
Naujausios
Rojus – Amerikoje, obuoliukai – Žagarėje
Genutė Vaidilauskienė prieš trejus su puse metų, pakviesta dukros, išvyko gyventi į daugelio išsvajotą rojų – Ameriką. Moterį sužavėjo tolimos šalies gamta, žmonių kultūra. Ji prižiūrėjo anūką, įsijungė į dukros verslą, tik niekaip negalėjo pamiršti Lietuvos. Pernai rugpjūtį moteris sugrįžo gyventi į gimtąją Žagarę, Joniškio rajone. Čia – išbraidytos Švėtės pakrantės ir parko rojaus obuoliukai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pastūmėjo rūkstantis katilas
„Nuo pirmos dienos JAV ilgėjausi savo šalies. Vis dažniau pagalvodavau apie gimtąjį miestą Žagarę. Vaikystė ir jaunystė joje buvo nuostabiausias laikas gyvenime“, – pasakoja Žagarėje įsikūrusi Genutė Vaidilauskienė.
Dukra Renata su šeima kelis kartus kvietė mamą atvykti į JAV: ruošėsi kurti savo verslą, o namuose augo vos dvejų metukų sulaukęs sūnelis. Reikėjo pagalbos.
G. Vaidilauskienė ilgai dvejojo. Dar dviejų vaikų šeimas turėjo palikti Europoje ir trenktis į tokią tolybę! Kaip padalyti savo širdį į tris dalis?
„Bet atsitiko, kaip atsitiko. Gyvenau viena po vyro mirties nuosavame name Pakruojyje, pasidarė sunku įveikti begalę darbų ir gedimų. Per rūpesčius susirgusi patekau į ligoninę. Paskutiniu kantrybės taurę perpildžiusiu lašu tapo naujas kūrenimo katilas, kuris ėmė smarkiai rūkti, niekaip negalėjau rasti gero meistro, kuris sutvarkytų, – užgriuvusius rūpesčius prisiminė moteris. – Net nuskridus į Ameriką iš lagamino dar kurį laiką stipriai sklido lietuviško dūmo kvapas.“
Skrydis su nuotykiais
Kelionė per Atlantą neapsiėjo be nuotykių: persėdant Frankfurte lietuvės neleido į lėktuvą, skridusį į Sietlą, nes ji neturėjo grįžtamojo bilieto. Susisambinus vaikai greitai jį nupirkto, tačiau teko nakvoti viešbutyje laukiant kito skrydžio.
JAV pasitiko dukros šeimos draugai. Lietuvoje tuo metu buvo balandis, dar vėsu, o ten – karštis, kalnai ir dykumos. Žmonių, kurie priėmė nakvynei, namų kieme jau buvo užsimezgę migdolų riešutai, citrinos.
Kitą dieną G. Vaidilauskienė pagaliau pasiekė dukros namus Everette, 100 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste prie Ramiojo vandenyno įlankos, kur tolumoje matyti salų virtinė. Ten kasdien kursuoja laivai. Įlankos krantas nusėtas akmenukų, po kuriais pilna mažų krabų, pakliūvančių per potvynius.
„Amerikoje daug kur teko apsilankyti, šalis be galo įdomi, graži, tik daug benamių, narkomanų, nes įteisinta marihuana. Didžiausią įspūdį Vašingtono valstijoje paliko gamta. Ten žiemą sniego nebūna, o vasarą labai šilta ir sausa, išdega žolė, tad reikia nuolat laistyti, – pasakoja G. Vaidilauskienė. – Everette kalnų tarpekliai priaugę aukštų, storų medžių: eglių, uosių, miškuose stebina didžiulės storakamienės tujos. Žiemą ant medžių auga paparčiai, kurie vasarą nudžiūva. Mūsų kieme rudenį pasipildavo paalksnių tiltai, gėlių darželyje buvo išdygęs lepšis, miesto centre po krūmais matydavau dailių musmirių.“
Everette veikia didžiulė „Boeing“ gamykla, ten dirba daug vietos gyventojų. Kasdien girdėdavosi kylantys ir besileidžiantys gigantiški lėktuvai.
Kepė ir lietuvišką duoną
„Žentas Nikolajus – pastorius, kartu dirba ir dukra, tad draugai buvo iš bažnyčios aplinkos. Žinoma, susibičiuliauti gali, kai tikrai gerai moki anglų kalbą, – sako G. Vaidilauskienė. – Rakštis man buvo amerikietiškas maistas. Jauni greitai pripranta prie picų, „hotdogų“, o aš iš jų rinkinių valgiau tik skrudintas bulvytes. Namuose stengėmės gaminti sveikesnį maistą.“
Su maistu buvo susijęs ir dukros Renatos verslas. Tai – šeimos konditerijos cechelis. Verslą ir sutartis su parduotuvėmis jie perpirko iš kitų amerikiečių, o leidimą veiklai įsigijo susimokėję 20 dolerių. Kepyklėlėje buvo gaminami saldūs vyniotiniai, pyragėliai, 13 rūšių tortai: „Napoleonas“, tiramisu, šokoladinis, su abrikosais, juodosiomis slyvomis, braškėmis.
Iš pradžių atvykusi iš Lietuvos močiutė prižiūrėjo mažiausią anūką, tačiau netrukus irgi įsitraukė į verslą.
„Tešlą turėdavome paruoštą. Reikėdavo gaminti kremus. Iš pradžių ruošdavome 30 litrų talpos plakiklyje. Kai įsigijome didesnes patalpas kepyklai maždaug už 40 kilometrų nuo namų ir atsidarėme savo krautuvėlę, jau plakdavome 100 litrų kremo vienoje talpykloje. Darbą pradėdavome šeštą ryto ir iki pietų pagamindavome 100 tortų. Po pietų pailsėjusi dvi tris valandas triūsdavau prie ruošinių kepiniams iš įvairių riešutų, sėklų. 16-metis anūkas išmoko kepti biskvitą, žentas rūpinosi kontaktais su parduotuvėmis, vežiojo gaminius“, – apie darbą šeimos kepyklėlėje, kurioje buvo ir keletas samdytų žmonių, pasakoja G. Vaidilauskienė.
Pagal receptą, atsivežtą iš Lietuvos, moteris ėmė kepti duoną su raugu be mielių. Jai išvykus, lietuvišką duoną šeima tebekepa, tačiau jau su mielėmis.
„Žadėjo pavadinti „Mamos duona“, – šypsosi moteris. Nors po 3,5 metų rankose turėjo „žaliąją kortą“, tačiau gimtojo krašto ilgesio niekas nenumaldė. Vieną dieną ji galutinai nusprendė – grįš į gimtąją Žagarę.
Lietuvoje kai ko pasigenda
Dabar moteris žvelgia iš savo buto į kažkada miestelio centre buvusį skverą su žydinčiomis akacijomis ir darželiais, po rekonstrukcijos tapusį erdvia aikšte ir džiaugiasi.
Ji neatsistebi Žagarės kultūrinio gyvenimo įvairove: daug koncertų, pristatymų, poezijos-muzikos vakarų. Yra ką pamatyti, kur nueiti. Tik svarsto, kad vietos valdžiai ar organizacijoms reikėtų pasirūpinti kažkur įrengti skalbimo mašiną, kuria galėtų pasinaudoti vietos gyventojai, nes ne kiekvienas gali įsivesti vandentiekį.
Moteris Lietuvoje pasigenda ir kitų dalykų. JAV eilėse prie kasų niekas nesigrūda, nesistumdo, gerbia asmeninę erdvę. Ten vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų integracija ne popierinė, bet akivaizdi. Parduotuvėse ir kitur matyti daug dirbančių pensinio amžiaus žmonių.
Prisiminimai nedingo
Su Žagare G. Vaidilauskienę sieja gražiausi vaikystės prisiminimai.
„Labai myliu gamtą, žinojau, kur čia auga pelenėlės, rūgštynės, o kur burbuliai, puplaiškiai, čiobreliai, – pasakoja moteris. – Švėtės dugnas buvo akmenuotas, bet mergaičių maudykloje – smėlėtas. Mirkdavome ten per dienas. Kadangi neturėjome gelbėjimosi rato, nemokantys plaukti sugalvojome racionalizaciją. Iš namų atsineštą pagalvės užvalkalą sušlapindavome, nugręždavome ir pasukdavome aplink, kol prisipildydavo oro kaip balionas. Tada ant pagalvės padėdavome galvą ir laikydamiesi virš vandens irdavomės.“
Prie namų upėje būdavo daug vėžių, juos vaikai gaudydavo „keseliais“ – pačių pagamintais tinkleliais arba traukdavo iš urvų tiesiog rankomis. Bijodavo tik šikšnosparnių, kad neįsiveltų į plaukus.
Prie namų pievoje plytėjo „koželka“ – gili vandens akis, kurioje gyvendavo šviesiai žalios varlės, plaukiodavo įvairūs vabalėliai, žuvys, likdavusios ten po pavasarinio upės potvynio.
„Lakstydavome basi, nubrozdintais keliais, suskilusiomis pėdomis. Pievos buvo žydinčios, nepriaugusios karklynų, nesuprantu, kodėl dabar jų tiek priaugę, – stebisi moteris. – Nežinau, ar berasiu parke kedrų giraitę, gudobelę, kurios vaisių prisiskindavome, ir rojaus obuoliukų medį.“
Autorės nuotr.
Genutė Vaidilauskienė sako, kad gyvenant JAV nugalėjo gimtinės trauka.
Asmeninio albumo nuotr.
Kepyklėlėje Genutė Vaidilauskienė sukdavosi nuo ankstaus ryto.
Dukros Renatos šeima savo kepyklėlėje Amerikoje kepė ten labai mėgstamus spalvingus tortus, pyragaičius.
Kepyklėlėje kasdien su kitomis darbuotojomis ponia Genutė (toliau antrame plane) pagamindavo šimtą tortų.