
Naujausios
„Saulėti“ popieriukai – ne proveržis
Architektas Algimantas Černiauskas, buvęs pirmasis Šiaulių miesto vyriausiasis architektas po Nepriklausomybės atkūrimo, sako, jog šiandien Šiauliai yra „vegetacijos būsenos“. „Saulėto“ miesto strategija ir „proveržiai“ – tik žodžiai, kuriais bandoma užburti bendruomenę.
Su architektu tęsiame diskusiją, kodėl šiauliečiai nemyli savo miesto? Ją paskatino Aplinkos ministerijos užsakymu atliktas tyrimas, kuris parodė, jog šiauliečiai prasčiausiai šalyje vertina savo miestą.
Rūta JANKUVIENĖ
Iš posovietinio gyvenimo neišsikapstome
– Kaip manote, kodėl miestiečiai nepatenkinti savo miestu, aplinka, kurioje gyvena?
– Aplinkai keisti neužtenka vienerių metų – tai sudėtingas procesas.
Sovietmečiu viskas buvo suplanuota, numatyta, nuo žmogaus niekas nepriklausė. Kai tapome laisvi patys spręsti, elgėmės lyg šunys, nutrūkę nuo grandinės. Bet netoli nubėgome savo mąstymu, matymu, psichologija ir gyvenimo būdu.
Nuomonių tyrimo rezultatas – atspindys to posovietinio gyvenimo, kuris vyko ir vyksta Šiauliuose. Įvairūs miestai skirtingai iš to kapstėsi. Mes, deja, ne viską sugebame teisingai daryti.
Būdamas vyriausiuoju architektu turėjau didelę idealizmo dozę, ir tai vežė. Manau, jog viskas eina iš paties žmogaus, iš to, kokius reikalavimus sau kelia. Bet kiekvienas nori būti suprastas. Valdžia gyvenimo tau nesukurs, bet gali prisidėti, kad žmogus, specialistas rastų savo vietą.
Simptominę Šiaulių situaciją rodo, kaip buvo išspręsta miesto vyriausiojo architekto problema.
Iš atostogų grįžęs iš pradžių apsidžiaugiau žinia, kad Urbanistikos ir architektūros skyriaus vadovybė pagaliau sukomplektuota. Bet ką matome: miesto vyriausiojo architekto kartelė nužeminta – dirbs skyriaus vedėjo pavaduotoju, skyriaus vedėjas – ne architektas. Ne architektūros specialistas ir Urbanistinės plėtros departamento direktorius.
Tai atspindys, kaip miesto pirmieji asmenys suvokia urbanistikos ir architektūros problematiką. Tai visiškas nesugebėjimas valdyti procesą arba tiesiog pasirinktas parankus „valdyti“ variantas.
Miesto vyriausiasis architektas negali būti „antras numeris“ skyriuje. Taip jis iš karto statomas į žemesnę kategoriją, o raskite įstaigose ar įmonėse, kad pavaldinys neklausytų savo boso.
Per tuos 28 metus kartelė vis leidžiama žemyn. Artėjam prie Lenino posakio situacijos, kad „valstybę gali valdyti kiekviena virėja“.
Savivaldybėje kuriama piramidė yra neefektyvi. Tai matoma iš pradedamų ir nebaigiamų darbų. Nepasitenkinimas, apie kurį žmonės kalba diskusijoje, kaupiasi ne vienerius metus.
Palyginimai – ne Šiaulių naudai
– Dirbate ne tik Šiauliuose, dirbate ir kitiems miestams, ką ten matote?
– Šiauliams dabar mažai dirbu – nesu reikalingas. Aš užaugau ir mokiausi Kaune, gerai pažįstu tą miestą. Bet likimas lėmė Šiauliuose gyventi – gyvenu jau 45 metus.
Prieš kelerius metus abu miestai buvo apsnūdę. Po rinkimų ateina meru dirbti Visvaldas Matjošaitis, kurį gerai pažįstu, ir Kaunas dabar varžosi su Vilniumi – tai padaryta vos per trejus metus.
Kaune vienas po kito vyksta tarptautiniai architektūriniai konkursai – jie buvo surengti dėl mokslo slėnių, M. K. Čiurliono koncertų salės, Rotušės aikštės, Laisvės alėjos renovacijos. Pats su savo komanda dalyvavau Jelgavoje tarptautiniame konkurse. Rakverė, tokio dydžio kaip Kelmė, taip pat daro tarptautinius konkursus.
Šiauliuose per 28 metus buvo tik du architektūriniai konkursai – pietinio rajono bažnyčios statybos ir Prisikėlimo aikštės renovacijos.
Suprantu, kad Šiauliai mažesnis miestas nei Kaunas, tradicijos gal ne tokios, bet ir čia galima daug ką daryti. Vadyba turi būti šiuolaikinė. Neužtenka vadovui būti tik geru žmogumi ir iškilmių juosteles karpyti.
– Šiaulių meras tikina, jog mieste yra daug „proveržių“.
– Tai kodėl žmonės to nemato?
Miestas yra bendruomenė. Reikia gebėti pasiekti bendruomenės sinergiją – nes tai didelė jėga. Tarp 100 tūkstančių miestiečių yra daugybė puikių specialistų, kurių gebėjimai padeda kurti gerovę. Kai jie reiškiasi pavieniui – viena situacija, ir visai kita – kai yra mobilizuojami bendram siekiui.
Pavyzdžiui, turime architektų luomą, Regioninę architektų tarybą. Savivaldybės vadovams teikėme rekomendacijas dėl Vilniaus gatvės bulvaro rekonstrukcijos, raštą net surašėme – ir jokio atsakymo, net biurokratinio. Laikraštyje tik paskaitėme Administracijos vadovo nuomonę, jog su savo diskusijomis maišome procesui.
Mes juk bendruomenės sudėtinė dalis, turime žinių ir kompetencijos, o Savivaldybei esame neįdomūs.
Nenoriu nė vardyti, kiek kūrybingų žmonių paliko Šiaulių universitetą ir Šiaulius.
Miestui vystyti reikia strategijos
– Dabar Šiauliai praranda ir patį universitetą.
– Man dėl to labai liūdna. Klaipėdos universitetas iš paskutiniųjų kabinosi, kad išliktų regioniniu universitetu, mes – ne. Universiteto vadovybė tik aiškino, jog „viskas gerai“.
Dirbau universitete 10 metų. Kalbame, kad studentai neturi motyvacijos, aš – dėstytojas nebeturėjau motyvacijos toliau dirbti.
Ruošiausi į Šiaulius atvesti architektūros specialybę. Vien dėl to pradėjau dėstyti ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, vežiausi jo specialistus į Šiaulius.
Klaipėdos universitetas to paties siekė ir architektus priėmė, o mes – ne. Pasakė – nereikia.
Su tokia struktūra, kokia buvo sukurta, tik kažkieno padaliniu ir galėjome tapti. Duok Dieve, kad dar ta Vilniaus universiteto padalinio etiketė gelbėtų.
– O ar jautėte, jog pačiam miestui universitetas būtų reikalingas?
– Kai universitetą Šiauliuose kūrė – tai buvo miesto plėtros strategija.
Per visus tuos beveik tris dešimtmečius tik du strateginiai įvykiai ir tebuvo: universiteto įkūrimas ir Vyskupijos įsteigimas. Tai patempė miestą pirmyn. Prieš penkiolika metų rudenį miestas būdavo pilnas jaunimo ir tai teikė optimizmo.
Kaip urbanistas, žvelgiu į miestą, kaip į gyvą organizmą. Jis užgimsta, serga vaikiškomis ligomis, išgyvena ir spuogų laiką, ir jaunystę ir kitus etapus.
Miestas vystosi, jeigu turi strategiją. Kas iš tos banalios vizijos strateginiame plane, jog „Šiauliai – Saulės miestas“? Vieni konsultantai Šiauliams vizijas darė su kosmodromais, kiti vyniojo į štai tokius „saulėtus“ popieriukus – nėra čia jokios strategijos.
O kas dabar dirba su miesto Bendruoju planu, kuris miestui yra kaip valstybei – Konstitucija? Visų pirma, jis nekokybiškas, o prastą daiktą, kiek nori lopyk, vis tiek plyšta.
Tegu kas nors ir iš buvusios valdžios prisiima atsakomybę už prieš penkiolika metų panaikintą Savivaldybės įstaigą „Šiaulių planą“. Tada atsirišo rankos mieste daryti, ką nori. Vienas prašo – daro, kitas prašo – daro. Sostinės savivaldybė „Vilniaus planą“ iki šiol išlaikė.
Miestas turi turėti ambicijų, o svarbiausia – veiksmų ir darbų tęstinumą.
Telšiai yra geras pavyzdys: mes tik dabar bandome panaudoti europines lėšas, o jie jau panaudojo 50–60 milijonų litų – ne eurų. Viską pradėjo prieš dešimt metų ir jau pasistatė, susitvarkė.
Ką mes darome šiandien – kitiems tai praeitis.
„Saulės“ koncertų salės pastato renovacijos projektas, kurį lygiai prieš tris metus padariau, guli lentynoje. Padarytas numatant renovaciją etapais, bet kam rūpi?
Išeidamas atostogų dar klausiau, ar neprireiks brėžinių? Nereikia, nes niekas nevyksta.
Kultūros centro renovaciją daro, o sklypo detaliojo plano nėra – išsiuntinėjo laiškus architektams, kas gali padaryti? Štai tokia vadyba – jokios vadybos.
Nesikišu į jokią politiką – sakau, tik tai, ką matau. Valdyti procesus, valdyti pinigus yra didžiulis menas. Valdyti reikia mokėti.
Būsena – vegetacinė
– Sakote, kad miestas gyvas organizmas, tai kokia dabar jo būsena?
– Man atrodo, kad merdėjame. O tiksliau – vegetuojame. Tai toks periodas, kai augalas nužydėjęs, vaisius užauginęs, lapus numeta – kaip nors peržiemoti reikia. Štai tokios būsenos dabar esame. O žiemą visko būna – gali ir neperžiemoti, nušalti.
Labiausiai gaila jaunimo. Jauni specialistai atvažiuoja, apsidairo ir išvažiuoja – tokios sąlygos, kad veikti sunku. Anais laikais jaunus specialistus kviesdavosi, butus suteikdavo. Galima būtų ir dabar rasti būdų prisitraukti jaunimo.
– Bet juk Šiauliai kviečia jaunimą kurti ateitį. Su tokiu šūkiu net miesto šventė vyksta.
– Man tai panašu į piršlybas, kai tikina, kad, štai, tau tas ar ta tikrai tiks. O tau to nė nereikia.
Apie rūmų sluoksnius
– Ką manote apie savivaldybės veikimo mechanizmą?
– Yra trys sluoksniai. Viršus – politikai, kurie vis keičiasi. Žemutinis – techniniai darbuotojai, o vidurys – vadinamasis „softas“ – minkštasis liūlantis sluoksnis. Jam bakstelėsi iš apačios – jokio dėmesio: jie užsiangažavę, užsiliūliavę. O jeigu viršus baksteli: „Ar įvykdei?“ – „Tuoj tuoj bus“. Viršus juk pats nedirba – tik vadovauja, dėlioja.
Ir vėl grįžtu prie esminio klausimo – pirmas asmuo turi turėti kompetentingą komandą. Viskam užsukti reikia sraigto. Ar Kaune ne tas pats Savivaldos įstatymas veikia?
Šiauliuose, pažiūrėkite, kiek meras turi padėjėjų, kiek teisininkų: ir patarėjas, ir Administracijos direktorius, ir direktoriaus pavaduotojas – juristai. Labai gerbiu teisininkus, bet negi šitame kontingente tik juristai turi dirbti? Tai ydinga praktika.
– Ar miestiečiai gali ką nors padaryti?
– Viską gali – per rinkimus reikia daryti. Pilietinė visuomenė dabar užmigdyta – kaip toje dainoje: „Viskas gerai, gražioji markize“. Lėktuvai tuoj tuoj leisis – oro uoste dar vieną direktorių pakeitėme, mokyklose dar daugiau jų pakeitėme, o „Busturas“ veža ir veš.
– Kokia išeitis?
– Iššūkių reikia imtis, gal net tokių, kurie atrodo keistai.
Dabar važiuoju į Merkinę – ten entuziastai susibūrė ir sugalvojo atstatyti Rotušę. Idėjomis reikia pulsuoti ir mintis įveiklinti.
Šiauliuose kėlėme idėją prie Prisikėlimo aikštės statyti koncertų salę. Prisikėlimo aikštės prieigose pastatų pirmieji aukštai turi būti atverti žmonėms – kavinėms, barams galerijoms. Tarp jų – ir Savivaldybės pastato pirmasis aukštas. Tam nereikia aikštės renovacijos projekto pinigų, bet reikia idėją formuoti, vesti į ją ir rasis, kas padaro.
Vilniaus gatvės bulvare atkarpą tarp Tilžės ir Vasario 16-osios gatvių siūliau atiduoti kavinių lauko terasoms ir dengti, kaip bulvaro galeriją – galėtų veikti ir žiemą. Bet projektuotojams pasakė nekreipti dėmesio į „svaičiojimus“.
Šiauliuose seniai galėjome turėti olimpinį baseiną prie arenos. Statytojas prašė tik pridurti kelis valstybinės žemės arus. Anuometinė valdžia užsispyrė ir nedavė. O labiausiai priešinosi tas veikėjas, kuris vėliau dėl kyšių teisme atsidūrė.
Šiaulių Kalniukas galėtų būti toks, kaip Vilniaus Užupis. Kalniuko kvartalo detalųjį planą parengiau dar prieš keturis dešimtmečius.
Žalią miesto karkasą nuo Rėkyvos iki Talkšos galime kurti, intensyvinti – įsivaizduojate, koks miestas gali būti, bet nieko nedarome.
Talkšos ežerą išvalė, o visą užterštą dumblą supylė pakrantėje. Per pylimus ežero nebesimato ir tarša niekur nedingo. Druskininkuose ežerą valė, tai dumblą už 5 kilometrų nuo miesto išvežė. Telšiuose Džiugo ežere dar didesnė kloaka buvo, viską išvalė ir ant krantų nepylė.
Pas mus valdininkai ir politikai gyrėsi: „Kaip sutaupėm“. Kai tokio proto „genijai“ dirba, tai ko mieste gali norėti?
Viskas susiveda į profesionalumą, norėjimą ir mokėjimą daryti. Moralė, etika, estetika – taip pat svarbu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Architektas Algimantas Černiauskas pabrėžia, jog miestui vystytis reikia strategijos ir šiuolaikinės vadybos: „Pažiūrėkite, Kaunas dabar varžosi su Vilniumi – ir tai padaryta vos per trejus metus.“
Algimantas Černiauskas, nors seniai paliko miesto vyriausiojo architekto pareigas, savo studijoje ir dabar turi miesto Bendrojo plano maketą. Jis sako: „Miestui bendrasis planas, kaip valstybei – Konstitucija.“