
Naujausios
Sąjūdžio minėjimas nesudomino Šiaulių vadovų
Šiaulių „Aušros“ muziejus ketvirtadienį į Ch. Frenkelio vilą sukvietė sąjūdininkus ir bendruomenę paminėti Sąjūdžio 30-metį. Oratoriai kalbėjo ir apie skaudžius nūdienos dalykus. Paskelbta apie Šiaulių forumo už tautos ir valstybės atsinaujinimą kūrimą. Tik visa tai nedomino šiandieninių miesto vadovų – nė vienas neatėjo sąjūdininkų pasiklausyti ar pasveikinti.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Aušros“ muziejus globoja susitikimus
Prieš minėjimą prie „Titnago“ spaustuvės atidengta memorialinė lenta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui atminti. „Titnage“ buvo leidžiama Sąjūdžio spauda.
„Aušros“ muziejus sąjūdininkų susitikimą surengė trečią kartą – pirmieji įvyko 10-mečio ir 20-mečio proga. Sveikino visus ir renginį vedė Virginija Šiukščienė, „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja, pati buvusi sąjūdininkė.
Ch. Frenkelio vilos salėje surinko vienas kitą gerai pažįstantys bendražygiai. Ir tada, ir dabar turintys savo nuomonę ir požiūrį į tai, kas vyko prieš tris dešimtmečius, ir kas vyksta dabar.
Niekam nereikėjo pristatinėti Virgilijaus Kačinsko, Šiaulių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės seniūno, kuris buvo išrinktas ir pirmuoju Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos pirmininku.
Jis pabrėžė viešumo svarbą: „Mes viską sprendėme viešai, nebuvo jokių slaptų susirinkimų – kai viską darai viešai, nekyla ir problemų, kad kažkas daroma ne taip. Turi išlikti skaidri politika. Bet kirba kirminas, kuris neduoda pasakyti, jog viskas yra gerai.“
Kazimieras Alminas, buvęs iniciatyvinės grupės narys, disidentas, kalbėjo apie šiauliečių, kurie priešinosi okupacijai, vaidmenį dar iki didžiosios Sąjūdžio bangos.
„Buvome raginami būti kartu, būti draugiški, – prisiminė jis. – Bet jeigu būtume buvę tokie anuo metu, nebūtume turėję Lietuvos, kokią turime, – negalėjome būti draugiški okupantams ir savo persekiotojams.“
Kur nuėjome?
„Ar savo vaikus atvedėme į gerą kelią? Ne visai“, – sakė Jonas Keldušis, inžinierius, kuris prieš 30 metų vedė pirmąjį Sąjūdžio mitingą Šiauliuose.
Jo žodžiais, didžioji klaida buvo padaryta atiduodant miestus užvaldyti „maximoms“ ir jų „sesėms“, „broliams“. Nustumtas iš miestų centrų, nuskurdintas smulkusis verslas. „Ir ką mes turime? Mes turime oligarchus“.
„Ar pavyko sukurti pilietinę visuomenę? Kartais, manau, jog visiškai nepavyko, – dalijosi mintimis J. Keldušis. – Mes leidome savo valdžiai pasidaryti nekontroliuojamai. Amerikoje, pavyzdžiui, žmonės telkiasi spręsti savo gatvės, bendruomenės problemas. Jie „suauga“ į akmenuką, kurio nepastumdysi. Tokių akmenukų pas mus neatsirado, o iš smėlio lengvai galima statyti bet kokias smėlio pilis.“
Mano, jog „sąjūdžio senoliams“ reikia bandyti klaidas taisyti.
„Reikia darbo vietas kurti ten, kur yra žmonės, o oligarchus vyti į pašalius, – sakė J. Keldušis. – Kviečiu – padarykim dar, ką galime padaryti.“
Algirdas Ulčinas, buvęs Parlamento gynėjas, save įvardijo „rezervo kariškiu ir Sąjūdžio rezervo kariškiu“.
„Klausiausi, kaip mums grojo ir dainavo kanklininkės ir iškilo toks fantasmagoriškas vaizdas – dar po trisdešimt metų jos dainuoja angliškai“, – sakė A. Ulčinas ir sulaukė šūksnių „To nebus!“
„Ar mes čia dar būsime po trisdešimt metų? – reagavo į bendražygių reakciją. – Ar išliksime dar lietuviais, ar būsime tik europiečiai? Ar numatėte, kad po trisdešimt metų, išėję iš kruvinos raudonosios imperijos, tapsime žydrosios, kuri mums komanduoja, nariais. Įgaliojimus atėmėme iš Maskvos ir patys juos atidavėme Briuseliui.“
Jo žodžiais, tie, kurie dejuoja, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“, yra bailiai.
„Už tą Lietuvą, kokią nori turėti, turi pats kovoti kiekvieną dieną, – akcentavo buvęs kariškis. – Turime oligarchų valdomą Lietuvą, nes patys tai leidome. Užmiršome, kad dalis Sąjūdžio žmonių išdavė jo idėją ir prarado atskomybę prieš tautą, nuėjo į valdžią tik asmeninių tikslų tenkinti.“
Jo žodžiais, anuomet be komunistų partijos negalėjai daryti karjeros, dabar karjerą daro buvusių žymių sąjūdininkų palikuonys.
„Kone aristokratų paveldimas valdžios ryšis atsirado, – piktinosi A. Ulčinas. – Lietuviai turime atsikratyti baudžiauninko dūšios ir nebestovėti už kampo, atvirai pasisakyti.“
Mindaugas Končius pareiškė, jog Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje veikia forumai už tautos ir valstybės atsinaujinimą. „Steigiu ir Šiaulių forumą“, – deklaravo M. Končius, pakviesdamas parašais jungtis prie iniciatyvinės grupės.
Eiles skaitė aktorė Olita Dautartaitė. Perskaitė ji ir sveikinimo laišką, kurį šiauliečiams parašė režisierius Gytis Padegimas. Anuomet jis dirbo Šiauliuose ir buvo vienas aktyviausių sąjūdininkų. Jo parašyti žodžiai, kad „geografiškai esu atskirtas, bet širdimi esu su jumis“, palydėti plojimais, kaip visų oratorių kalbos.
Irena Vasinauskaitė, buvusi Šiaulių Sąjūdžio atsakingoji sekretorė, skaičiavo bendražygius: iš 40 Sąjūdžio tarybos narių 13-a dalyvavo minėjime. Devynių tarybos narių, išėjusių anapilin, atminimas pagerbtas tylos minute.
Algirdas Kulikauskas, dabartinis Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos pirmininkas, po savo kalbos užvedė gaidą „Tautiškai giesmei“ sugiedoti.
Ch. Frenkelio vilos rožyne buvo pasodinta Sąjūdžio 30-mečio rožė.
Miesto vadovai renginyje nepasirodė: nei mero A. Visocko, nei jo pavaduotojų D. Griškevičiaus ar J. Sartausko dėmesio sąjūdininkai nenusipelnė.
„Kvietėme ir kvietimais, ir elektroniniu paštu, bet matyt, kažkaip kitaip juos reikia kviesti“, – svarstė muziejininkai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vaclovas Vingras (iš kairės) ir Algirdas Ulčinas ir dabar turi apie ką diskutuoti.
Sajūdininkai pasodino Sąjūdžio 30-mečio rožę „Aušros"muziejaus Ch. Frenkelio vilos rožyne.
Susitikimas po 30 metų.
Prie „Titnago“ spaustuvės, kurioje leista Sąjūdžio spauda, atidengta memorialinė lenta.
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.
Jonui Keldušiui ( kairėje) Algimantas Sėjūnas primena, kaip jiedu konkuruodami rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą agitavo vienas už kitą.