
Naujausios
Šiauliečių įmonėje minimalios algos nėra
Ar tikrai kylanti minimali mėnesio alga veda verslą link bankroto? Kodėl mums tokios svarbios užsienio investicijos? Šiauliai auga ar stagnuoja? Su kokiais iššūkiais susiduriama šiandien versle? Apie tai kalbėjomės su UAB „Bodesa“ vienu iš įkūrėjų, vadovu, Šiaulių pramonininkų asociacijos viceprezidentu Rolandu Gabrielaičiu.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Atlyginimas – darbo našumo pasekmė
Neseniai vienos didžiausių stiklo paketų gamintojų Baltijos šalyse UAB „Bodesa“ prezidentas R. Gabrielaitis buvo apdovanotas Ch. Frenkelio nominacija, kuri teikiama už nuopelnus versle, keliant Šiaulių regiono ekonomiką, už indėlį į Šiaulių miesto ar regiono teigiamo įvaizdžio formavimą.
Pasitarimų kambaryje, kuriame prie kavos puodelio susėdame pokalbio, sukabinti ir išdėlioti visi įmonės apdovanojimai, diplomai. Tarp jų ir naujausias trofėjus – Ch. Frenkelio statulėlė.
– Kuris iš šių apdovanojimų jums, kaip vienam iš įmonės įkūrėjų ir vadovų, yra pats brangiausias?
– Ko gero, man brangiausi yra „Didžiausią vidutinį atlyginimą mokančios įmonės“ diplomai. 2016 metais mažų ir vidutinių įmonių grupėje gavome trečiojo laipsnio diplomą, o pernai – antrojo laipsnio.
Jeigu žinau, kad žmonės uždirba, vadinasi, gerai dirbs, o jeigu gerai dirbs, bus gerai visiems.
– Dažnai tenka išgirsti, kad lietuviai dirba nepakankamai našiai. Ar geras atlyginimas turi įtakos našumui?
– Atlyginimas yra našaus darbo pasekmė. Nelabai išeitų mokėti didelį atlyginimą ir tikėtis, kad darbuotojas dirbs našiai. Turi būti sureguliuoti procesai, sutvarkytos technologijos, galų gale, atitinkama įranga, tada bus našumas.
Neseniai grįžome iš Moldovos, kur teko lankytis vyno darykloje. Ten valytojos dirba dar senoviškomis priemonėmis. Klausėme, kodėl taip yra, o jie sako, kad neapsimoka pirkti brangią valymo įrangą. Bet tą patį darbą galėtų padaryti viena valytoja su gera įranga, dabar daro keturios. Taip progreso nebus. Ir tai tik vienas segmentas, o panašiai yra visoje įmonėje.
Vokietijoje kvalifikuoto darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė yra apie 50 tūkstančių eurų per metus. Mes irgi stengiamės į tai lygiuotis, skaičiuojame, kad realu būtų 48 tūkstančiai eurų per metus, mūsų specialistai rūpinasi, kad tai įvyktų.
Aukštesnės ar žemesnės kvalifikacijos darbininkas turi gauti atlygį už našų darbą, bet man atrodo, kad kai kurios įmonės „pamiršta“ pasidalinti su savo darbuotojais, nors tai visų kartu uždirbti pinigai.
– Kai pasigirsta kalbų apie minimalios algos didinimą, nemažai verslininkų pradeda skųstis, kad neišgyvens, kad teks užsidaryti. Ką apie tai manote?
– Ne kartą esu dėl to susiginčijęs. Man keista, koks tai verslas, jeigu žmogui gali mokėti tik minimumą? Gali būti, kad mažytis verslas, kaimo parduotuvėlė ir negali daugiau mokėti, bet kai normali įmonė negali mokėti didesnio nei minimalaus atlyginimo, man keista. Tai kur tada našus, produktyvus darbas, kad ir įmonė galėtų gyventi, ir darbuotojas uždirbtų?
Mūsų įmonėje turbūt jau nuo 2012 metų nėra minimalaus atlyginimo.
– Viena iš pagrindinių jūsų įmonės veiklų – stiklo paketų gamyba. Ar kuri nors šalies profesinė mokykla ruošia tam reikalingus specialistus?
– Nėra jokios nei profesinės, nei aukštesniosios mokyklos, kuri ruoštų darbuotojus stiklo apdirbimo pramonei. Su pagarba žiūriu į mūsų inžinerinį-techninį personalą, kuris rengia darbuotojus. Mes turime programą, pagal ją paskiriame darbuotoją, kuris apmoko naujus darbuotojus ir už tai gauna atlyginimą. Paprastai po trijų savaičių apmokytas darbuotojas laiko egzaminą ir dar mėnesį po to yra prižiūrimas patyrusio darbuotojo. Taip parengėme didžiąją dalį savo darbuotojų.
Teko kalbėtis ir su profesinėmis mokyklomis, ir su ūkio ministru, bet jų argumentas – kas paruoš programą? Tad šiandien kaip nebuvo kas ruošia, taip ir nėra.
– Ar nejaučiate darbuotojų stygiaus?
– Ypatingų problemų dėl darbuotojų stokos neturime, gal lemia neblogas ir laiku mokamas atlyginimas. Galbūt tik statybos ir renovacijos skyrius yra ta vieta, kur reikėtų darbuotojų. Pritariu, kad geri išvažiavo, o vietoje jų tokių pat gerų iš kitų šalių neatvažiavo. Čia ir vėl Lenkija eilinį kartą buvo už mus gudresnė – ten „nusėda“ geriausi, o pas mus patenka, kas lieka.
Kartą kolega pasakoja, kad pas jį atėjo darbintis žmogus ir paprašė 1 000 eurų algos, o paklaustas, ką moka, sako, nieko. „Tai ko tu stebiesi? – sakau. – Gerai, kad žmogus bent ambicijų turi.“
Mums patinka žmonės, kurie turi ambicijų. Apmokome ir leidžiame užsidirbti tą 1 000 eurų.
Iššūkis – nesąžiningi klientai
– Su kokiais iššūkiais šiandien tenka susidurti versle?
– Vis dar likęs nesąžiningas kai kurių lietuvių klientų atsiskaitymas – nemokėjimas arba labai gudrus išsisukinėjimas nuo mokėjimo, vengimas aktuoti atliktus darbus.
Kartais pralaimime konkursus įmonėms, kurių vidutinis atlyginimas nesiekia 500 eurų. Nereikia būti specialistu, kad suprastum, kaip yra iš tikrųjų. Man tik keista, kaip mūsų struktūros, kurios kovoja su šešėliu, to nemato.
– O kaip yra su konkurencija?
– Stengiamės bendrauti su kaimyninėse ir kitose šalyse esančiomis didelėmis įmonėmis, mūsų kolegomis. Dar prieš kelerius metus nebūtume drįsę net nuvažiuoti ten, dabar jau kalbamės ir užmezgame kontaktus, tikimės pradėti kartu dirbti. Taigi, konkurencija ne ta, kuri mus spaudžia, o ta, kuri stumia į priekį.
Kartais mūsų ankstesni klientai net pabamba, kad mes taip išsiplėtėm, jog nebepriimam mažų užsakymų. Jeigu kiekiai maži, o logistikos kaštai dideli, mums tiesiog nebeapsimoka.
– Turbūt ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje labai daug dėmesio skiriama užsienio investuotojams ir galbūt nepelnytai pamirštami vietiniai investuotojai. Ką apie tai manote?
– Gal prieš trejus metus mus iš Statistikos departamento pasiekė informacija, kad Šiauliai – lyderis pagal vietos investicijas. Bandėme tai pozicionuoti, kelti į viršų, bet niekam tai nebuvo įdomu. Visiems tik duokit užsienio investicijų. Kodėl? Skatinkim vietinius!
Amerikiečiai langų gamintojai žada ateiti. Mūsų klausia, kaip mes gyvensim? Gerai gyvensim. Jie jau buvo pas mus atvykę, kalbėjomės, jiems reikės stiklo gaminių, tai tik, duok Dieve, kad ateitų. Bet įsivaizduoju, kad nuo tų, kurie užsiima vien langų gamyba, nutrauks darbuotojus ar dalį jų. Žmonės eis ten tik todėl, kad tai užsienio įmonė, bet dar neaišku, ar ten daugiau uždirbs. Logika paprasta. Kodėl užsienio investuotojai čia ateina? Nes darbo jėga čia ganėtinai pigi.
Dar nepamirškime, kad atėję užsienio investuotojai nemokės pelno mokesčio. Tai kur čia ta nauda?
Nebuvo minčių išvykti
– Ar nebuvo kada kilę minčių palikti Šiaulius, savo verslą kurti kitur? Kaip manote, miestas auga ar stagnuoja?
– Niekada nebuvo minčių išvažiuoti. Gal gyvenimas nebuvo taip prispaudęs. Kai 1994 metais išėjau iš televizorių gamyklos, buvau ir alaus barą įkūręs. Buvo savęs ir verslo paieškų laikotarpis, bet išvažiuoti nebuvo minčių.
1996 metais su bičiuliu Rimantu Nainiu pradėjome šitą veiklą. Jo brolis Vilniuje gamino stiklo paketus. Nuvažiavome ten pasižiūrėti. Įranga, viskas, bet mums sako, kad galima pradėti ir paprasčiau. Taip ir pradėjom: už 600 litų nusipirkome medžiagų, parsivežėme jas į Šiaulius ir pagaminome pirmus stiklo paketus.
Gal šešerius metus lėtai kilome. Nusipirkome naudotą itališką stiklo plovimo įrenginį už 40 tūkstančių eurų. Koks rimtas tai buvo pirkinys! Kiek buvo svarstymų ir abejonių, ar viskas bus gerai, ar pasiseks. Dabar tiek nesijaudinau, kai pirkome įrangą už 1 milijoną 500 eurų, kaip tada.
Visai neblogas mums buvo prieškrizinis laikotarpis, pradėjome augti. 2009–2010 metų krizę gana sunkiai išgyvenome, gamyba krito 37 procentais, bet įveikėme tą barjerą, išlikome.
Manau, kad ir miestas tik į gera eina. Kuriasi, auga įmonės, ir su gana aukštomis technologijomis. Dalis to augimo yra ir švenčių parėmimas, ir atsirandanti socialinė atsakomybė.
Dabar žmonės pyksta už išraustas gatves, bet jos vis tiek bus sutvarkytos. Ar būtų geriau, jeigu niekas nebūtų daroma?
Tiems, kurie sako, kad čia viskas blogai, kad nieko nevyksta, reikėtų savyje pasikrapštyti. Paprastai tie, kurie daugiausiai šneka ir piktinasi, patys yra tik vegetuojantys.
Geras mūsų miestas ir bus dar geresnis.
– Kokių svajonių, planų turite?
– Mano svajonės – darbinės. Dabar „Bodesa“ yra viena su keturiais padaliniais. Yra minčių padaryti atskiras įmones. Manau, kad būtų didesnis progresas, nes dabar padaliniai vienas kitą šiek tiek dotuoja. Tai – ne tiek svajonė, kiek planas ateičiai.
Iš tikrųjų dabar džiaugiuosi tuo, ką padarėme. Džiaugiuosi kolektyvu, tais žmonėmis, kurie čia dirba.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
R. Gabrielaitis pasakoja, jog praplėtus „Bodesos“ patalpas buvo įsigyta moderni įranga, leidžianti gaminti struktūrinius stiklo paketus, bei laminuoto stiklo raižymo įrenginys su stiklo sandėliavimo įranga. Tai padidino įmonės pajėgumus gaminant stiklo paketus su saugiais stiklais, praplėtė gaminamų stiklo paketų asortimentą.
Įmonėje gaminamas ir grūdintas stiklas. Po apdorojimo įrenginyje jis testuojamas. Sudaužius stiklą rėmelyje turi būti ne mažiau kaip 40 stiklo gabalėlių. Tik toks stiklas laikomas saugus.
Ant kiekvieno stiklo paketo priklijuojami lipdukai, į kokią šalį keliaus produktas. Lenkija, Latvija, Estija, Skandinavijos šalys – skaitydamas užrašus vardija R. Gabrielaitis.
Prieš keletą metų įmonė įsigijo automatinę stiklo paketų gamybos liniją bei vieną moderniausių pasaulyje rėmelių lankstymo įrenginį.
„Aukštesnės ar žemesnės kvalifikacijos darbininkas turi gauti atlygį už našų darbą, bet man atrodo, kad kai kurios įmonės „pamiršta“ pasidalinti su savo darbuotojais“, – sako UAB „Bodesa“, ne kartą apdovanotos už mokamą vieną didžiausių vidutinių atlyginimų Šiauliuose, prezidentas Rolandas Gabrielaitis.