Sąjūdžio vienybės reikia ir šiandien

Są­jū­džio vie­ny­bės rei­kia ir šian­dien

1988 me­tų bir­že­lio 3 die­ną Vil­niu­je bu­vo įsteig­ta Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė gru­pė. Šiau­liuo­se pir­ma­sis Są­jū­džio mi­tin­gas įvy­ko po pu­sant­ro mė­ne­sio – lie­pos 22 die­ną. Ta­da šiau­lie­čiai Al­gi­man­tas Sė­jū­nas bu­vo „Nuk­lo­no“ ga­myk­los in­ži­nie­rius, Al­do­na Kos­kie­nė – mo­ky­to­ja, Vai­das Ba­cys – sep­ty­nio­lik­me­tis moks­lei­vis. Jie įsi­trau­kė į Są­jū­dį. Da­ly­da­mie­si pri­si­mi­ni­mais, šian­dien įžvel­gia iš­šū­kių, dėl ku­rių Lie­tu­vo­je vėl rei­kė­tų kil­ti į Są­jū­dį ar su­si­vie­ny­ti.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ru­ta@sk­ras­tas.lt

„Ži­no­jau, kad bal­suo­siu už Nep­ri­klau­so­my­bę“

Al­gi­man­tas Sė­jū­nas, Ko­vo 11-osios Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­ras, pri­si­me­na, jog pir­miau­sia įsi­trau­kė į eko­lo­gi­nį ju­dė­ji­mą. 1988 metais bir­že­lio 6 die­ną bu­vo įsteig­tas „Au­ku­ro“ gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do klu­bas, bu­vo vie­nas iš jo stei­gė­jų.

„Kai prie Zok­nių ae­rod­ro­mo or­ga­ni­za­vo­me pro­tes­to mi­tin­gą, mil­ži­niš­ka mi­nia atė­jo iš mies­to. Ap­juo­sė­me ae­rod­ro­mą, o ka­riš­kiai į mus bu­vo at­sta­tę au­to­ma­tus, – pa­sa­ko­ja jis. – Įdo­miau­sia, kad ta­da mi­tin­ge bu­vo priim­tas krei­pi­masis į so­vie­tų ka­riš­kius, kad pa­lik­tų Šiau­lių ae­rod­ro­mą per 5 me­tus. O iš­vy­ko net anks­čiau – po 4 me­tų.“

Prie Są­jū­džio kū­ri­mo te­ko pa­čiam pri­si­dė­ti. „Nuk­lo­ne“ įstei­gė vie­ną pir­mų­jų ir di­džiau­sių gru­pių, o įsi­ki­ši­mas mies­te pa­ko­re­ga­vo ini­cia­ty­vi­nės gru­pės kryp­tį.

„Iš „Nuk­lo­no“ mes, pen­ki žmo­nės, da­ly­va­vo­me 1988 me­tų bir­že­lio 24 die­nos mi­tin­ge Vil­niu­je, – pri­si­me­na A. Sė­jū­nas. – Tai bu­vo pa­ts pir­ma­sis mi­tin­gas po Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės įsi­kū­ri­mo. Žmo­nės ne­drį­so į jį ei­ti. Ma­tom, ei­na link Ka­ted­ros aikš­tės, nes įdo­mu, ir pa­su­ka į šo­ną. Daug sau­gu­mie­čių bu­vo. Pats tai pa­ty­riau: pra­dė­jo ly­ti, bu­vau tik su marš­ki­nė­liais, pa­si­slė­pėm po kaž­ko­kio vy­ro skė­čiu, mes iki už­ki­mi­mo šau­kiam rė­kiam, o jis, žiū­riu, sto­vi ak­me­ni­niu vei­du.“

Pir­mą kar­tą ta­da iš­gir­do vie­šai iš plokš­te­lės gro­jant Lie­tu­vos him­ną, ple­vė­sa­vo tris­pal­vė. Mi­tin­gą ve­dė Vy­tau­tas Pet­ke­vi­čius, o di­džiau­sią įspū­dį pa­da­rė Al­gir­das Kauš­pė­das, jo ga­lin­gas to­nas ir rei­ka­la­vi­mas su­ve­re­ni­te­to.

„Iš to mi­tin­go tie­siog ap­svai­gę grį­žom, – da­li­ja­si iki šiol ne­pa­mirš­ta­mu įspū­džiu. – O Šiau­liuo­se ty­lu, ra­mu. Kaž­ką rei­kia da­ry­ti. Su­si­ti­kau su žur­na­lis­tu Juo­zu Sa­ba­liaus­ku, pa­pra­šiau pa­gal­bos or­ga­ni­zuo­ti ini­cia­ty­vi­nę gru­pę. Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius pri­si­jun­gė. Jo sū­nus Vai­do­tas dir­bo „Nuk­lo­no“ ga­myk­lo­je ir bu­vo vie­nas iš Są­jū­džio or­ga­ni­za­to­rių „Nuk­lo­ne“ .

Iš M. Stak­vi­le­vi­čiaus iš­gir­do, jog Vac­lo­vas Ving­ras, Jo­nas Kel­du­šis or­ga­ni­zuo­ja Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės stei­gi­mą In­ži­nie­rių na­muo­se, jog tu­ri kon­tak­tų su Ro­mual­du Ozo­lu.

„Su­si­ti­kom, jie bu­vo par­ti­niai, aš ne­par­ti­nis – at­sar­giai į juos žiū­rė­jau, ne­la­bai pa­si­ti­kė­jau, – ne­sle­pia A. Sė­jū­nas, tik pri­du­ria, jog vė­liau jais ne­nu­si­vy­lė.– To­dėl į tą pir­mą su­si­rin­ki­mą In­ži­nie­rių na­muo­se pa­kvie­čiau di­si­den­tą Al­ber­tą Špo­ką. Sa­kau, at­si­vesk ir dau­giau di­si­den­tų. O jų bu­vo iš­si­gąs­ta ir ini­cia­ty­vi­nės gru­pės rin­ki­mai ne­beį­vy­ko.“

Da­bar su­pran­tąs, ko­dėl – „jei­gu Są­jū­dis ku­ria­si kaip Lais­vės ly­ga, tai gre­sia KGB per­se­kio­ji­mas“.

Bu­vo nu­tar­ta pir­ma su­reng­ti mi­tin­gą Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je ir ta­da pa­skelb­ti, ka­da bus ren­ka­ma ini­cia­ty­vi­nė gru­pė. Taip ir įvy­ko.

Vė­liau su J. Kel­du­šiu, ku­ris bu­vo Są­jū­džio Sei­mo na­rys, vie­no­je apy­gar­do­je kan­di­da­ta­vo į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą.

„Į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą ėjau, nes aiš­kiai ži­no­jau, kad bal­suo­siu už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, – pa­brė­žia A.Sė­jū­nas. – Dar vai­kys­tė­je dai­nuo­da­vo­me: „Aš ne­ken­čiu vė­lia­vos rau­do­nos, pen­kia­kam­pės žvaigž­dės kru­vi­nos, aš tik my­liu Lie­tu­vą tė­vy­nę ir tris­pal­vę Lie­tu­vos“.

Tuo me­tu LKP, pa­me­na, bu­vo la­bai at­sar­gi – ėjo su „žings­nis po žings­nio“ po­li­ti­ka.

Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku iš­rin­kus Vy­tau­tą Lands­ber­gį ma­tė, koks pa­juo­dęs bu­vo Al­gir­do Bra­zaus­ko vei­das.

„Bu­vau bal­sų skai­čia­vi­mo ko­mi­si­jos na­rys ir iš vir­šaus vi­sus ma­čiau, – pri­si­me­na. – Tik ta­da pa­gal­vo­jau, kad A. Bra­zaus­kas taip rea­guo­ja ne dėl sa­vęs, o dėl to, kad ge­rai ži­no sis­te­mą ir yra at­sa­kin­gas už vi­są Lie­tu­vą, nu­ma­no, į ko­kį pra­ga­rą ga­li­me pa­tek­ti, kad ga­li mus ir su­traiš­ky­ti.“

Dar vie­nas iš­ban­dy­mas bu­vo 1991 me­tų rugp­jū­čio pu­čas Mask­vo­je. Vil­niu­je, prie Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos, vėl rin­ko­si žmo­nės.

„Pa­ma­čiau vie­ną sa­vo ko­le­gą in­ži­nie­rių su šau­tu­vu. Pra­šiau, kad ei­tų ša­lin, sa­kiau, jei­gu mus su­nai­kins, tu­ri iš­lik­ti liu­di­nin­kas, – da­li­ja­si pa­tir­ta di­džiu­le įtam­pa. – At­sik­vė­pė­me, tik kai su­ži­no­jo­me, kad Bo­ri­sas Jel­ci­nas lai­mi.“

Rei­kė­tų re­gio­nų są­jū­džio

A. Sė­jū­nas įžvel­gia, jog šian­dien rei­kė­tų re­gio­nų są­jū­džio.

„Žiū­rė­kim, kas da­ro­si Šiau­liuo­se: Šiau­lių uni­ver­si­te­tas nai­ki­na­mas, re­gio­no struk­tū­ros ne­bė­ra, – sa­ko Są­jū­džio pir­mei­vis. – Iki ab­sur­do priei­ta – re­gio­no ly­de­rys­tė, cent­ras ati­duo­tas Ak­me­nei. Ar Ak­me­nės ra­jo­no me­rui rū­pin­tis vi­su Šiau­lių re­gio­nu? Ir taip vi­so­je Lie­tu­vo­je. Pa­ne­vė­žio re­gio­no va­do­vas yra Pas­va­lio ra­jo­no me­ras, Kau­no re­gio­no – Kau­no ra­jo­no me­ras.“

Jo žo­džiais, re­gio­nų cent­rai – ne rea­lūs, o dirb­ti­niai, dėl to re­gio­nai yra silp­ni ir vi­siš­kai be­tei­siai.

„Ir tai pa­da­ry­ta mū­sų kon­ser­va­to­rių (A. Sė­jū­nas – kon­ser­va­to­rius) par­ti­jos – ji bū­da­ma val­džio­je pa­nai­ki­no ap­skri­tis“, – pik­ti­na­si.

„Re­gio­nų są­jū­dį rei­kia at­gai­vin­ti, kad vėl at­si­ras­tų re­gio­nų struk­tū­ra, – pa­brė­žia A. Sė­jū­nas. – Kad Lie­tu­va ne­bū­tų vien Vil­niaus ir Kau­no Lie­tu­va. Da­bar to­kia po­li­ti­ka, kad liks tik du „su­per“ mies­tai. Re­gio­nus nai­ki­nant nai­ki­na­mas ke­lias, ku­riuo ga­li­me ei­ti pir­myn. Są­jū­dis juk nuo re­gio­nų ki­lo, plė­tė­si, o da­bar nuo re­gio­nų pra­si­dė­jo iš­va­žia­vi­mas iš Lie­tu­vos.“

Ma­no, jog esa­me di­de­lė­je duo­bė­je. Par­ti­jo­se, Vy­riau­sy­bė­je ne­ma­to jo­kio su­si­rū­pi­ni­mo žiū­rė­ti, kas vyks­ta vi­so­je Lie­tu­vo­je, o ne vien Vil­niu­je ir jų pa­čių po­li­ti­nia­me kie­me.

„Į is­to­ri­ją pa­si­žiū­rė­jus, vil­ties yra, – svars­to są­jū­di­nin­kas. – XX am­žiaus pra­džio­je, Vin­co Ku­dir­kos, Po­vi­lo Vi­šins­kio laik­me­čiu, at­ro­dė, kad esa­me vi­siš­kai mi­ru­si tau­ta, bet su­ge­bė­jo­me at­si­kel­ti. Ti­kiuo­si, kad tau­ta ir vėl at­ras sa­vy­je žmo­nių, ku­rie at­gai­vins ver­ty­bes. Kai atei­na kri­zės, kren­ta­me į duo­bę, bet su­ge­ba­me ir pa­kil­ti.“

„Gė­ris ir blo­gis yra ša­lia“

Al­do­na KOS­KIE­NĖ, Są­jū­džio stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tė nuo Šiau­lių mies­to, Są­jū­džio pir­mo­jo Sei­mo na­rė, sa­ko, jog M. Stak­vi­le­vi­čius pa­ra­gi­no bur­tis į Są­jū­dį. At­vy­ko į Dai­nų mo­kyk­lą, ku­rio­je ji dir­bo di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja, su­pa­žin­din­ti su Są­jū­džio tiks­lais.

„Įs­tei­gė­me Są­jū­džio gru­pę, jo­je bu­vo­me tik še­ši mo­ky­to­jai, o mo­ki­nių – 40, – pa­sa­ko­ja ir pa­si­džiuo­ja bu­vu­siais mo­ki­niais. – Tarp jų bu­vo ir da­bar­ti­nis Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas Ri­čar­das Šium­be­re­vi­čius, ir gy­dy­to­jas Min­dau­gas Šat­kaus­kas.“

Į Są­jū­dį pa­ti ėjo, nes rū­pė­jo lie­tu­vy­bė.

„Ma­no tė­vas tar­pu­ka­riu bu­vo po­li­ci­nin­kas, emig­ra­vo į Aust­ra­li­ją, tad so­viet­me­čiu į ma­ne įta­riai žiū­rė­jo, o Są­jū­dy­je vėl­gi įtar­ti­na bu­vau – nes bu­vau par­ti­nė“, – pri­si­me­na, jog vis­ko te­ko pa­tir­ti.

Ypa­tin­ga die­na bu­vo, kai mies­to Są­jū­džio kon­fe­ren­ci­jo­je iš­rin­ko į Są­jū­džio su­va­žia­vi­mą.

„O bu­vau tik met­raš­ti­nin­kė, su Ire­na Va­si­naus­kai­te dau­giau­sia pro­to­ko­luo­da­vo­me su­si­rin­ki­mus“, – pri­si­me­na A. Kos­kie­nė.

La­bai įstri­go at­min­tin Są­jū­džio su­va­žia­vi­me pa­sa­ky­ta Gy­čio Pa­de­gi­mo kal­ba, jo žo­džiai, kad skel­bia so­vie­tų lėk­tu­vams ne­skrai­dy­mo zo­ną virš Šiau­lių dra­mos teat­ro ( G. Pa­de­gi­mas tuo­met bu­vo Šiau­lių dra­mos teat­ro vy­riau­sia­sis re­ži­sie­rius). „Tuos žo­džius vis pri­si­me­nu, kai da­bar gir­džiu ki­tų lėk­tu­vų triukš­mą“, – sa­ko są­jū­di­nin­kė.

„Su­va­žia­vi­mas bu­vo ne­pap­ras­tas įvy­kis – to­kio en­tu­ziaz­mo ir pa­ki­li­mo nie­ka­da ne­bu­vo­me pa­ty­rę. Ve­ro­ni­kai Pa­vi­lio­nie­nei už­dai­na­vus, su­si­ki­bo­me ran­ko­mis. Kai su­va­žia­vi­mas pa­si­bai­gė, ėjo­me nak­tį Vil­niaus gat­vė­mis, vi­sur de­gė žva­ku­tės. Man, mo­ky­to­jai, bu­vo sma­gu ma­ty­ti vai­kus, – da­li­ja­si pa­tir­tu įspū­džiu. – Pa­na­šų jaus­mą iš­gy­ve­nau šie­met per Ko­vo 11-ąją Vil­niu­je – at­ro­dė, kad lie­tu­viš­ku­mo dva­sia at­gi­jo.“

Ji pri­si­me­na, jog min­tis, kad „ei­na­me į Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę“, ne iš kar­to atė­jo. To­kia Są­jū­džio Sei­mo dek­la­ra­ci­ja bu­vo vė­liau priim­ta – Kau­ne. „Mė­tė kau­nie­čiai gė­les mums po ko­jo­mis, o aš gal­vo­ju, ką da­ro – ne­nu­si­pel­nėm to­kios gar­bės“, – ste­bi­si žmo­nių reak­ci­ja ir šian­dien.

Neu­žirš­ta­mas ir Bal­ti­jos ke­lias: „Aš jį vi­są ma­čiau – nuo pat Ta­li­no. Ten bu­vo­me su­si­rin­kę į Bal­ti­jos asamb­lė­ją, po jos va­žia­vo­me at­gal Bal­ti­jos ke­liu, žmo­nės sto­vė­jo ran­ko­mis su­si­ki­bę. Iš­li­pau at­si­sto­ti ten, kur sto­vė­jo šiau­lie­čiai, per­skai­čiau dar vi­siems asamb­lė­jos re­zo­liu­ci­ją. 100 pro­cen­tų ti­kė­jau, kad Nep­rik­lau­so­my­bę at­kur­si­me.“

At­gi­mi­mo me­tais A. Kos­kie­nei te­ko dirb­ti su Ro­mual­du Ozo­lu. 1989 me­tais į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą jis bu­vo iš­rink­tas Šiau­liuo­se, Rė­ky­vos apy­gar­do­je. A.Kos­kie­nė ta­po jo pa­ti­kė­ti­ne ir pa­dė­jė­ja.

„Sep­ty­ne­rius me­tus tar­na­vau jam, kaip Sei­mo na­riui, vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais, – sa­ko ji. – Da­bar dir­ba­ma raš­tais, po­pie­riais, o ta­da dir­bo­me tie­siog su žmo­nė­mis. Pas R. Ozo­lą ei­da­vo dau­gy­bė žmo­nių. Tik ir ta­da, ir da­bar žmo­nės ne­la­bai su­pran­ta, kad Sei­mo na­rys at­sa­kin­gas už vi­są res­pub­li­ką, o ne už gi­mi­nių tur­to da­ly­bas. Vie­niems kar­tą net pa­sa­kiau – pa­si­sta­ty­kit bu­te­lį ir su­si­tai­ky­kit. Tai bu­vau ap­skųs­ta sau­gu­mie­čiams.“

„R. Ozo­las bu­vo Są­jū­džio ideo­lo­gas ir ly­de­ris, daug ką pra­ma­tė to­li į prie­kį, – pa­brė­žia bu­vu­si pa­dė­jė­ja. – Bro­nius Gen­ze­lis per jo lai­do­tu­ves pa­sa­kė, jog R. Ozo­las bu­vo tik­ra­sis Są­jū­džio ved­lys ir tu­rė­jo tap­ti Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, ta­čiau bu­vo nu­stum­tas.“

Bet, jos žo­džiais, nuo­skau­dos dėl to ne­jau­tė – ne­bu­vo tas žmo­gus, ku­ris verž­tų­si į val­džią. Pab­rė­žia, jog to­kie pat bu­vo ir Al­vy­das Me­da­lins­kas, Ar­vy­das Juo­zai­tis, Zig­mas Vaiš­vi­la. Nors bū­tent jie – tuo­met jau­ni są­jū­di­nin­kai – bu­vo Są­jū­džio kū­rė­jai, da­vė jam pa­grin­dus.

„R. Ozo­lui vi­sa­da rū­pė­jo tik Lie­tu­va, – sa­ko A. Kos­kie­nė. – Bet jis bu­vo skep­tiš­kas Eu­ro­pos Sa­jun­gos at­žvil­giu. Sa­kė, tar­na­vom Mask­vai, o da­bar – Briu­se­liui.“

Dėl tos tar­nys­tės, jos žo­džiais, pa­tys esa­me kal­ti. No­ras pri­si­tai­ky­ti „la­bai lie­tu­viš­kas": „Pri­si­tai­kė­liš­ku­mas mums bū­din­gas, nors gal ir pa­de­da iš­gy­ven­ti“.

Ži­no, jog fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Radž­vi­las ke­lia min­tį apie nau­ją Są­jū­dį. Pa­ti neįž­vel­gia, kad to rei­kė­tų.

„Vil­tys iš­si­pil­dė – esa­me ne­prik­lau­so­mi, o bet ku­rio­je, taip pat ir de­mok­ra­ti­nė­je, vals­ty­bė­je ša­lia gė­rio yra blo­gis, – svars­to ji. – Ko­vo­ti rei­kia prieš sa­vo ydas, nes jos mus skan­di­na. Man yra įstri­gę at­min­tin, kaip at­va­žia­vę iš Ame­ri­kos lie­tu­viai vis kal­bė­da­vo apie do­le­rius, ir taip už­krė­tė mus tuo do­le­riu, kad tik apie pi­ni­gus gal­vo­ja­me.“

Gat­vė­je ma­to, kaip mo­te­rė­lės de­juo­ja, kad la­bai blo­gai gy­ve­na. Pik­ti­na­si net dėl to, kad ka­vą jau­ni­mas lau­ko ka­vi­nė­se ge­ria.

„Sa­kau, nuei­ki­te ir pa­čios at­si­ger­ki­te. Tai iš­gir­dau, jog esu ne­nor­ma­li, – da­li­ja­si gat­vės „konf­lik­tu“. – Aš pa­ti iš mo­ky­to­jos pen­si­jos, ku­ri nė­ra di­de­lė, gy­ve­nu. Kny­gų ne­be­ga­liu nu­si­pirk­ti. Bet šo­ko­lo­do nu­si­per­ku.“

Ma­žiau, jos žo­džiais, tu­rė­tu­me de­juo­ti, o skleis­ti šyp­se­ną. Są­jū­džiui ky­lant daug ge­ru­mo jau­tė­me ir mo­kė­jo­me vie­nas ki­tą pa­lai­ky­ti: ir Bal­ti­jos ke­ly­je, ir per Sau­sio 13-osios įvy­kius.

„To ge­ru­mo la­bai rei­kia, – pa­brė­žia mo­ky­to­ja. – Lin­kė­čiau, kad ir lie­tu­viš­ku­mas nie­ka­da iš mū­sų šir­džių neiš­nyk­tų.“

„Ti­kiuo­si, kad nau­jo Są­jū­džio ne­pri­reiks“

Vai­das BA­CYS, pe­da­go­gas, Šiau­lių ra­jo­no Auš­tel­kės mo­kyk­los-dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rius. Jis bu­vo jau­niau­sias Są­jū­džio stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tas nuo Šiau­lių mies­to.

„Sa­vo mu­zi­kos mo­ky­to­jui Vy­tau­tui Grei­čiū­nui tu­riu dė­ko­ti, kad mus bū­rė į Są­jū­dį, – sa­ko jis. – Šiau­lių 8 vi­du­ri­nė­je (da­bar Sal­du­vės pro­gim­na­zi­jo­je) bu­vo įsteig­ta bend­ra mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių Są­jū­džio gru­pė. At­vi­ras mo­ky­to­jų vaid­muo bu­vo la­bai svar­bus, jie ska­ti­no mus da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­niuo­se pro­ce­suo­se.“

Pa­me­na, jog gru­pė bu­vo vie­na di­džiau­sių tarp mo­kyk­lų. Tai lė­męs mo­kyk­los kon­tin­gen­tas, nes mo­kė­si pa­kan­ka­mai daug re­li­gin­gų šei­mų vai­kų.

„Aiš­ku, kad mums, jau­niems, bu­vo ne­drą­su, bu­vo­me suau­gu­sių­jų še­šė­ly­je. Bet ta bend­rų veiks­mų pa­tir­tis bu­vo la­bai įdo­mi, – pa­brė­žia V. Ba­cys. – Šian­dien aš sun­kiai įsi­vaiz­duo­ju to­kią bend­rą pa­tir­tį, bet gal klys­tu?“

Pats svars­to, jog da­bar­ti­niai mo­ki­niai pa­kan­ka­mai ak­ty­vūs.

„Jau­ni žmo­nės yra mak­si­ma­lis­tai ir jiems tik­rai rū­pi vi­suo­me­ni­niai pro­ce­sai, – sa­ko jis. – Tik ki­to­kia for­ma juo­se da­ly­vau­ja: ne par­ti­jo­se, ne rin­ki­muo­se, bet pa­žiū­rė­ki­te, kaip į įvy­kius iš kar­to rea­guo­ja so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.“

„Mums ta­da bu­vo la­bai neįp­ras­ta, kad Są­jū­dis opo­na­vo val­džiai, – pri­si­me­na V. Ba­cys. – Ir jau­nų žmo­nių da­ly­va­vi­mas Są­jū­dy­je bu­vo vi­siš­kai ki­toks – ne pio­nie­rių ir ne kom­jau­nuo­lių.“

Iš Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo jam la­biau­siai įsi­mi­nė žmo­nės ir nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas. Vil­nius – įvai­ria­tau­tis mies­tas, tau­ti­nės ma­žu­mos į Są­jū­dį at­sar­giai žiū­rė­jo, bet at­mos­fe­ra Vil­niu­je bu­vo įspū­din­ga – eu­fo­ri­ja, pa­ki­li­mas, vi­sų san­ty­kiai drau­giš­ki. Vi­du­ry nak­ties ėjo gat­vė­mis – ir jo­kios blo­gos emo­ci­jos, au­to­bu­sai ve­žė ne­mo­ka­mai.

La­bai svar­bu, kad Są­jū­džio idė­jos per­si­kė­lė į švie­ti­mą. V. Ba­cio tei­gi­mu, Mei­lės Luk­šie­nės, pe­da­go­gės, Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rės, dar­bais, raš­tais iki šiol re­mia­ma­si.

„Ji vi­su švies­me­čiu len­kė sa­vo laik­me­tį, – pa­brė­žia. – Jos dar­bai iki šiol tin­ka­mai neį­ver­tin­ti, o jos idė­jos yra eu­ro­pi­nio ir pa­sau­li­nio lyg­mens. M. Luk­šie­nė kū­rė tau­ti­nės mo­kyk­los kon­cep­ci­ją. Tau­ti­nės mo­kyk­los ne­rei­kia su­pras­ti tik kaip mo­kyk­los lie­tu­vių tau­tai ar va­ka­rie­tiš­kai lie­tu­vių tau­tai. Tau­ti­nė mo­kyk­la – tai vals­ty­bės, tu­rin­čios sa­vo švie­ti­mo idė­ją, kon­cep­ci­ja. Ji kal­ba apie de­mok­ra­tiš­ku­mą, hu­ma­niš­ku­mą, kiek­vie­no mo­ki­nio pa­žan­gą. Tuo iki šiol va­do­vau­ja­mės.“

Kiek Są­jū­džio idė­jos iš vi­so bu­vo rea­li­zuo­tos?

„Kai ma­nęs to klau­sia, at­sa­kau, jog yra toks lak­mu­so po­pie­rė­lis, – at­sa­ko ir pa­ly­gi­na: – Lie­tu­vių nuo­mo­nė bu­vo la­bai ver­ti­na­ma vi­so­je Są­jun­go­je, bu­vo­me drą­sūs de­mok­ra­ti­jos eks­per­tai ir mu­mis la­bai pa­si­ti­kė­jo – ir Gru­zi­jo­je, ir Ar­mė­ni­jo­je, ir Ru­si­jo­je, Sankt Pe­ter­bur­ge, Mask­vo­je. Šian­dien jau ne­sa­me to­kie eks­per­tai – ne­sa­me drą­sūs vi­suo­me­ni­nių pro­ce­sų da­ly­viai.“

Bet yra įsi­ti­ki­nęs, kad Lie­tu­vo­je daug pa­sie­kė­me: „Šve­dai mums sa­ko: tai, ką pa­da­rė­te per 25 me­tus, mes pa­sie­kė­me per 200 me­tų. Tai ir­gi rei­kia su­pras­ti ir įver­tin­ti.“

V. Ba­cys pa­ste­bi, jog mes la­bai sa­vik­ri­tiš­ki ir la­bai kri­tiš­ki ki­tiems.

„Lie­tu­va ne­di­de­lė, mū­sų ne­daug – tu­rė­tu­me iš­mok­ti pa­si­džiaug­ti, kad kai­my­nui se­ka­si, kad pa­tiems se­ka­si. Bet mums rei­kia mak­si­ma­lių per­ga­lių ir ne­pa­kan­ka ma­žų sėk­mių“, – tei­gia jis. Pats ti­ki­si, kad nau­jo Są­jū­džio ne­pri­reiks.

„Jei­gu pri­reik­tų, tai reikš­tų, kad vėl esa­me oku­pa­ci­jo­je, – svars­to V. Ba­cys. – Pla­čią­ja pra­sme oku­pa­ci­ja ga­li bū­ti vi­so­kia: ne tik ka­ri­nė, gink­luo­ta, bet ir ki­ber­ne­ti­nė, pa­są­mo­nės ir są­mo­nės. Bet ti­kiu, kad Lie­tu­vos žmo­nės tu­ri stip­rų kri­ti­nį mąs­ty­mą.“

Jis svars­to, ko­kia idė­ja šian­dien vie­ny­tų mus vi­sus? „Tos vie­nos idė­jos aš ne­ma­tau. Bet gal ir ge­rai, kad jos nė­ra? Kai bū­si­me vėl pri­vers­ti tu­rė­ti vie­nin­te­lę idė­ją, tai reikš, kad vėl tu­ri­me di­džiu­lę kri­zę.

Ba­na­liai pa­sa­ky­siu, bet la­bai svar­bu su­pras­ti, kad lais­vę ir tei­ses, ku­rias iš­ko­vo­jo­me, rei­kia sau­go­ti.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­Ko nuo­tr.

Al­gi­man­tas Sė­jū­nas pri­si­me­na, jog mi­tin­ge prie Zok­nių ae­rod­ro­mo rei­ka­lau­ta, kad so­vie­tų ka­riš­kiai pa­lik­tų ae­rod­ro­mą per pen­kerius me­tus: „O išė­jo po ket­ve­rių me­tų.“

Ro­mual­do STRUO­GOS nuotr.

Šiau­liuo­se pir­ma­sis Są­jū­džio mi­tin­gas įvy­ko 1988 me­tų lie­pos 22 die­ną.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­Ko nuo­tr.

Vai­das Ba­cys sa­ko: „Jei­gu vėl rei­kės Są­jū­džio, tai reikš, kad vėl esa­me oku­pa­ci­jo­je – pla­čią­ja pra­sme oku­pa­ci­ja ga­li bū­ti ir ki­ber­ne­ti­nė, ir pą­sa­mo­nės, ir są­mo­nės.“

Lo­re­tos KLIC­NER nuo­tr.

Al­do­na Kos­kie­nė svars­to: „Vil­tis tu­rė­ti lais­vę, ne­prik­lau­so­my­bę iš­si­pil­dė, ne­ma­nau, kad rei­kia nau­jo Są­jū­džio, rei­kia tik ko­vo­ti prieš sa­vo ydas.“