"Žibutės" sodininkai atšventė 50 metų jubiliejų

Su­si­rin­ko­me to­je ne­der­lin­go­je že­mė­je įvai­raus am­žiaus ir įvai­rių tau­ty­bių žmo­nės, bet vi­sų bu­vo vie­nas tiks­las – so­din­ti, au­gin­ti ir puo­se­lė­ti že­mę. So­vie­ti­niais lai­kais bu­vo sun­ku su sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis, to­dėl kas ga­lė­jo, tas ir rū­pi­no­si, kad mū­sų so­das tu­rė­tų ir ge­res­nius ke­lius, ir tvo­rą.

Bu­vęs so­do na­rys Ser­ge­jus Gav­ri­lo­vas ap­so­di­no eg­lai­tė­mis so­do pa­grin­di­nę ža­lią­ją zo­ną, o da­bar tė­vo so­dy­bo­je ir šian­dien sėk­min­gai gy­ve­na duk­ra Le­na Gav­ri­lo­va.

Daug su­ma­nu­mo ir kū­ry­biš­ku­mo te­ko įdė­ti pir­ma­jam so­do pir­mi­nin­kui Be­nui Jo­ku­baus­kui. Tai bu­vo jau­nas ir ener­gin­gas žmo­gus, ku­ris su­bū­rė vi­sus so­di­nin­kus: kir­to­me kark­ly­nus, alks­ny­nus, ro­vė­me kel­mus ir juos de­gi­no­me, į smė­lin­gą že­mę ve­žė­me mo­lį ir juo­dže­mį. Tvar­kant ke­lius daug pa­dė­jo švie­saus at­mi­ni­mo Zig­mas Char­žaus­kas. Bu­vo net pra­min­tas "ke­lių meist­ru".

Tvar­kė­mės ir no­rė­jo­me, kad kuo grei­čiau ga­lė­tu­me ra­gau­ti sa­vo užau­gin­tą der­lių. Žmo­nės bu­vo darbš­tūs: Adol­fas Bud­ri­kas, Juo­zas Virk­ša, An­ta­nas Na­ru­tis ir ki­ti, ku­rie ne­skai­čia­vo sa­vo lai­ko ir jė­gų.

So­das pra­dė­jo gra­žė­ti, ne­drą­siai pra­dė­jo­me sta­ty­tis na­me­lius, iš­si­ka­sė­me tven­ki­nį, už­si­tvė­rė­me so­do te­ri­to­ri­ją, pa­si­sta­tė­me siurb­li­nę, elekt­ros pa­sto­tę. Pra­džio­je, kai dar ne­bu­vo Vy­tu­rių gat­vės, tek­da­vo ne­ma­žą at­stu­mą su pil­no­mis pin­ti­nė­mis ei­ti iki "Mar­gių" sto­te­lės.

Bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos gra­žiau­sio skly­po ap­žiū­ros. Gai­la, kad da­bar žmo­nės sa­vo te­ri­to­ri­jas ap­si­tve­ria tvo­ro­mis, ir to­kios ap­žiū­ros jau ne­do­mi­na.

Dar no­ri­si pa­mi­nė­ti bu­vu­sį so­do pir­mi­nin­ką Vy­tau­tą Ra­po­lą Kriau­čiū­ną. Tai di­de­lis gam­tos my­lė­to­jas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, daug pa­da­rė, tvar­kant ir gra­ži­nant mū­sų bend­ri­ją.

Jau du de­šimt­me­čius so­do bend­ri­jai "Ži­bu­tė" va­do­vau­ja Si­gi­tas Tri­ma­kas. Per jo va­do­vau­ja­mą lai­ko­tar­pį pa­keis­tas so­do lais­ty­mo vamz­dy­nas, re­konst­ruo­ta siurb­li­nė, įreng­ta vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­ra, ber­žy­nė­ly­je pa­so­din­ta eg­lai­čių, ąžuo­liu­kų.

So­de yra 114 skly­pų, o sa­vi­nin­kai su šei­mo­mis su­da­ro apie 200 žmo­nių.

Pui­kiai tvar­ko­si jau ne vie­ną de­šim­tį me­tų mū­sų sen­bu­viai: Da­nu­tė Sto­nie­nė, Lion­gi­na Virk­šie­nė, Al­do­na Pet­ro­va, Al­do­na Juš­ke­lie­nė, Al­do­na Mi­chai­lov­na ir dau­ge­lis ki­tų. Me­tai ei­na, kar­tos kei­čia­si, da­bar gra­žiai sa­vo skly­pe tvar­ko­si Ni­jo­lės Gu­de­lie­nės šei­ma, Ine­sa Daus­kur­die­nė, Ja­kų šei­ma, Jur­gi­ta Šim­kie­nė, As­ta ir Gin­ta­ras Bie­liaus­kai, Ri­ta Ur­bo­nie­nė, Sand­ra Ta­ku­še­vi­čie­nė ir dar dau­ge­lis ki­tų bend­ri­jos na­rių.

Rugp­jū­čio 24-ąją gau­siai su­si­rin­ko­me pa­mi­nė­ti mū­sų bend­ri­jos įkū­ri­mo 50-me­čio. Nuo pat ry­to bu­vo pa­puoš­ta ber­žy­nė­lio te­ri­to­ri­ja, ąžuo­lo vai­ni­ku pa­puoš­ti ir pa­grin­di­niai įva­žia­vi­mo į te­ri­to­ri­ją var­tai. Jį nu­py­nė ir pa­ka­bi­no Ja­kų šei­ma, ku­ri sa­va­no­riš­kai pri­žiū­ri bend­ri­jos al­pi­na­riu­mą. Su­si­rin­ko di­de­lis pa­dė­jė­jų bū­rys: Da­lia Rim­šie­nė, Sand­ra Ta­ku­še­vi­čie­nė, Bi­ru­tė Tri­ma­kie­nė, mu­zi­ka rū­pi­no­si Egi­di­jus Gri­gen­tis, Vir­gi­ni­jus Ja­kas įam­ži­no šią šven­tę nuo­trau­ko­se.

Už il­ga­me­tę so­do na­rys­tę puo­se­lė­jant ir gra­ži­nant so­dą bu­vo ap­do­va­no­ti 20 bend­ri­jos na­rių: Lion­gi­na Virk­šie­nė, Bi­ru­tė Brei­me­lie­nė, Kos­tas Ja­tu­lis, Zi­ta Zma­jaus­kie­nė ir ki­ti. Su­si­rin­ko­me su ge­ra nuo­tai­ka, pa­ger­bė­me išė­ju­sius ana­pi­lin ir pri­si­mi­nė­me įdo­mias ir links­mas is­to­ri­jas. Sa­vo pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­jo V. Kriau­čiū­nas, pa­dė­kos žo­dį ta­rė L. Virk­šie­nė. Ri­ta Ur­bo­nie­nė links­mi­no so­di­nin­kus sa­vo or­ga­ni­zuo­tais žai­di­mais, bu­vo su­dai­nuo­ta ir mū­sų so­dui "Il­giau­sių me­tų". Pa­lin­kė­jo­me vie­ni ki­tiems ir to­liau rū­pin­tis, puo­se­lė­ti ir my­lė­ti sa­vo so­dų bend­ri­ją "Ži­bu­tė".