Naujausios
Šiaulių miškuose apsigyvens lūšys
Kol kas tik Joniškio rajone gyvena dvi lūšys. Dėl piktavališkumo ir įsitikinimų, jog lūšis pavojinga žmogui, jų Lietuvoje liko apie 30. Plėšrūnų veislynai lūšis planuoja paleisti į laisvę, kad ten veistųsi ir lakstytų.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Gausės penkiais kartais
Pernai nuspręsta įkurti Lietuvoje penkis lūšių veislynus. Vienas jų — kuriasi netoli Šiaulių, bet jame dar negyvena anei viena lūšis.
Arčiausias veislynas — netoli Telšių. Šiuo metų Telšių miškų urėdijos lūšių aptvare laksto šešios plėšriosios katės, iš jų vienas — jauniklis. Vienintelė aptvare gyvenanti patelė atkeliavo iš vienos Estijos urėdijos. Rugsėjo mėnesį į Telšių „Žvėrinčių“ turi atvažiuoti viena patelė iš Latvijos ir dvi iš Suomijos.
Tikimasi, jog jos atsives vaikų, kurie užaugę bus paleisti Lietuvoje esančiuose gamtos rezervuotuose. Dar po kelių metų palikuonys bus apgyvendinti Žemaitijos, Šiaulių miškuose.
Pasak specialisto, nereikia bijoti, jog veislynuose lūšys pripras prie žmogaus ir nemokės pati susigauti grobio. P. Dabrišius pateikia pavyzdį: jei net namų katė pradėtų gyventi miške, tai po kelių savaičių „sulaukėtų“ ir neturėtų problemų nei dėl maisto, nei dėl gyvenamosios vietos.
Specialistai sako, jog lūšių dabar Lietuvoje gali gyventi apie 30 vienetų. O miškuose turėtų gyventi daugiau nei 250 šių katinių šeimos plėšrūnų.
Miško sanitarės, o ne žudikės
Eigulys Petras Dabrišius sako, jog žmonės lūšis naikino ir dėl kailio, ir dėl baimės, kad jos gali papjauti žmogų. Anksčiau bajorai lūšis vertindavo ir dėl mėsos. Dabar jų niekas nevalgo.
„Jei žmogus pamatytų velnią, tai jo nebebijotų, taip yra ir su lūšimis. Lūšių mažai, jų žmonės nebemato. Lūšis niekada žmogaus nepuls, nes mes joms — per dideli. Nebent sužeista ateis į kiemą ir papjaus vištą“, — sako eigulys.
Lūšis minta pelėmis, pelėnais, stirnomis, elniais, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Ji taip pat gali papjauti šunį, pjauna kates.
Pasak P. Dabrišiaus, lūšys pjauna ir lapes, bet jų neėda. Tai jos daro „kerštaudamos“: lapės gali papjauti lūšių jauniklius ir suėsti, nes lūšys vaikus veda ant žemės, o ne medžiuose. Todėl savo teritorijoje pjaudama gyvenančias lapes, jos apsaugo savo jauniklius.
Lūšys gaudo bebrus — ištisomis šeimomis. Jei lūšių būtų daugiau, tai, pasak P. Dabišiaus, būtų sureguliuota bebrų populiacija.
Nesiskiria nuo kačiukų
P. Dabišius sako, jog įdomus lūšių poravimasis. Patinas pažįsta savo patelę ir žino savo vaikus, todėl jų neliečia. Kai ateina poravimosi laikas, lūšys „įjungia“ poravimosi jausmą ir viena kitą gali atrasti per kelis šimtus kilometrų.
Prieš porą metų veislyne gyvenančią lūšį bandė „aplankyti“ laisvėje gyvenanti lūšis. Kadangi išsvajotosios meilės lūšis nesulaukė, tai daugiau nė karto prie užtvaro nebeatėjo.
Lūšių patelės vaikus veda tik kas dveji metai. Dažniausiai atsiveda vieną, labai retai tris jauniklius, kuriuos prižiūri, moko medžioti iki dviejų metų. Jaunikliams pieniniai dantis visiškai pakeičia tik 17 mėnesyje, todėl jam būtina motinos priežiūra. Patelė per savo gyvenimą gali atvesti ne daugiau 15 vaikų.
Lūšių jaunikliai — labai panašūs į mažus kačiukus. Pasak eigulio, neretai radę lūšiukus, pagalvoję, jog tai kačiukai, žmonės parsinešdavo į namus. Lūšiai pradėjus augti, „dingdavo“ katės, mažesni šuniukai, naminiai paukščiai.
Reikalinga kailių sertifikacija
P. Dabišius tiki, kad Lietuvoje lūšių bus miškuose ir pateikia Lenkijos pavyzdį: viename nacionaliniame parke, lūšių nebuvo apie 200 metų. Visuomenė buvo įtikinta, kad lūšys yra nepavojingos žmonėms, tad per dešimtmetį jų populiacija paplito.
Pasak eigulio, Lietuvoje, lyginant su kitomis valstybėmis, labai daug medžiotojų, net — 120 tūkstančių. Daug lūšių ne tik iššaudyta, bet ir išgaudyta kilpomis. Tarkim, Estijoje, kur daug mažiau medžioklių, ir dabar per metus leidžiama nušauti iki 80 lūšių.
„Girdėjau ir tokį medžiotojo pasakymą: “Išėjo lūšis ir žiūri mane, todėl šoviau, pagalvojau, kad patrakusi“. Arba medžiotojas sako, kad nušovė lūšį, nes ji gąsdino stirnas, tad norisi paklausti: o tu, ar stirnų negąsdini vaikščiodamas po mišką?“ — svarsto eigulys.
Norint, kad paleistos į laisvę lūšys nebūtų šaudomas, reikalingas kailių sertifikavimas, toks, koks yra visame pasaulyje. Kiekvienas kailis turi turėti pasą, įrodantį, kokioje valstybėje buvo lūšis sumedžiota. Jei to nebus, lūšys bus medžiojamos toliau ir sakoma, kad kailis pirktas turguje.
Eigulys atsimena: prieš kelis metus už lūšies nušovimą vienas Joniškio medžiotojas mokėjo tūstantį litų. Dabar už tokį nusikaltimą mokėtų 15 tūkstančių litų.
MITAS: Žmonėse vis dar gajus mitas, jog lūšis šoka iš medžio ir gali papjauti žmogų. Lūšys, kaip ir katės, moka tik laipioti šakomis.
SKAIČIUS: Šiuo metu Šiaulių apskrityje gyvena tik dvi lūšys.
KATĖ: Lūšis — labai patikli ir panaši į naminę katę, todėl gali būti prijaukinama ir gyventi su žmogumi.
POILSIS: „Žvėrinčiaus“ senbūvis — vienuolikos metų lūšis Jozefas — snūduriuoja ant medžio šakos.
PRIŽIŪRĖTOJAS: Telšių miškų urėdijos eigulys Petras Dabrišius tiki, jog po keliolikos metų nieko nebestebins lūšis, vaikštinėjančios pamiške.
VEISLYNAS: Lūšių prižiūrėtojas, eigulys Petras Dabrišius atveria vartus, už kurių kol kas gyvena šešios plėšriosios katės.
Jono TAMULIO nuotr.
Apie lūšis
Lūšys — kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje. Ilgis 80— 105 centimetrai, aukštis 60-65 centimetrų, uodega iki 25 centimetrų. Lūšys sveria apie Sveria 30 kilogramų.
Ausys su ilgais juodų plaukų kuokšteliais viršūnėje. Jaunikliai balti, vėliau spalva darosi rusvai pilkšva, išryškėja tamsiai rudos dėmės.
Lūšių gyvenamoji teritorija iki penkių kilometrų, o per dieną suėda iki 2,5 kilogramo mėsos su kaulu.
