­min­ki­me mies­to pir­ties už­da­ry­mą ir kal­ti­ni­mus vers­lui. Net nejuo­kin­ga, juk bū­tent val­džia tu­ri rū­pin­tis to­kia pa­slau­ga mies­tie­čiams, gal ir ne pa­tiems pi­ni­gin­giau­siems. Taip da­rė val­džios net la­bai sun­kiais lai­kais. Tuo la­biau da­bar vy­riau­sy­bės do­ku­men­tuo­se ak­cen­tuo­ja­ma so­cia­li­nių ino­va­ci­jų svar­ba, kai bend­ra­dar­biau­jant vers­lui ir sa­vi­val­dy­bei spren­džia­mos ak­tua­lios žmo­nių so­cia­li­nės pro­ble­mos.

Ne­ma­žai mies­tie­čių dis­ku­ta­vo ir ra­šė straips­nius apie sa­vo ne­pri­ta­ri­mą dėl nu­ma­to­mo iš nau­jo tvar­ky­ti skve­re­lio prie Sa­vi­val­dy­bės. Iš­gir­do? Abe­jo­ju. Su­si­da­ro įspū­dis, kad lė­šų pa­nau­do­ji­mo tiks­lin­gu­mas ne­la­bai rū­pi.

Ko no­ri­me mes, šiau­lie­čiai? Na­tū­ra­lu, kad no­rė­tu­me tu­rė­ti val­džią, ku­ria pa­si­ti­kė­tu­me ir gerb­tu­me, ku­ri dirb­tų mies­tui ir žmo­nėms. Ku­ri gerb­tų žmo­nes ir neuž­si­da­ry­tų dramb­lio kau­lo bokš­te. To­dėl tu­ri­me bū­ti įžval­gūs ir iš­min­tin­gi, mė­gin­da­mi at­skir­ti kan­di­da­tų kal­bė­ji­mą nuo rea­liai jų vyk­do­mų dar­bų.

Kai ei­si­me bal­suo­ti tu­rė­da­mi vil­tį iš­si­rink­ti tin­ka­miau­sią, pri­si­min­ki­me le­gen­di­nio va­do­vo Li Ja­ko­ka įžval­gas apie sėk­min­gus va­do­vus. Ly­de­ris tu­ri ge­bė­ti bend­rau­ti, bū­ti kū­ry­bin­gas, bū­ti svei­ko pro­to ir tu­rė­ti cha­riz­mą, t.y. sa­vy­bę, ku­rį su­ke­lia ki­tiems no­rą sek­ti pa­skui jį. Gal gi pa­vyks?

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Žmo­gus no­ri jaus­tis sau­gus, kur gy­ve­na

Kal­ne­lio kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti me­di­kė, li­te­ra­tė Vir­gi­ta TU­MI­NIE­NĖ:

– Kol kas atei­nan­čius į rin­ki­mus žmo­nes ste­biu tik so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Se­nie­ji kan­di­da­tai lyg ir sle­pia­si po jau­nais vei­dais, ku­rie gra­žiai pri­sta­to­mi rin­kė­jams, ta­čiau iš tik­rų­jų juos vi­sus ma­ty­si­me pir­muo­siuo­se de­šim­tu­kuo­se. Ar kas pa­si­keis po rin­ki­mų? La­bai abe­jo­ju. Vi­sos po­li­ti­nės jė­gos dek­la­ruos „ge­res­nį gy­ve­ni­mą ir ry­to­jų“, vi­zi­jas mies­tui, ra­jo­nui ir jau­ni­mui, ta­čiau po rin­ki­mų gra­žiai su­lanks­tys sa­vo rek­la­mi­nius buk­le­tu­kus ir pa­si­dės į stal­čių. Is­to­ri­jai.

Ir mies­tui, ir kai­mui rei­kia po­ky­čių. Ra­jo­nas „trau­kia­si“, gy­ven­to­jų kas­met ma­žė­ja – dar­bin­ges­ni emig­ruo­ja ar­ba iš­va­žiuo­ja į did­mies­čius ge­res­nio už­dar­bio ir pra­mo­gų. Ką jiems čia veik­ti? Ža­dė­jo mies­tui ba­sei­ną – jo nė­ra. Ža­dė­jo ma­no kai­mui ge­res­nį van­de­nį – jo nė­ra. Tik mo­kes­tis vie­no­das. Bend­ruo­me­nė be­ne prieš 15 me­tų pa­ti pir­mo­ji rin­ko gy­ven­to­jų pa­ra­šus dėl pra­stos van­dens ko­ky­bės. De­ja, ji pir­mą­ja ei­lė­je taip ir ne­ta­po...

Žmo­nės įpra­to, kad kaž­ko ti­kė­tis iš val­džios vy­rų ir mo­te­rų yra ma­žų ma­žiau­siai nai­vu. Vals­ty­bė nu­trau­kė nuo­te­kų įren­gi­mo fi­nan­sa­vi­mo pro­jek­tus ma­žai gy­ven­to­jų tu­rin­čio­se vie­to­vė­se – kai­mo gy­ven­to­jai vie­nas pa­skui ki­tą įsi­ren­gi­nė­ja in­di­vi­dua­lius van­dens va­ly­mo su­rink­tu­vus, ta­ria­si kai­my­nai tar­pu­sa­vy­je, kaip elg­tis, kom­pen­sa­ci­jų jau nie­kas ne­si­ti­ki.

Ka­dan­gi kiek­vie­na lie­tu­viš­ka žie­ma pas mus yra „sti­chi­nė ne­lai­mė“, po kiek­vie­no di­des­nio sny­gio vil­tin­gai klau­so­mės ry­te, ar ne­pra­va­žiuos koks ar­ti­mes­nis ūki­nin­kas su sa­vo tech­ni­ka ir pra­va­lys ke­lius. Ki­taip nei į dar­bą nu­va­žiuo­sim, nei vai­kus į mo­kyk­lą nu­ve­šim.

Pra­si­dė­jus ra­jo­ne mo­kyk­lų už­da­ry­mo va­jui vie­nas po­li­ti­kas gar­siai pa­reiš­kė, kad pi­giau vai­kus su ma­lūns­par­niu nu­skrai­din­ti, ne­gu kai­mo mo­ky­ką iš­lai­ky­ti. Na, na. Gel­to­nie­ji au­to­bu­sai ve­ža vai­kus ap­le­dė­ju­siais ra­jo­no ke­liais, nes jie yra vie­ti­nės reikš­mės ir pri­žiū­ri­mi pa­sku­ti­niai. Iki ne­lai­mės ne­to­li.

Nu­ties­tas Jo­niš­kio ap­lin­kke­lis, ta­čiau nie­kas ne­drau­džia sun­kia­jai tech­ni­kai va­žiuo­ti per mies­to cent­rą. Ne taip juos leng­va su­stab­dy­ti prieš pės­čių­jų pe­rė­jas, o švie­so­fo­rų – nė­ra. Įdo­mu, kiek Lie­tu­vo­je ra­jo­nų cent­rų ne­tu­ri švie­so­fo­rų? Dau­ge­lis pe­rė­jų sun­kiai ma­to­mos, jo­se daž­nai su­ža­lo­ja­mi vai­kai ir suau­gę, ta­čiau iki eis­mo sau­gu­mo mo­der­ni­za­vi­mo dar, ko ge­ro, la­bai to­li.

Žmo­gus no­ri jaus­tis sau­gus ap­lin­ko­je, ku­rio­je gy­ve­na. To gal ir už­ten­ka, tik ste­buk­lin­go re­cep­to nė­ra.

Lo­re­tos RIPS­KY­TĖS nuo­tr.