Ro­jus – Ame­ri­ko­je, obuo­liu­kai – Ža­ga­rė­je

Ro­jus – Ame­ri­ko­je, obuo­liu­kai – Ža­ga­rė­je

Ge­nu­tė Vai­di­laus­kie­nė prieš tre­jus su pu­se me­tų, pa­kvies­ta duk­ros, iš­vy­ko gy­ven­ti į dau­ge­lio iš­sva­jo­tą ro­jų – Ame­ri­ką. Mo­te­rį su­ža­vė­jo to­li­mos ša­lies gam­ta, žmo­nių kul­tū­ra. Ji pri­žiū­rė­jo anū­ką, įsi­jun­gė į duk­ros vers­lą, tik nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­mirš­ti Lie­tu­vos. Per­nai rugp­jū­tį mo­te­ris su­grį­žo gy­ven­ti į gim­tą­ją Ža­ga­rę, Jo­niš­kio ra­jo­ne. Čia – iš­brai­dy­tos Švė­tės pa­kran­tės ir par­ko ro­jaus obuo­liu­kai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pas­tū­mė­jo rūks­tan­tis ka­ti­las

„Nuo pir­mos die­nos JAV il­gė­jau­si sa­vo ša­lies. Vis daž­niau pa­gal­vo­da­vau apie gim­tą­jį mies­tą Ža­ga­rę. Vai­kys­tė ir jau­nys­tė jo­je bu­vo nuo­sta­biau­sias lai­kas gy­ve­ni­me“, – pa­sa­ko­ja Ža­ga­rė­je įsi­kū­ru­si Ge­nu­tė Vai­di­laus­kie­nė.

Duk­ra Re­na­ta su šei­ma ke­lis kar­tus kvie­tė ma­mą at­vyk­ti į JAV: ruo­šė­si kur­ti sa­vo vers­lą, o na­muo­se au­go vos dve­jų me­tu­kų su­lau­kęs sū­ne­lis. Rei­kė­jo pa­gal­bos.

G. Vai­di­laus­kie­nė il­gai dve­jo­jo. Dar dvie­jų vai­kų šei­mas tu­rė­jo pa­lik­ti Eu­ro­po­je ir trenk­tis į to­kią to­ly­bę! Kaip pa­da­ly­ti sa­vo šir­dį į tris da­lis?

„Bet at­si­ti­ko, kaip at­si­ti­ko. Gy­ve­nau vie­na po vy­ro mir­ties nuo­sa­va­me na­me Pak­ruo­jy­je, pa­si­da­rė sun­ku įveik­ti be­ga­lę dar­bų ir ge­di­mų. Per rū­pes­čius su­si­rgu­si pa­te­kau į li­go­ni­nę. Pas­ku­ti­niu kant­ry­bės tau­rę per­pil­džiu­siu la­šu ta­po nau­jas kū­re­ni­mo ka­ti­las, ku­ris ėmė smar­kiai rūk­ti, nie­kaip ne­ga­lė­jau ras­ti ge­ro meist­ro, ku­ris su­tvar­ky­tų, – už­griu­vu­sius rū­pes­čius pri­si­mi­nė mo­te­ris. – Net nu­skri­dus į Ame­ri­ką iš la­ga­mi­no dar ku­rį lai­ką stip­riai skli­do lie­tu­viš­ko dū­mo kva­pas.“

Skry­dis su nuo­ty­kiais

Ke­lio­nė per At­lan­tą neap­siė­jo be nuo­ty­kių: per­sė­dant Frank­fur­te lie­tu­vės ne­lei­do į lėk­tu­vą, skri­du­sį į Siet­lą, nes ji ne­tu­rė­jo grįž­ta­mo­jo bi­lie­to. Su­si­sam­bi­nus vai­kai grei­tai jį nu­pirk­to, ta­čiau te­ko nak­vo­ti vieš­bu­ty­je lau­kiant ki­to skry­džio.

JAV pa­si­ti­ko duk­ros šei­mos drau­gai. Lie­tu­vo­je tuo me­tu bu­vo ba­lan­dis, dar vė­su, o ten – karš­tis, kal­nai ir dy­ku­mos. Žmo­nių, ku­rie priė­mė nak­vy­nei, na­mų kie­me jau bu­vo už­si­mez­gę mig­do­lų rie­šu­tai, cit­ri­nos.

Ki­tą die­ną G. Vai­di­laus­kie­nė pa­ga­liau pa­sie­kė duk­ros na­mus Eve­ret­te, 100 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me mies­te prie Ra­mio­jo van­de­ny­no įlan­kos, kur to­lu­mo­je ma­ty­ti sa­lų vir­ti­nė. Ten kas­dien kur­suo­ja lai­vai. Įlan­kos kran­tas nu­sė­tas ak­me­nu­kų, po ku­riais pil­na ma­žų kra­bų, pa­kliū­van­čių per po­tvy­nius.

„Ame­ri­ko­je daug kur te­ko ap­si­lan­ky­ti, ša­lis be ga­lo įdo­mi, gra­ži, tik daug be­na­mių, nar­ko­ma­nų, nes įtei­sin­ta ma­ri­hua­na. Di­džiau­sią įspū­dį Va­šing­to­no vals­ti­jo­je pa­li­ko gam­ta. Ten žie­mą snie­go ne­bū­na, o va­sa­rą la­bai šil­ta ir sau­sa, iš­de­ga žo­lė, tad rei­kia nuo­lat lais­ty­ti, – pa­sa­ko­ja G. Vai­di­laus­kie­nė. – Eve­ret­te kal­nų tar­pek­liai priau­gę aukš­tų, sto­rų me­džių: eg­lių, uo­sių, miš­kuo­se ste­bi­na di­džiu­lės sto­ra­ka­mie­nės tu­jos. Žie­mą ant me­džių au­ga pa­par­čiai, ku­rie va­sa­rą nu­džiū­va. Mū­sų kie­me ru­de­nį pa­si­pil­da­vo paalks­nių til­tai, gė­lių dar­že­ly­je bu­vo iš­dy­gęs lep­šis, mies­to cent­re po krū­mais ma­ty­da­vau dai­lių mus­mi­rių.“

Eve­ret­te vei­kia di­džiu­lė „Boeing“ ga­myk­la, ten dir­ba daug vie­tos gy­ven­to­jų. Kas­dien gir­dė­da­vo­si ky­lan­tys ir be­si­lei­džian­tys gi­gan­tiš­ki lėk­tu­vai.

Ke­pė ir lie­tu­viš­ką duo­ną

„Žen­tas Ni­ko­la­jus – pa­sto­rius, kar­tu dir­ba ir duk­ra, tad drau­gai bu­vo iš baž­ny­čios ap­lin­kos. Ži­no­ma, su­si­bi­čiu­liau­ti ga­li, kai tik­rai ge­rai mo­ki ang­lų kal­bą, – sa­ko G. Vai­di­laus­kie­nė. – Rakš­tis man bu­vo ame­ri­kie­tiš­kas mais­tas. Jau­ni grei­tai pri­pran­ta prie pi­cų, „hot­do­gų“, o aš iš jų rin­ki­nių val­giau tik skru­din­tas bul­vy­tes. Na­muo­se sten­gė­mės ga­min­ti svei­kes­nį mais­tą.“

Su mais­tu bu­vo su­si­jęs ir duk­ros Re­na­tos vers­las. Tai – šei­mos kon­di­te­ri­jos ce­che­lis. Vers­lą ir su­tar­tis su par­duo­tu­vė­mis jie per­pir­ko iš ki­tų ame­ri­kie­čių, o lei­di­mą veik­lai įsi­gi­jo su­si­mo­kė­ję 20 do­le­rių. Ke­pyk­lė­lė­je bu­vo ga­mi­na­mi sal­dūs vy­nio­ti­niai, py­ra­gė­liai, 13 rū­šių tor­tai: „Na­po­leo­nas“, ti­ra­mi­su, šo­ko­la­di­nis, su ab­ri­ko­sais, juo­do­sio­mis sly­vo­mis, braš­kė­mis.

Iš pra­džių at­vy­ku­si iš Lie­tu­vos mo­čiu­tė pri­žiū­rė­jo ma­žiau­sią anū­ką, ta­čiau ne­tru­kus ir­gi įsi­trau­kė į vers­lą.

„Teš­lą tu­rė­da­vo­me pa­ruoš­tą. Rei­kė­da­vo ga­min­ti kre­mus. Iš pra­džių ruoš­da­vo­me 30 lit­rų tal­pos pla­kik­ly­je. Kai įsi­gi­jo­me di­des­nes pa­tal­pas ke­pyk­lai maž­daug už 40 ki­lo­met­rų nuo na­mų ir at­si­da­rė­me sa­vo krau­tu­vė­lę, jau plak­da­vo­me 100 lit­rų kre­mo vie­no­je tal­pyklo­je. Dar­bą pra­dė­da­vo­me šeš­tą ry­to ir iki pie­tų pa­ga­min­da­vo­me 100 tor­tų. Po pie­tų pail­sė­ju­si dvi tris va­lan­das triūs­da­vau prie ruo­ši­nių ke­pi­niams iš įvai­rių rie­šu­tų, sėk­lų. 16-me­tis anū­kas iš­mo­ko kep­ti bisk­vi­tą, žen­tas rū­pi­no­si kon­tak­tais su par­duo­tu­vė­mis, ve­žio­jo ga­mi­nius“, – apie dar­bą šei­mos ke­pyk­lė­lė­je, ku­rio­je bu­vo ir ke­le­tas sam­dy­tų žmo­nių, pa­sa­ko­ja G. Vai­di­laus­kie­nė.

Pa­gal re­cep­tą, at­si­vež­tą iš Lie­tu­vos, mo­te­ris ėmė kep­ti duo­ną su rau­gu be mie­lių. Jai iš­vy­kus, lie­tu­viš­ką duo­ną šei­ma te­be­ke­pa, ta­čiau jau su mie­lė­mis.

„Ža­dė­jo pa­va­di­nti „Ma­mos duo­na“, – šyp­so­si mo­te­ris. Nors po 3,5 me­tų ran­ko­se tu­rė­jo „ža­lią­ją kor­tą“, ta­čiau gim­to­jo kraš­to il­ge­sio nie­kas ne­nu­mal­dė. Vie­ną die­ną ji ga­lu­ti­nai nu­spren­dė – grįš į gim­tą­ją Ža­ga­rę.

Lie­tu­vo­je kai ko pa­si­gen­da

Da­bar mo­te­ris žvel­gia iš sa­vo bu­to į kaž­ka­da mies­te­lio cent­re bu­vu­sį skve­rą su žy­din­čio­mis aka­ci­jo­mis ir dar­že­liais, po re­konst­ruk­ci­jos ta­pu­sį erd­via aikš­te ir džiau­gia­si.

Ji neat­sis­te­bi Ža­ga­rės kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo įvai­ro­ve: daug kon­cer­tų, pri­sta­ty­mų, poe­zi­jos-mu­zi­kos va­ka­rų. Yra ką pa­ma­ty­ti, kur nuei­ti. Tik svars­to, kad vie­tos val­džiai ar or­ga­ni­za­ci­joms rei­kė­tų pa­si­rū­pin­ti kaž­kur įreng­ti skal­bi­mo ma­ši­ną, ku­ria ga­lė­tų pa­si­nau­do­ti vie­tos gy­ven­to­jai, nes ne kiek­vie­nas ga­li įsi­ves­ti van­den­tie­kį.

Mo­te­ris Lie­tu­vo­je pa­si­gen­da ir ki­tų da­ly­kų. JAV ei­lė­se prie ka­sų nie­kas ne­si­grū­da, ne­si­stum­do, ger­bia as­me­ni­nę erd­vę. Ten vy­res­nio am­žiaus žmo­nių ir neį­ga­lių­jų in­teg­ra­ci­ja ne po­pie­ri­nė, bet aki­vaiz­di. Par­duo­tu­vė­se ir ki­tur ma­ty­ti daug dir­ban­čių pen­si­nio am­žiaus žmo­nių.

Pri­si­mi­ni­mai ne­din­go

Su Ža­ga­re G. Vai­di­laus­kie­nę sie­ja gra­žiau­si vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai.

„La­bai my­liu gam­tą, ži­no­jau, kur čia au­ga pe­le­nė­lės, rūgš­ty­nės, o kur bur­bu­liai, pup­laiš­kiai, čiob­re­liai, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Švė­tės dug­nas bu­vo ak­me­nuo­tas, bet mer­gai­čių mau­dyk­lo­je – smė­lė­tas. Mirk­da­vo­me ten per die­nas. Ka­dan­gi ne­tu­rė­jo­me gel­bė­ji­mo­si ra­to, ne­mo­kan­tys plauk­ti su­gal­vo­jo­me ra­cio­na­li­za­ci­ją. Iš na­mų at­si­neš­tą pa­gal­vės už­val­ka­lą su­šla­pin­da­vo­me, nu­gręž­da­vo­me ir pa­suk­da­vo­me ap­link, kol pri­si­pil­dy­da­vo oro kaip ba­lio­nas. Ta­da ant pa­gal­vės pa­dė­da­vo­me gal­vą ir lai­ky­da­mie­si virš van­dens ir­da­vo­mės.“

Prie na­mų upė­je bū­da­vo daug vė­žių, juos vai­kai gau­dy­da­vo „ke­se­liais“ – pa­čių pa­ga­min­tais tink­le­liais ar­ba trauk­da­vo iš ur­vų tie­siog ran­ko­mis. Bi­jo­da­vo tik šikš­nos­par­nių, kad neį­si­vel­tų į plau­kus.

Prie na­mų pie­vo­je ply­tė­jo „ko­žel­ka“ – gi­li van­dens akis, kurioje gy­ven­da­vo švie­siai ža­lios var­lės, plau­kio­da­vo įvai­rūs va­ba­lė­liai, žu­vys, lik­da­vu­sios ten po pa­va­sa­ri­nio upės po­tvy­nio.

„Laks­ty­da­vo­me ba­si, nu­broz­din­tais ke­liais, su­ski­lu­sio­mis pė­do­mis. Pie­vos bu­vo žy­din­čios, ne­priau­gu­sios kark­ly­nų, ne­sup­ran­tu, ko­dėl da­bar jų tiek priau­gę, – ste­bi­si mo­te­ris. – Ne­ži­nau, ar be­ra­siu par­ke ked­rų gi­rai­tę, gu­do­be­lę, ku­rios vai­sių pri­si­skin­da­vo­me, ir ro­jaus obuo­liu­kų me­dį.“

Au­to­rės nuo­tr.

Ge­nu­tė Vai­di­laus­kie­nė sa­ko, kad gy­ve­nant JAV nu­ga­lė­jo gim­ti­nės trau­ka.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ke­pyk­lė­lė­je Ge­nu­tė Vai­di­laus­kie­nė su­kda­vo­si nuo anks­taus ry­to.

Duk­ros Re­na­tos šei­ma sa­vo ke­pyk­lė­lė­je Ame­ri­ko­je ke­pė ten la­bai mėgs­ta­mus spal­vin­gus tor­tus, py­ra­gai­čius.

Ke­pyk­lė­lė­je kas­dien su ki­to­mis dar­buo­to­jo­mis po­nia Ge­nu­tė (to­liau ant­ra­me pla­ne) pa­ga­min­da­vo šim­tą tor­tų.