
Naujausios
Dvasinio pakilimo metai
– Gerbiamas Mindaugai, ką pats akcentuotumėte, prisimindamas 1990-ųjų metų pavasarį, ėjimą į Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimą? Kas iš tų dienų Jums labiausia įsiminė?
– Būta ir dvasinio pakilimo, vilties, kad veikiausiai pavyks gyventi savarankiškai Europos šalių draugijoje, ir nerimo: ar pasiseks mums, pirmiesiems, atsikračiusiems diktato, dogmų, patiems, nepatyrusiems vadovavimo ūkiui, darniai kurti savo šalies dabartį, ateitį.
Baimės, kad mus sutraiškys, užuot išleidę, buvo nedaug – jutome naujų TSRS vadovų demokratėjimo dvasią. Bet buvo nuojauta, kad išėjimas pagal to meto konstituciją bus komplikuotas – visaip stabdomas, vilkinamas, diskredituojamas, blokuojamas.
Per tuos 30 metų, ypač po breksito odisėjos, anų jausmų briaunos apsitrynė, ir šiandien atrodo, kad ne taip jau neramu tada buvo... Ir ryškiai laikosi to meto dienų gyvi vaizdiniai – Lietuvos žmonių minių minios, entuziazmo, vilties, džiaugsmo sklidinomis akimis. Man būtent tai ir šiandien svarbiausia.
Signataro statusas – po 15 metų
– Esate Kovo 11-osios akto signataras, bet Jūsų parašo istorija kiek kitokia, nei kitų signatarų, už aktą balsavusiųjų.
– Nesu aš signataras, nes balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą metu buvau kartu su Stasiu Kašausku ir Nikolajumi Medvedevu išsiųstas į Maskvą, į kovo 12 dieną prasidedantį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, ten susitikti su M. Gorbačiovu, I. Zaslavskiu ir kitais demokratinės Rusijos atstovais, Estijos AT pirmininku A. Riuiteliu.
Svarbus pokalbis ir anksčiau, ir per suvažiavimą įvyko su Latvijoje išrinktu deputatu Pabaltijo karinės apygardos vadu F. Kuzminu. Jis, kaip beje, ir Zokniuose, Kairiuose esančių karinių padalinių vadai, mus užtikrino, kad rusų kariuomenės karininkai visada elgėsi garbingai, tad jie savo garbės ir šįkart nesuterš.
Per pirmą posėdžio pertrauką pakalbėjau su buvusiu bendrakursiu, būsimu po trijų dienų prezidentu Michailu Gorbačiovu (M. Stakvilevičius Maskvos M. Lomonosovo universitete studijavo kartu su M. Gorbačiovu – red. past.). Jis, kaip nekeista, mane ramino. Girdi, nėra ko karščiuotis ir draskytis: viskas su laiku sustos į savo vietas. Į kurias, žinoma, nepasakė.
Kai trečią dieną Maskvoje mane pakeitė A. Brazauskas ir grįžom į Vilnių, Akto pasirašymas jau buvo baigtas. Nė vienam iš mūsų trijų nedavė po juo pasirašyti. Žinau, jog nenorėjo duoti pasirašyti net A. Brazauskui, V. Beriozovui, J. Paleckiui (jie tuomet buvo nuo TSKP atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos vadovai – red. past.), jie tik kitą dieną pasirašė.
Tik po beveik 15 metų (2004 m. lapkritį) tą metą prisiminęs Seimas nutarė, kad mūsų trijų išvykėlių statusas (ne vardas) prilyginamas signatarų statusui.
– Būtumėte 1990-ųjų kovo 11-ąją buvęs Vilniuje, kaip būtumėte balsavęs?
– Aišku, kad už Nepriklausomybės atkūrimą. Aukščiausios Tarybos posėdžio išvakarėse buvo komunistų deputatų susirinkimas ir buvo nuspręsta, kad visi balsuojam "už" – be jokių išlygų ir susilaikymų.
Buvo tik neramu, ar mums pavyks? Kad imperija suirs, kad ta santvarka suirs, buvo aišku.
– Jūs buvote ir sąjūdininkas pirmeivis, Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narys. Ar Sąjūdis Jus rėmė per Aukščiausios Tarybos rinkimus?
– Ne. Sąjūdis rėmė mano oponentą Kazimierą Alminą, aršų antikomunistą.
– Ar kada keitėte savo pažiūras?
– Niekada.
– Jūsų akimis, per 30 metų kokie lūkesčiai išsipildė, o kokie ne? Kodėl?
– Svarbiausias lūkestis išsipildė: Lietuva atgavo nepriklausomybę. Ir tai didžiausias džiaugsmas. Tačiau daug to pavasario dvejonių vėliau peraugo į realų nusivylimą. Mat už mūsų pečių atėjo nemažai kitų, gudresnių, vikresnių, godesnių valdžios ir kapitalo. O naujos oficialios valdžios, ką beišrinktų, spaudžiamos oligarchų ar joms ištikimų tarnybų, jų erzelio per dominuojančias žiniasklaidas, žemai lenkiasi globaliojo ir tūpčioja naminio kapitalo diktatui. Pasakyčiau daugiau, bet...
Vyliausi, kad į mūsų įmones, turinčias puikius specialistus, patalpas, pigią energetiką, alkaną rinką ateis Europos garsiosios firmos su nauja įranga. Bet kur tau... Neliko "Tauro", "Nuklono", "Elnio", "Stumbro", Staklių, Pieno, Mėsos, kitų kombinatų – išsitampė gabalais juos savi vikruoliai. O dėl migracijos – kad saviškiai geriau įsikuria, patinka; tik kad Šiauliai senka, – liūdna.
Vis dėlto rankų negraužiu: viskas pamažu sueis, anot Michailo, į savo vietas. Gyvensim!
"Savo misiją atlikau"
– Visą gyvenimą dirbote su jaunais žmonėmis, bet ne vien fiziką dėstėte. Kokias vertybes diegėte, kokios Jums pačiam svarbiausios?
– Dar vaikas spėliojau, kokia mano gyvenimo misija. Nutariau, kad man lemta pereiti visus tuos etapus, kurie skirti žmogui. Tačiau karo, pokario baisumai, žiaurumai mano paskirtį pakoregavo. Po paskutinės klaikios bendraklasių žūties 1949 metais pats sau daviau priesaiką, kad visą pajėgų savo gyvenimą skirsiu naujos kartos dvasingumui ugdyti. Kad ateinantys nebūtų tokie agresyvūs, žiaurūs, kaip mano ir mano draugų likimo karta.
Aš kilimo esu dzūkelis iš Simno valsčiaus. Mano tėvai buvo turtingi ūkininkai, bet kairiųjų pažiūrų. Tėvas buvo savanoris, kadrinis kariškis, 1922 metais gavo 17 hektarų žemės ir ūkininkavo. Po karo tėvams baisu buvo, kad vaikai, o augome keturi broliai, galime ir neužaugti. Grėsė arba tremtis, arba žūtis.
Vyriausias brolis karo metais buvo tarybinis partizanas, galėjo mus laikyti ne už tuos kariavus. Pasinaudoję proga, kaip daugelis dzūkelių, tėvai persikėlė į Klaipėdos kraštą, vos karui pasibaigus 1945 metų liepą.
Pagėgiuose, nusižiūrėjęs į puikius Donelaičio gimnazijos mokytojus, ir pasirinkau pedagogo dalią. Bet tuo tikslu reikėjo giliai išmokti ne tik specialybę – fiziką, matematiką, didaktiką, gilinti gimtosios kalbos žinias. Kad pats būčiau patrauklesnis, labai daug skaičiau klasikos, išmokau ar tris šimtus patikusių ir gal praversiančių per paskaitas, pamokas eilėraščių, poemų.
Atvažiavau į Šiaulius, baigęs M. Lomonosovo universitetą. Dar studentas buvau pradėjęs dirbti mokytoju, tas darbas mane traukė.
62 metai – toks mano darbo stažas institute, universitete, vienuolikoje Šiaulių miesto ir rajono mokyklų. Gal tai ir lėmė prieš 30 metų šiauliškių balsus, renkant mane, peikiamos komunistų partijos Šiaulių mieste vadovą, į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, skelbusią Nepriklausomybę.
Smagu, kad toje Aukščiausioje Taryboje už tai balsavo net keturi mano mokiniai – Eugenijus Petrovas, Zigmas Vaišvila, Algirdas Kumža, Jonas Tamulis ir tapo Nepriklausomybės akto signatarais. A. Kumža, J. Tamulis, ne šiauliečiai, buvo jaunųjų fizikų mokyklos "Fotonas", kurią organizavau, mokiniai.
Prieš 4 metus baigęs pedagogo darbą, jaučiuosi savo misiją įvykdęs su kaupu, 1949 metais duotos sau priesaikos nesulaužęs.
– Ar didelė Jūsų paties šeima?
– Turiu 25 atžalas. Vyriausiajai proanūkei šiemet bus 24 metai. Mes su žmona – Šiauliuose, o dauguma šeimos narių – užsieniuose. Aš džiaugiuosi, kad jiems ten gerai, bet geriau būtų, jeigu būtų čia – Lietuvoje.
– Ar esate laimingas žmogus?
– Kurgi nebūsi laimingas. Kai prieš ketverius metus mane užpuolė insultas, pasamprotavau, kad nebaisu man gyvenimą ir baigti. Man eina 89 metai, aš savo vagą išvariau. Ačiū Dievui ir geriems žmonėms, kurie padėjo laimingai gyventi.
– Ko linkėtumėte Lietuvai, mums visiems Kovo 11-osios proga?
– Nekeliaklupsčiavimo prieš naujus vyresniuosius. Baigti erzelius, skandalus, priešų ieškojimus. Daugiau dvasingumo ateinantiems, našaus darbo, mokslo, geranoriškumo, vieningumo. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
