Į naujus metus – su nauja jėga

In­ten­sy­vūs me­tai

Gru­pės "Sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius" va­do­vas Alf­re­das DAU­LIUS, ak­ty­viai ko­vo­jan­tis dėl Šiau­lių me­džių iš­li­ki­mo:

– Be­si­bai­gian­tys me­tai me­džių gy­nė­jams bu­vo sun­kūs, in­ten­sy­vūs. Ne­te­ko­me daug mies­to uni­ka­lu­mo, sėk­min­gai be­si­for­muo­jan­čio iden­ti­te­to, ku­rio da­lis bu­vo cent­ri­nės mies­to da­lies bran­dūs di­de­li me­džiai.

Val­džios ka­den­ci­jos bai­gia­si, bet ir to­liau rei­kės gy­ven­ti ta­me pa­čia­me mies­te, ma­ty­ti "nu­veik­tus" dar­bus. Apie tai, ką daug kal­bė­jo­me apie bran­džius me­džius, dėl ko ko­vo­jo­me, pa­si­ma­tys atei­ty­je.

Tai – kas ant šir­dies gu­li. Bet yra ir kuo pa­si­džiaug­ti. At­si­ra­do bend­ruo­me­nės, ku­rių bran­duo­lys, na­riai, ga­li vie­nas ki­tu pa­si­ti­kė­ti, pa­si­kliau­ti. Nus­te­bi­no pui­kus jau­ni­mas – ko­kio at­sa­kin­go jau­ni­mo yra užau­gę, ku­ris žiū­ri pla­čiai į pro­ble­mą, ma­to eko­lo­gi­nę ka­tast­ro­fą. Ne tik ma­to, ra­šo, bet, kai rei­kia, atei­na ir pri­si­ri­ša prie me­džio, ne­bi­jo išei­ti iš kom­for­to zo­nos, kad ga­lė­tų ap­gin­ti sa­vo idė­ją.

Džiau­giuo­si, kad mes at­ra­do­me ir gal pa­ska­ti­no­me, gal da­vė­me im­pul­są jau­ni­mo pro­ver­žiui.

Šiais me­tais mes pe­rė­jo­me vi­sas ins­tan­ci­jas, pa­si­bel­dė­me į aukš­čiau­sių val­džių du­ris. Bu­vo­me iš­klau­sy­ti, bet su­pran­ta­me: vi­si spren­di­mai bu­vo jau iš anks­to priim­ti ir vi­sų spren­di­mų rak­tai yra pa­čia­me mies­te.

Ki­tų me­tų lū­kes­čiai – ap­gin­ti mies­to ža­lu­mą, pri­vers­ti mąs­ty­ti šei­mi­nin­kiš­kai, kad bū­tų pai­so­ma ne vien ran­go­vų. No­ri­si ap­gin­ti ir smul­kų­jį vers­lą. Kad val­džia neats­to­vau­tų tik ran­go­vų ir mo­no­po­li­nių pre­ky­bos cent­rų, kad bū­tų pri­si­min­tas žmo­gus. Žmo­gus tik ta­da lai­min­gas bus, kai bus sa­va­ran­kiš­kas, lais­vas.

Da­ry­si­me vis­ką, kas nuo mū­sų pri­klau­so, kas mū­sų jė­goms, kad bū­tu­me iš­girs­ti. Ne­sus­to­si­me. Pa­sa­ky­mai "me­džiai truk­do re­konst­ruk­ci­jai, neį­ma­no­ma re­konst­ruk­ci­ja, neišp­jo­vus me­džių" – yra ab­sur­das.

Neuž­mirš­ki­me bū­ti lai­min­gi, neuž­mirš­ki­me, kad vi­sur yra po­zi­ty­vo. Ieš­ko­ki­me po­zi­ty­vo ir my­lė­ki­me viens ki­tą. My­lė­ki­me, ban­dy­ki­me iš­girs­ti. Įsik­lau­sy­ki­me!

Įtemp­ti me­tai

Šiau­lių vals­ty­bi­nio ka­me­ri­nio cho­ro "Po­li­fo­ni­ja", šian­dien mi­nin­čio 45-me­tį, va­do­vė Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ:

– Ma­no lū­kes­čiai – kad ne­bū­tų blo­giau ne­gu šie­met. Šie me­tai bu­vo ge­ri, nors ir per­mai­nin­gi. Pa­kei­tė­me me­no va­do­vą, chor­meis­te­rį. Šie pa­si­kei­ti­mai, ti­kiuo­si, bus į ge­ra cho­rui.

Ki­tais me­tais su cho­ru pla­nuo­ja­me da­ly­vau­ti vie­na­me svar­biau­sių eu­ro­pi­nių pro­fe­sio­na­lių cho­rų kon­kur­se Len­ki­jo­je, lau­kia la­bai rim­tas pa­si­ruo­ši­mas. Kai esi įver­tin­tas kon­kur­se tarp sau ly­gių, cho­ro kar­te­lė pa­ky­la dar aukš­čiau.

Pla­nuo­ja­me gast­ro­les į Uk­rai­ną, į la­bai pui­kų fes­ti­va­lį, ten taip pat ren­ka­si la­bai stip­rūs cho­rai. Be to, yra nu­ma­ty­ta ke­le­tas nau­jų prem­je­rų.

Tra­di­ciš­kai pa­va­sa­rį lauks fes­ti­va­lis "Re­sur­re­xit". Fes­ti­va­lis ki­tą­met bus ga­lin­gas, nes tu­rė­si­me tris la­bai stam­bios for­mos kon­cer­tus.

Vėl plė­si­mės į re­gio­ną: ban­do­me už­ka­riau­ti dva­re­lius, kur įvai­rių žan­rų kla­si­ki­nė mu­zi­ka žmo­nėms la­bai rei­ka­lin­ga. Ir žmo­nėms iš did­mies­čių no­ri­si iš­va­žiuo­ti iš na­mų, ap­lan­ky­ti įvai­rius Lie­tu­vos dva­rus ir kai­mus. O kai­mams, kaip aš sa­kau, no­ri­si iš­si­va­ly­ti lan­gus, kad iš sve­tur at­vy­kę žmo­nės pa­ma­ty­tų gra­žias žy­din­čias so­dy­bas. Vis­kas yra į ge­ra.

Pri­va­lu­mas – pa­si­kei­tu­si Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos po­li­ti­ka, tei­kiant fi­nan­sa­vi­mą va­di­na­mo­sioms na­cio­na­li­nėms pro­gra­moms, kai gau­ni fi­nan­sa­vi­mą konk­re­čioms pro­gra­moms, ku­rias siū­lai, ir ga­li jas įgy­ven­din­ti. Ne taip, kaip anks­čiau bū­da­vo: bend­ra­me ka­ti­le "Po­li­fo­ni­jos" cho­ras kon­ku­ruo­ja su "Pir­mo žel­me­nio šven­te". Tai vi­sai ki­ti svo­riai, bet taip bu­vo.

Kai at­sky­rė tuos ka­ti­lus, vals­ty­bi­nės įstai­gos, pa­teik­da­mos pro­fe­sio­na­lias pro­gra­mas ir ga­vu­sios nuo­la­ti­nį fi­nan­sa­vi­mą, ga­li kur­ti, pla­nuo­ti ir pa­teik­ti žiū­ro­vams iš tie­sų ko­ky­biš­kas pro­gra­mas. Ir tai la­bai jau­čia­si – ir mū­sų dar­be, ir žiū­ro­vų reak­ci­jo­mis.

Atei­nan­tys me­tai bus ne ma­žiau įtemp­ti. Tik, sa­kau, kad ne­paim­tu­me to­kio tem­po, pa­gal ku­rį ne­bes­pė­si­me bėg­ti. Nes šiais me­tais že­mą star­tą paė­mė­me, bet to­kiu tem­pu per me­tus pra­lė­kė­me, kad į me­tų pa­bai­gą gal­vo­jo­me: svei­ka­tos ne­beat­lai­kys. Bet vis­kas su­si­gu­lė­jo ir vis­kas ge­rai – sėk­min­gas fi­ni­šas.

Iš­šū­kių me­tai

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės va­das pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Min­dau­gas STAT­KUS, rink­ti­nei va­do­vau­jan­tis nuo šių me­tų lie­pos mė­ne­sio:

– Rink­ti­nei be­si­bai­gian­tys me­tai bu­vo per­mai­nų me­tai. Šta­bas per­si­kė­lė į nau­jas pa­tal­pas bul­va­re, bu­vo at­nau­jin­tos rink­ti­nės kuo­pų kuo­pa­vie­tės Rad­vi­liš­ky­je, Ma­žei­kiuo­se, Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, pa­ge­rin­tos ka­rių tar­ny­bos bei mo­ky­mo­si są­ly­gos.

Pa­si­kei­tė rink­ti­nės va­do­vy­bė – pra­dė­jau tar­ny­bą kaip rink­ti­nės va­das, nuo lapk­ri­čio mė­ne­sio tar­ny­bą pra­dė­jo šta­bo vir­ši­nin­kas ma­jo­ras Al­fon­sas Bič­kus.

Lapk­ri­čio mė­ne­sį, Ka­riuo­me­nės die­nos pro­ga, bu­vau paaukš­tin­tas: su­teik­tas pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to laips­nis.

Įsi­min­ti­nas įvy­kis bu­vo da­li­nio ko­vi­nės vė­lia­vos pe­rė­mi­mo ce­re­mo­ni­ja – as­me­niš­kai la­bai jau­di­nan­tis mo­men­tas.

Iš­šū­kiai – kas­die­nė tar­ny­bos veik­la, pra­ty­bos. Pra­ty­bų bu­vo pa­kan­ka­mai daug. Tra­di­ci­nė­se pra­ty­bo­se "Sau­lės kir­tis", ku­rios vy­ko Ma­žei­kiuo­se, da­ly­va­vo per 400 žmo­nių.

Ar­tė­jan­tys me­tai, jau da­bar ma­tau, bus ku­pi­ni iš­šū­kių. Sau­sio vi­du­ry­je rink­ti­nės bū­rys iš­vyks­ta į tarp­tau­ti­nes pra­ty­bas Vo­kie­ti­jo­je.

Ba­lan­džio pra­džio­je 6-osios rink­ti­nės ka­riai pra­de­da Jung­ti­nių Tau­tų va­do­vau­ja­mą mi­si­ją Ma­ly­je. Lie­tu­va šio­je mi­si­jo­je da­ly­vau­ja jau ne vie­ne­rius me­tus, atė­jo mū­sų rink­ti­nės ei­lė.

Komp­lek­tuo­ja­me bū­rį. Vi­sos rink­ti­nės pa­stan­gos, re­sur­sai bus nu­kreip­ti tam, kad bū­rys bū­tų pa­si­ren­gęs vyk­dy­ti iš­kel­tas už­duo­tis.

Be­si­bai­gian­tys me­tai bu­vo ge­ri, ku­pi­ni iš­šū­kių, ma­nau, atei­nan­tys bus to­kie pat. Iš­šū­kiai mus ska­ti­na to­bu­lė­ti, ne­sus­to­ti.

Ma­no lin­kė­ji­mas vi­siems – dau­giau su­pra­ti­mo, dau­giau ge­ru­mo, bend­ru­mo jaus­mo. Lin­kiu pa­mirš­ti sa­vo "aš", sa­vo ego, dau­giau gal­vo­ti apie ki­tus.

Ju­bi­lie­ji­niai me­tai

Di­zai­ne­ris, fo­tog­ra­fas Vil­man­tas DAMB­RAUS­KAS, gim­ta­die­nį šven­čian­tis gruo­džio 31 die­ną:

– Šie me­tai bu­vo fan­tas­ti­niai – in­ten­sy­vūs, ju­bi­lie­ji­niai. Ati­da­ry­ta di­džiu­lė ju­bi­lie­ji­nė pa­ro­da "Cliché", išė­jo du al­bu­mai ("Or­kest­rai" ir "Cho­ris­tai") – bal­tai sau pa­vy­džiu, kad vis­kas taip su­kri­to.

Gran­dio­zi­nis dar­bas – Šiau­lių mies­to ženk­lo at­nau­ji­ni­mas. Po to se­kė ir "Šiau­lių" krep­ši­nio klu­bo ženk­lo at­nau­ji­ni­mas po 25 me­tų. Tai bu­vo ma­no slap­ta sva­jo­nė – žiū­rė­da­vau į krep­ši­nio klu­bą ženk­lą – chao­tiš­ką, ek­lek­tiš­ką – ir siu­tas im­da­vo. Kaip ir ima siu­tas dėl Šiau­lių ženk­lų, ku­rie yra pra­sti – ra­dau dar daug to­kių, ku­rie gy­vuo­ja. Ne­ži­nau, ko­dėl taip yra, bet tie­siog dras­ko akis.

Esu Šiau­lių pa­trio­tas: mėgs­tu ne žo­džiais, o dar­bais sa­vo pa­trio­tiz­mą įro­dy­ti. Steng­siuo­si ir to­liau dirb­ti – man la­bai pa­tin­ka Šiau­liuo­se gy­ven­ti, esu šeš­tos kar­tos šiau­lie­tis.

Kal­bant apie ki­tų me­tų pla­nus – vi­siš­kas šti­lis, nie­ko nė­ra su­pla­nuo­ta, tai tru­pu­tė­lį bau­gi­na. Ne­ži­nau, ko­kie bus ki­ti me­tai, bet kad ne­sus­to­siu dirb­ti – tai tik­rai, nes ne vi­si šiau­lie­čiai dar iš­fo­tog­ra­fuo­ti.

Ką reiš­kia gim­ti gruo­džio 31 die­ną? Iš pra­džių skau­din­da­vo, kai bend­rak­la­siai su­si­rink­da­vo švęs­ti ma­no gim­ta­die­nio ir sa­ky­da­vo: "Su Nau­jais me­tais!" Pas­kui pri­pra­tau ir ne­bek­rei­piau į tai dė­me­sio.Vi­si šven­čia Nau­juo­sius me­tus – ir man tai pa­tin­ka. Na, ge­rai, aš ne­tu­riu gim­ta­die­nio, bet man ne­rei­kia pirk­ti fe­jer­ver­kų: vi­si gim­ta­die­nio pro­ga šau­do fe­jer­ver­kus. Gim­ta­die­nis – ne­reikš­min­gas da­ly­kas, bet la­bai ge­rai fik­suo­ti, ko­kie bu­vo me­tai – pa­sku­ti­nę me­tų die­ną.