"Benamių situacija – testas mums visiems"

– Praė­ję me­tai bai­gė­si pro­tes­tų ban­ga prieš Šiau­lių mies­to ta­ry­bos spren­di­mus per­kel­ti Nak­vy­nės na­mus iš mies­to pa­kraš­čio į cent­rą ir Lie­po­rių mik­ro­ra­jo­ną. Spren­di­mai ne­po­pu­lia­rūs, o jūs juos pa­lai­kė­te, ne­pai­sy­da­mas pro­tes­tų. Ko­dėl?

– Aš su­rea­ga­vau į pro­tes­tus. Be­na­mių si­tua­ci­ja yra kaip tes­tas mums vi­siems. Ar apie mei­lę ar­ti­mui tik kal­ba­me, ar iš tie­sų esa­me pa­si­ren­gę ne­lai­mė­liams pa­dė­ti?

Pats gy­ve­nu Lie­po­riuo­se ir bu­vau "Ra­sos" pro­gim­na­zi­jo­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me su Sa­vi­val­dy­bės Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi, kai pri­sta­ti­nė­jo spren­di­mą per­kel­ti į Tie­sos gat­vę Lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo na­mus ir Lie­po­rių mik­ro­ra­jo­no vys­ty­mo pla­nus.

Ta­da pir­mą kar­tą pa­ma­čiau, jog yra dvi sto­vyk­los. Atė­jo su pla­ka­tais pro­tes­tuo­jan­tys, jog "mums ne­rei­kia čia tų žmo­nių".

Esu Lie­po­rių bend­ruo­me­nės cent­ro na­rys, ten ir­gi bu­vo dis­pu­tas šiuo klau­si­mu. Opo­zi­ci­jo­je li­ko­me dvie­se – aš ir Ta­ry­bos na­rys Sau­lius Sta­siū­nas, ku­ris ir­gi yra Lie­po­rių bend­ruo­me­nės na­rys.

Mū­sų bend­ruo­me­nė tų ne­lai­mė­lių at­žvil­giu ag­re­sy­viai nu­si­tei­ku­si – jie esą "šio­kie ano­kie" ir mums jų ne­rei­kia.

Klau­siau, mie­li kai­my­nai, ar­gi ga­li­ma į tuos žmo­nes taip žiū­rė­ti? Ar­gi jie – ne mū­sų žmo­nės? Ar ne ša­lia mū­sų užau­go? Jei­gu jie to­kie ne­vy­kę, gal ir mes – vi­suo­me­nė – už tai esa­me at­sa­kin­gi?

Tuos klau­si­mus už­da­viau ir per mies­to Ta­ry­bos po­sė­dį. Į jį bu­vau pa­kvies­tas kal­bė­ti gruo­džio 12 die­ną, kai spren­dė klau­si­mą dėl be­na­mių nak­vy­nės per­kė­li­mo į Kau­no gat­vę.

Mes lyg stru­čiai sle­pia­me gal­vas į smė­lį, ne­no­ri­me tų žmo­nių nė ma­ty­ti. O jie yra ša­lia – va­žiuo­ja au­to­bu­sais, sė­di sto­te­lė­se, sto­vi prie pre­ky­bos cent­rų. Su­ka­me no­sis, nes jie smir­di.

Jei­gu ma­no va­lia bū­tų, aš įsteig­čiau tuos na­mus ša­lia mies­to Sa­vi­val­dy­bės. Kad vi­si ma­ty­tu­me, ko­kie žmo­nės gy­ve­na ša­lia mū­sų. Da­bar mes juos sle­pia­me, nie­kam ne­ro­do­me. Gal pra­dė­ki­me ki­taip elg­tis ir jie ims keis­tis, ir pa­tys pa­si­kei­si­me.

Su­tei­ki­me są­ly­gas jiems nu­si­praus­ti, iš­si­skalb­ti, per­si­reng­ti, žmo­nė­mis pa­si­jus­ti – tam daug lė­šų ne­rei­kia. Skai­čiuo­ja­ma, jog be­na­mių yra apie 40. Kai pa­ro­dy­si­me dė­me­sį, at­si­ras są­ly­gos jiems su­kul­tū­rė­ti.

Šim­tas ki­tų nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jų – tai ne­te­kę sa­vo na­mų ar smur­tau­to­jų iš na­mų iš­va­ry­ti žmo­nės.

Smur­to au­koms su­tei­kia­me lai­ki­ną pa­sto­gę, psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą, bet, ma­nau, jog ir su smur­tau­to­jais rei­kia dirb­ti, auk­lė­ti. Ki­taip smur­to ra­tas šei­mo­se tik su­ksis.

Tre­čia gru­pė nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jų – grį­žę iš įka­li­ni­mo įstai­gų. Jie gau­na lai­ki­ną pa­sto­gę, bet ar gau­na mies­te dar­bo? Pa­ro­dy­ki­me jiems dė­me­sį, kad ga­lė­tų grįž­ti į nor­ma­lų ci­vi­li­zuo­tą gy­ve­ni­mą. Ki­taip tik vėl grįš į ka­lė­ji­mą.

– Per tą mies­to Ta­ry­bos po­sė­dį su­lau­kė­te net var­di­nio pla­ka­to "Ul­či­no nuo­mo­nė – tik Ul­či­no nuo­mo­nė". Kaip jau­čia­tės lai­ky­da­ma­sis ki­to­kios nuo­mo­nės, nei dau­gu­ma?

– Taip tai ma­no nuo­mo­nė ir aš ne­bi­jau jos at­vi­rai iš­sa­ky­ti. Ma­nau, kuo dau­giau yra skir­tin­gų nuo­mo­nių, tuo įdo­miau gy­ven­ti.

No­rė­jau net įsi­gy­ti tą pla­ka­tą at­min­čiai. Bet bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė iš­si­gy­nė, jog ne­ži­no, kas tą pla­ka­tą bu­vo at­si­ne­šęs.

Man net ban­dė spau­di­mą da­ry­ti, kad nei­čiau į tą Ta­ry­bos po­sė­dį ir ne­kal­bė­čiau, esą, kam tu ten at­sto­vau­si?

Nie­ka­da ne­bi­jo­jau sa­vo nuo­mo­nės reikš­ti. Tai iš­siug­džiau dar jau­nys­tė­je – dirb­da­mas te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je ce­cho vir­ši­nin­ku. Gal dėl to, kad ga­myk­los di­rek­to­rius švie­sios at­min­ties Po­vi­las Mor­kū­nas su­ge­bė­da­vo į ki­tų nuo­mo­nes įsi­klau­sy­ti.

Pro­tes­tuo­jan­čių reak­ci­ja ma­nęs ne­ste­bi­na. Dis­ku­si­jų ak­tua­liais mies­tui klau­si­mais la­bai ma­žai vyks­ta, nuo­mo­nių įvai­ro­vės ne­no­ri­me pri­pa­žin­ti, ji ma­žai at­spin­di­ma. To­dėl nė ne­si­ste­biu, kad esa­me ne­pa­kan­tūs ki­to­kiai nuo­mo­nei.

Vers­li­nin­kas, pro­tes­tuo­da­mas prieš be­na­mių kai­my­nys­tę, ar­gu­men­tuo­ja, jog jo pel­nai ma­žės. Pi­ni­gai svar­biau­sia – ne žmo­gus. Ste­bi­na to­kia po­zi­ci­ja, nes tas vers­li­nin­kas iš kul­tū­ros yra atė­jęs į vers­lą.

– Ko dar pa­si­gen­da­te, ste­bė­da­mas mies­te vyks­tan­čius pro­ce­sus?

– Aš pa­si­gen­du au­to­ri­te­tų bal­so.

Me­rui siū­lau bent kar­tą per me­tus su­rink­ti prie ap­va­laus sta­lo mies­to gar­bės pi­lie­čius ir iš­klau­sy­ti jų nuo­mo­nių.

Mies­to gar­bės pi­lie­čius įdar­bin­ti rei­kia. Jie vi­suo­me­nė­je tu­ri au­to­ri­te­tą, tu­ri pa­tir­ties – bet jų pa­tir­tis ne­pa­nau­do­ja­ma. Ar gir­dė­jo­te, ką jie ma­no apie nak­vy­nės na­mus?

Pro­tes­tuo­se dėl nak­vy­nės na­mų la­biau­siai pa­si­gen­du žmo­giš­ko po­žiū­rio. Tik šau­kia­me, rė­kia­me, kad "jie vi­si žu­li­kai".

Jei­gu ma­no va­lia bū­tų, aš įsteig­čiau tuos na­mus ša­lia mies­to Sa­vi­val­dy­bės. Kad vi­si ma­ty­tu­me, ko­kie žmo­nės gy­ve­na ša­lia mū­sų. Da­bar mes juos sle­pia­me, nie­kam ne­ro­do­me. Gal pra­dė­ki­me ki­taip elg­tis ir jie ims keis­tis, ir pa­tys pa­si­kei­si­me.

Bet mes ne­sub­ren­dę iki to, jog tu­ri­me rū­pin­tis sa­vo bend­ruo­me­nių na­rių to­bu­lė­ji­mu. Mei­lę ar­ti­mui dar­bais de­monst­ruo­ki­me.

Man keis­tai at­ro­do ir pro­tes­tai prieš me­džių kir­ti­mus mies­te. Bul­va­ro lie­pos bu­vo var­go lie­pos. Dėl blo­go ge­nė­ji­mo jos bu­vo tie­siog su­dar­ky­tos.

Ma­nau, jog rei­kia so­din­ti nau­jus me­džius. Juk yra nau­jų šiuo­lai­ki­nių me­džių veis­lių, ku­rioms ne­rei­kia nė ge­nė­ji­mo.

Dis­ku­si­jos, de­ja, ir šiuo at­ve­ju ne­bu­vo. Lie­pa tu­ri aug­ti, kaip au­ga gam­to­je – be jo­kių ge­nė­ji­mų. Kai ją pra­de­da pjaus­ty­ti, rai­žy­ti – tai jau ne me­dis. Tik jei­gu ne­tu­rim jį kuo pa­keis­ti, ta­da prie jo ne­lįs­ki­me.

Me­rui siū­ly­čiau, prieš pra­de­dant mies­te bet ko­kį veiks­mą, iš­vys­ti dis­ku­si­ją. Pa­vyz­džiui, kaip bus su pa­mink­lo Tau­tos lais­vei sta­ty­ba? Pos­ta­men­tą jau pa­sta­tė. O dėl pa­mink­lo ar dar bus su vi­suo­me­ne dis­ku­si­ja, kai rinks pa­siū­ly­mus? Ki­taip vėl bus pi­ke­tų, kai pra­dės pa­mink­lą sta­ty­ti.