Naujausios
Savižudybės — kasdienybė ir šalta statistika
Per savaitę viename mažame Lietuvos pakraščio rajone nusižudė keturi vyrai. Suskaičiavome, pakraipėme galvas — jauni, darbingi ir ko gi jie taip. Šiauliuose per pastaruosius mėnesius nusižudė du visuomenėje žinomi žmonės. Kodėl Lietuvoje visa tai vyksta. Kodėl savižudybės jau tapo tik statistika?
Interviu su daugiau, nei trisdešimties metų darbo stažą turinčia psichiatre, ilgamete Dainų psichikos sveikatos centro vedėja, Lietuvos suicidologų asociacijos nare Eugenija NEKRAŠIENE.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Išėjusieji — tik statistika
— Savižudybė šiandien tapo kasdienybe. Tiek metų garsiai šaukta — Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių. Šiandien mes jau pripratome ir prie kraupios statistikos.
— Mes pirmavome ir pirmaujame. Nieko nėra baisiau, kai nusižudę žmonės tapo tik statistika. Įsivaizduojat, biurokratai sugeba džiaugtis, kad prieš kelerius metus Lietuvoje buvo maždaug 40,6 nusižudžiusiojo 100 tūkstančių gyventojų, o dabar sumažėjo maždaug iki 30.
Man norisi garsiai šaukti: „Žmonės, ar suvokiat skirtumą, kad tie kurie nusižudė pernai — jų nebėra, o šiemet nebėra jau kitų, kurie galėjo gyventi. Skaičiuoja procentus, lyg kalbėtų apie ligotumą — susirgo, pagijo. Čia nebelieka žmonių“.
— Prieš kelias savaites kaimynų akivaizdoje nusižudė penkiasdešimtmetis. Išgeriantis, niekur nedirbo, gyveno pilką kaimo pijoko gyvenimą. Prieš gerą mėnesį iš gyvenimo išėjo inteligentas, kuriam rodos netrūko nei pinigų, nei darbo. Skirtingo išsilavinimo, skirtingos socialinės padėties vyrai gyvenimą baigė tokioje pat kilpoje.
— Žmonės negimsta nei bomžais, nei inteligentais. Mes visi gimėme lygūs — mažučiai, klykiantys ir bejėgiai. Kodėl vienas jų pasirinko bomžo gyvenimą, o kitas mokėsi, lavinosi, dirbo?
Žmogaus asmenybę formuoja ne tik įgimtas charakteris, nervų sistemos ypatumai, bet ir aplinka bei liga. Kiekvienas atvejis yra išskirtinis ir individualus. Liga ar ilgalaikio streso „išaugintas“ emocinis išsekimas nesirenka nei pagal amžių, nei pagal pinigus, nei pagal išsilavinimą.
Depresija, bet kokios formos ir sunkumo, — yra liga. Ji neatsiranda be priežasčių. Kokias sąlygas gyventi turi sergantis depresija žmogus mūsų visuomenėje? Dalis sergančiųjų visada viduje buvo silpni, kaip asmenybės. Bet dalis buvo stiprūs, tačiau patyrė didelį stresą ir susirgo.
Liga ar emocija?
— Ar visi besižudantys turi kokių nors psichikos sutrikimų, serga depresija?
— Anaiptol. Dalis savižudžių yra visiškai sveiki. Pavyzdžiui, kaip atidžiai kasmet tikrinami visi policijos pareigūnai, atliekami sudėtingiausi psichologiniai testai — gydytojai jokių ligų neranda. O kiek policininkų nusižudo? Negalima sakyti, kad savižudžiai yra psichikos ligoniai. Čia reikia kalbėti apie emocinę žmogaus būseną.
Kiekvienas iš mūsų turime įvairiausių problemų. Svarbu susivokti savo problemoje, nes savižudybė — pagalbos šauksmas, būdas spręsti savo problemą, tada, kai žmogus nesugeba pamatyti kitų sprendimo būdų.
Būna, kad ir besigydydamas psichikos sveikatos centre žmogus nusižudo, bet tokių žymiai mažiau, nei iš viso nesigydžiusiųjų, nors sunkiai sergančiųjų.
Psichikos liga sergantys žmonės neretai nusižudo pagerėjimo būsenoje. Kai žmogus ryškioje depresijoje, jo psichomotorika užslopinta, jis galvoja apie savižudybę, bet neturi jėgų. O kažkiek pagerėjus, kai atsiranda fizinių jėgų, nusižudo. Tokius atvejus dažnai pražiūri ir namiškiai, ir gydytojai. Tik ką išlydėjau iš savo kabineto moterį, kurios dukra ilgai gydėsi, pagerėjo savijauta, tvarkėsi namus, prižiūrėjo vaikelį, bet jos jau nebėra.
Norėčiau akcentuoti dar vieną dalyką: savižudybė ar žmogžudystė — beveik adekvačios būsenos. Agresija nukreipta prieš save arba prieš kitus. Žmogui yra susilpnėjęs savisaugos instinktas, susiaurėjęs mąstymo horizontas.
Savisaugos, savivertės instinktas sumažėjęs ir kelių ereliams, kurie sėdėdami už automobilio vairo lekia, ištaško kitus ir patys žūsta. Savižudybė ir žudymas — to paties medžio vaisiai.
— Kodėl dažniau žudosi vyrai, nei moterys?
— Moteris, jeigu jai nepasisekė darbe, ar patyrė kitokių nesėkmių, turi daugiau galimybių save realizuoti. Ji tvarkys namus, augins vaikus. Trūksta pinigų maistui — virs košę iš pigių kruopų, ji stengiasi save daugiau nukreipti į šeimą, namus. Tuo ji nors kiek palaiko savivertę — kad ji vis tiek reikalinga.
Depresija dažniau serga moterys, bet jos dažniau ieško pagalbos, nebijo jos ieškoti, dažniau ateina į Psichikos sveikatos centrus. Vyrai rečiau pripažįsta sau ar kitiems, kad serga, dėl sunkios emocinės būsenos retai ieško pagalbos pas psichologus, psichiatrus. Vyrai save laiko stipresniais, todėl į gydytojus nesikreipia. O kai nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis, liga patys, žudosi.
— Ar tiesa, kad savižudybė užkrečiama.
— Taip, bet tai nereiškia, kad ja galima užsikrėsti kaip gripu ar virusu. Dažnai bendraudami su savo pacientais klausiame, ar giminėje nėra savižudžių. Tai labai svarbu. Nes tas žmogus jau turi susiformavęs savo požiūrį į savižudybę, jis ją išgyveno šalia ir kartais savižudybė pasidaro nebe tokia baisi. Savižudybė nėra paveldima, bet psichologinis poveikis egzistuoja. Nusižudžiusiojo šeima — tik pirmas, artimiausias ratas. Yra draugai, bendradarbiai, pažįstami. Juos taip pat paliečia savižudybė.
Išeina jauni žmonės, palikę mažus vaikus. Žymė sieloje, kad mano tėvas ar motina nusižudė, vaikams lieka visą gyvenimą. Iš pradžių namiškių reakcija būna pyktis, bet po didelio streso įtampa ilgainiui atslūgsta, artimieji sugeba atleisti, bando suprasti ir kartais bando išspręsti savo problemas, taip, kaip sprendė jo tėtis ar mama — pasitraukti iš gyvenimo.
— Savižudžius kartais pavadina egoistais.
— Tai be abejo, egoistiškas poelgis, bet tai visiškai nereiškia, kad žudosi egoistai. Mes nežinome tikrųjų aplinkybių, galime kalbėti tik apie tai, kad žmogaus, pasiryžusio savižudybei jausmai — užslopinti, jis nesugeba matyti plačiau, jo savisaugos instinktas išnykęs. Ar begali toks žmogus jausti pareigą vaikui, žmonai, motinai, šeimai, draugams, ar galvoti apie tai, kad užtrauks šeimai gėdą? Kai žmogus patologinėje emocinėje būsenoje, aukštesnieji jausmai būna užslopinti.
Ne pagalbos, o pasityčiojimo sistema
— Klijuojama ant stulpų plakatus „Nesižudyk“, dalijama lankstinukų, o savižudybių nemažėja.
— Mes neturime sistemos, kaip realiai pagelbėti žmogui. Psichikos sutrikimų, savižudybių profilaktika — visiškai užmiršta sritis. Plakato ant stulpo, ar lankstinuko neužtenka, reikia darbo su žmogumi, kad jis būtų išgirstas, išklausytas.
Kiek metų kalbame apie dienos stacionarus, tokių žmonių užimtumą. Kiek metų Šiaulių savivaldybėje tęsiasi diskusija, ar reikia dienos stacionaro psichikos ligoniams. Kol diskutuojama, kiek per tą laiką nusižudė žmonių. Ar diskutuotojai jaučiasi atsakingi bent dėl vieno nusižudžiusiojo?
Bandžiau kurti Šiauliuose krizių centrą, turėjome patalpas susiradę, varsčiau kabinetų duris. Atsakymas — nėra lėšų. Krizių centre galėtų gauti pagalbą krizines situacijas išgyvenantys žmonės. Užtektų vien paskelbti, kad veikia toks centras, jeigu iš ten beieškančių pagalbos nors vienas būtų išgelbėtas nuo savižudybės, tai jau būtų labai daug.
Taupom pinigus, o žmonių netaupom.
Pasmerktieji visam gyvenimui
— Pažįstu žmonių, kurie serga, bet bijo eiti į Psichikos sveikatos centrą, nes jo ligos istorijoje įrašas apie tai, kuo jis sirgo, išliks visą gyvenimą ir tai gali sutrukdyti jo karjerai.
— Psichiatrams, psichologams ir pacientams labai trukdo šiuo metu galiojantys įstatymai, kurie riboja pacientų teises. Įsivaizduokite, mama atveda aštuonerių, dešimties metų vaiką pas psichologą dėl elgesio sutrikimų — hiperaktyvus, pastai mokosi. Psichikos sveikatos centruose būtina apskaita, vaiko pavardė įvedama į kompiuterį ir tokios žinios apie žmogaus psichikos sveikatą — lieka visam gyvenimui. Kai vaikas sulaukia pilnametystės, ieško darbo, jo biografijoje yra įrašas, kad jis turėjo psichikos sutrikimų.
Kažkodėl psichiatrams yra deleguota spręsti, ar žmogus lankęsis pas psichiatrą, psichologą, gali, pavyzdžiui, vairuoti, dirbti statybininku. Pagal dabar galiojančius įstatymus psichiatras privalo nuspręsti, ar gydęsis pas psichiatrą, kad ir dėl nesunkios ligos. Formaliai tai lyg ir būtų teisinga, bet gyvenimiška patirtis rodo, kaip tokie įstatymai žiauriai sulaužo žmonių likimus.
Po skaudžios netekties, kai žuvo dukra ir žentas, močiutė užauginusi nuo vaikystės iki septyniolikos metų anūkę, negali tapti jos globėja, nes po patirtų stresų močiutė susirgo depresija ir gydėsi pas psichiatrą. Kai mergaitė įstojo mokytis, mokyklos vadovybė sužinojo, kad mergaitė yra našlaitė ir tik gero norėdami patarė įsiteisinti globą, kad mergaitė gautų pašalpą. Įstatymai šiai mergaitei ir jos močiutei atsisuko pačiu aštriausiu kampu. Septyniolikmetė mergaitė buvo priverstinai, kaip našlaitė, apgyvendinta vaikų globos namuose, nes neva močiutė, išauginusi ją, negali tapti globėja, o nepilnametis be globėjo negali gyventi.
Kirstas didžiulis smūgis mergaitei, močiutei, gydytojai ir tie vos neverkė. Štai tokie įstatymai pas mus veikia ir taip yra laužomi žmonių likimai.
Ko po šitokio įstatymiškai „teisingo“ sprendimo galima tikėtis iš mergaitės? Protesto, nuopolio, savižudybės?
Sistema, kuri dabar veikia Lietuvoje, yra baisi.
Kol visuomenės nuomonė apie psichikos sutrikimų turinčius žmones bus kaip į raupsuotuosius, kol veiks tokie įstatymai, tol būsime savižudžių šalis. O įstatymai šiuo metu tik didina psichikos sutrikimų turinčių žmonių atskirtį.
— Šiauliuose yra bent du psichikos sveikatos centrai. O kas padeda kaimo žmonėms? Kokią pagalbą dėl psichikos sutrikimų jie gali gauti atvažiavę į miestą?
— Jeigu aiški psichozė — kelias dienas gal ir palaikys gydytojų priežiūroje, o jeigu psichozės nėra — važiuok į visas keturias puses. Jis vėl grįš į tą pačią aplinką, su nė kiek nesumažėjusia, o dažnai dar net pagilėjusia problema. Ir mes stebimės iš kur tiek savižudžių.
Man baisiausia dėl jaunimo. Mūsų laukia žymiai gilesnės bėdos. Nenorėčiau užsiiminėti prognozėmis, bet krizė dugno nepasiekė. Mes dar gyvename su rožiniais akiniais, arba visai juodais, kad tik nieko nematytume. Visiškai nevaldoma narkotikų problema. Jokios sistemos, jokios apskaitos, rašinėjame kažkokias programas, kurios absoliučiai neveikia. O narkotikai platinami vos ne ant kiekvieno kampo. Piktinamės alkoholio problema, bet narkotikų problema yra žymiai didesnė.
Nors ir nemėgstu statistikos, bet apie 80 procentų nusižudo apsvaigę nuo alkoholio. Niekas nežino, kiek žmonių Lietuvoje nusižudė paveikti narkotikų. Tai niekur neskelbiama, nes niekas to ir neskaičiuoja.
Užmiršome gyventi
— Gal visa tai, kas vyksta mūsų visuomenėje taip pat prisideda prie savižudybių skaičiaus. Prekybos centrai skelbiasi išparduodantys vasarą, mes beprotiškais tempais skatinami vartoti, imti paskolas, pirkti, lenktyniauti. Ar visi tai atlaiko?
— Mes užmiršom gyventi. Gyvensim kada nors, o dabar reikia statyti namą, dirbti, lėkti, pirkti, lenktyniauti. O kur lekiam? Tie, kurie nespėja, arba pervagsta, tiesiog neatlaiko. Kartais pasirenka savižudybę. Savižudybė — pats neteisingiausias sprendimas, koks tik gali būti.
CITATA
„Taupom pinigus, o žmonių netaupom.
PASIRINKIMAS: Savižudybė — pats neteisingiausias sprendimas, bet žmonės tam ryžtasi negaudami, kartais neišdrįsdami ieškoti pagalbos. savižudybių skaičius Lietuvoje — kasdienybė ir statistika.
SISTEMA: Psichiatrė Eugenija Nekrašienė atvirai sako, jog įstatymai, psichinės pagalbos sistema, kuri ne mažina, o didina savižudybių skaičių Lietuvoje yra baisi.
Jono TAMULIO nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
