
Naujausios
Vakar blusų turgelyje netrūko nei sendaikčių pardavėjų, nei pirkėjų. Giedras oras, nedidelis šaltukas – palankūs prekybai. Kas į alėją suko tiesiog pasidairyti, kas pigiai kokio daikto nusipirkti.
Ko tik čia nėra: senos knygos, megztos kojinės, kepurės, lėlės, gintariniai karoliai, vazos, indai, statulėlės. Išrikiuoti istoriniai garsieji televizoriukai "Šilelis". Net dujokaukių gali nusipirkti.
Senų pinigų pardavėjas siūlosi parodyti "pirmą popierinį lietuvišką pinigą" – 1918 metų kasos ženklą. Verčia albumą su cariniais rubliais, amerikoniškais banknotais, bet lietuviško neberanda: "Matyt, pardaviau".
Po 50 centų – ir kalėdinės dovanų kojinės, ir senovinio porceliano lėkštės.
"Visą gyvenimą rinkau indų servizus, o mano suaugusiems vaikams jie nereikalingi, sako, jog išmes, tai atnešiau čia – atiduodu po 50 centų", – siūlo moteris.
"Mes patys niekam nereikalingi, esam čia lyg šašas ant užpakalio", – sako vyras, atnešęs parduoti įvairių įrankių.
Pardavėjai žino, jog nebeilgai čia prekiaus:"Turim leidimus iki Naujų metų, o daugiau nieko nežinom".
Tik vienas kitas drąsiau dalijasi nuomone, ar blusų turgus reikalingas miestui ir miestiečiams?
"Seniai kalba, kad nereikalingas. O jis labai reikalingas, – tikina Česlovas. – Žmogus turi nereikalingą daiktą, o pinigėlių trūksta – tai atnešė – pardavė. Antras dalykas, reikalingas ir kolekcionieriams."
"Kaip toks turgelis gali būti nereikalingas? Pažiūrėkit, čia juk vieni žilagalviai, jie parduoda daiktus, kad išgyventų", – teigia kitas prekeivis, bet nenori įsivardyti.
Liucija pasakoja, jog kokie penkti metai ateina čia kiekvieną trečiadienį.
"Gaunu 268 eurus neįgalumo pensijos, numezgu ką nors ir ateinu parduoti. Ateinu ir dėl to, kad pabūčiau tarp žmonių, nes viena esu, ir kokį euriuką dar užsidirbu, – sako moteris. – Man čia labai malonu ir labai gera."
Nikolajus taip pat pasidalija, jog ateina ne tik kokio seno daikto parduoti, bet ir turgelio "oru pakvėpuoti".
"Aš antrus metus čia ateinu, čia yra bendravimas, čia yra malonumas, – sako vyras. – Nieko šiandien dar nepardaviau, bet nieko baisaus. Aš seniai esu šiaulietis, buvau vilnietis. Palygindamas galiu pasakyti, kad Šiauliai yra labai geras miestas ir aš laimingas, kad čia gyvenu. Neįsivaizduoju, kur mus galėtų perkelti, bet, manau, išspręs tą klausimą."
Liudas atėjo pasidairyti, "ko nors įdomesnio".
"Vienam daiktas nebereikalingas, o kitam reikalingas – žiūriu, gal rasiu kokį medžio drožinuką, ar ką iš metalo iškaltą – turiu namuose visą kolekciją", – pasidžiaugia ponas Liudas.
"Aš manau, kad toks turgus yra reikalingas, – pasidalija nuomone ir teisininkas Boleslovas, atėjęs pasidairyti senų knygų. – Visoje Europoje tokie turgūs yra. Du dalykai čia svarbūs: vienas kokį perteklinį daiktą turi, kitas jį nuperka. Čia ir bendravimas, ir nauda, ir lobis, ir mūsų istorija. Vokietijoje, Olandijoje teko būti, ten didžiuliai plotai blusų turgui atiduodami, yra kur akis paganyti."
Tai ar sprendžia Savivaldybė, kur perkels blusų turgelį, o gal numarins?
Skambiname vicemerui Domui Griškevičiui, vakar jis pavadavo išvykusį merą.
"Per alėjos rekonstrukciją turgus tikrai neveiks, – patikina vicemeras. – Kitos vietos dar nesvarstėme. Manau, galėtų trečiadieniais veikti Prisikėlimo aikštėje. Gal kokių pasiūlymų turėtų ir patys žmonės?"
Kaštonų alėjoje blusų turgelis šurmuliavo devynerius metus – nuo 2010 metų liepos. Turgelio idėją miestui dovanojo ir įgyvendino dvi Šiaulių universiteto studentės filologės. Jos tą vasarą alėjoje organizavo ir pirmąjį blusų turgelį.