Naujausios
Šiaulių vairuotojų streikas, supurtęs sovietmetį
Šiaulių miesto transportas paralyžiuotas — nė vienas autobusas neišvažiavo į darbą, žmonių minios traukė į darbą pėsčiomis. Tai Šiauliuose vyko daugiau nei prieš trisdešimt metų, gūdžiausiais sovietmečio laikais.
„Šiaulių kraštas“ surado tų dienų įvykių liudytojus, nubraukė istorijos dulkes, nors visi dokumentai apie šį įvykį iki šiol guli tik slaptuosiuose KGB archyvuose.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Slapti KGB archyvai — garaže
Šiauliuose 1975 ir 1977 metais vyko neįtikėtini sovietmečio įvykiai — buvo organizuoti net du Autobusų parko vairuotojų streikai. Apie šį įvykį jokios žinios nėra nei istorijos vadovėliuose, nei Šiaulių „Aušros“ muziejuje. “Ką jūs, liudijimai apie tokį įvykį slypi kur nors slaptuosiuose KGB archyvuose. Muziejus neturi jokio eksponato ir jokios žinios apie tuos įvykius“, — paaiškino muziejaus darbuotoja.
Streikų liudytojų ieškojome „Busturo“ garažuose. Vyrai pajuodusiomis rankomis ir veidais, tepalai ir išmetamosios dujos, nuo aukštų lubų laša vanduo. “Kokių čia senienų ieškote, pažiūrėkit kokiomis sąlygomis mes dabar dirbame. Streiko reiktų dabar“, — nustebę, kad ieškome trisdešimties metų senumo įvykio liudytojų, sakė vyrai.
Tačiau daugelis vyrų lyg susitarę kažkodėl vengė prisiminti šį įvykį.
Julius Radžius, iki šiol tebevairuojantis autobusą toje pačioje įmonėje tikina, kad jam buvusi laisva diena. Prisimena tik nuotaikas po streiko, bet nedaugžodžiauja: „Išsikovojom didesnes algas. O kai kas turėjo reikalų ir su KGB“.
Slaptumo šleifą jutome viso pokalbio metu. Todėl nenustebino, kai maždaug po valandos, kol kalbėjomės su streiko liudytojais garaže, prie žurnalistų prisistatė su akcentu kalbantis apsaugos darbuotojas ir griežtai pareikalavo nešdintis iš teritorijos.
Niekas mūsų neišvarė iš garažo, nors matė ir kaip įėjome, ir kaip kalbėjomės, kol neišsiaiškino, kokiu reikalu kalbiname pagyvenusius autobusų vairuotojus. Kas tai: baimė, sovietmečio nostalgija, savicenzūra?
Streikas ir streiklaužiai
Kaip apskritai gūdžiu Brežnevo laikų sovietmečiu galėjo įvykti streikas?
Juozas Vištartas, dalyvavęs antrajame streike ir iki šiol tebevairuojantis autobusą, žodis po žodžio papasakojo, kaip viskas vyko.
1977 metų vasario mėnesį rytą atėję į darbą vairuotojai tarp kelionės dokumentų visi rado raštelius, kuriuose buvo parašyta, kad šiandien rengiamams streikas, niekas neturi teisės pajudėti iš garažo.
„Į darbą susirinkome apie pusę penkių ryto. Nevažiuojam tai nevažiuojam, nors ir nebuvo labai ramu. Netrukus prisistatė KGB darbuotojai, apsupo garažą, ieškojo, klausinėjo, kas čia suorganizavo tokį dalyką. Nemanau, kad kas nors iš dar likusių mūsų gyvų žinojo, kas tie organizatoriai. Mums buvo pasakyta tik tiek: jeigu bandysime laužyti streiką ir važiuosime į miestą, supjaustys padangas. Žinau, kad du vairuotojai, kurie nepakluso ir išvažiavo į darbą buvo sumušti. Pasakojo, kad galinėje stotelėje juos pasitiko keturi vyrukai ir davė į sprandą“, — prisiminė J. Vištartas.
Į reisą streiko metu, kaip prisimena įmonės darbuotojai, išvažiavo tik du vairuotojai. Vienas jų — socialistinio darbo didvyris, o kitas — įmonės partijos sekretorius.
Dabar įmonėje kalviu dirbantis Antanas Balčiūnas prisimena, kad jau iš vakaro buvo nugirdęs apie būsimą 1977 metų streiką. „Man buvo išeiginė, nors tada niekas neklausė nori ar nenori streikuoti. Tada gyvenau Vilniaus gatvėje prie “Žemaičio“ restorano. Pasižiūriu ankstų rytą pro langą — autobusų stotelėje pilna žmonių — kaip per mitingą. Tik po kokių poros valandų atvažiavo pirmasis autobusas“, — prisiminė A. Blačiūnas.
Motyvai — kuras ir pinigai
„Gyveno įmonė gana sunkiai, kuro trūkdavo. Geresnį kurą išvešdavo į karinį aerodromą, o autobusams pritrūkdavo. Vairuotojus versdavo nedirbti, o už prastovas mažai mokėdavo. Todėl ir sukilo žmonės. Pirmajame streikavo tik autobusų vairuotojai, o 1977-aisiais į gatves nebeišvažiavo ir taksi vairuotojai.
Kai vyko pirmasis streikas, dar nedirbau, o po antrojo streiko, nors buvo žadėtas naujas autobusas — nebegavau", — pasakojo streiko dalyvis J. Vištartas.
Buvęs ir dar vienas motyvas streikui — atlyginamai. Autobusų vairuotojai iki streiko gaudavo maždaug po 300 rublių algos. Tais laikais tai buvo gana dideli pinigai. Tarnautojai gaudavo 70 — 120 rublių atlyginimus, daugiau uždirbdavo kai kurių profesijų darbininkai.
Ko streikuoti?
„Po streiko gaudavome 650, o kai kas ir 700 rublių. Mes į politiką tada nesikišome, mums rūpėjo, kad būtų darbo ir išsikovoti gerą atlyginimą. Tada buvome milijonieriai, o dabar skaičių panašų gauname tik litais“, — aiškino J. Vištartas.
Pirmoji banga
Viktoras Jurgelevičius, buvęs partijos Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius, prisimena tik 1975 metų streiką. Po šio streiko jis persikėlė dirbti į Vilnių.
„Prisimenu, kad buvo vasara, tačiau tikros datos nebežinau. Pakėlė mane apie pusę penkių ryto: streikuoja vairuotojai. Gyvenau A. Mickevičiaus gatvėje, pėsčias per visą miestą nuėjau į Autobusų parką. Pasikalbėjau su vairuotojais: replikos, įžeidinėjimai, bet po kelių valandų jie išvažiavo į darbą. Pamenu, kad buvo pilnas miestas žmonių, kaip per demonstraciją, nes visi pėsčiomis ėjo į darbus. Streikas tuo metu buvo neįtikėtinas dalykas, todėl jį visi stengėsi kuo greičiau užtrinti ir užmiršti“, — prisimena buvęs partijos vadovas V. Jurgelevičius.
V. Jurgelevičius prisimena, kad kai kurie streikininkai buvo paspausti. „Tais laikais tokį reikalą buvo geriausia nuslėpti, tyliai susitvarkyti, todėl ir bausmės nebuvo viešinamos. Bet keista, kodėl šiais laikais žmonės dar dabar bijo tą streiką prisiminti“, — stebėjosi V. Jurgelevičius.
Vienintelis raštiškas liudijimas
Vytautas Vaišvilas, streikų metu dirbęs Autobusų parko direktoriaus pavaduotoju, vėliau ilgametis „Busturo“ vadovas,surado vienintelį raštišką įrodymą, kuriame buvęs Autobusų parko direktorius Rimantas Kliauga knygoje “Lietuvos automobilių transportas“ aprašo vairuotojų streiką.
„1977 metų vasario mėnesį Šiauliuose sustreikavo Autobusų parko vairuotojai. Tai buvo neordinarinis įvykis ne tik Lietuvoje, bet visoje Sovietų sąjungoje. Tuomet Autobusų parko vadovybė aklai vykdydavo ministerijos griežtą nurodymą taupyti darbo užmokesčio fondą, nesurado kitų būdų, kaip sumažinti vairuotojams atlyginimus. Dėl to tą rytą į reisus neišvažiavo miesto maršrutus aptarnaujantieji autobusai. Buvo paralyžiuotas visas Šiaulių miesto autobusų eismas. Žmonės negalėjo nuvažiuoti į darbą, minios žmonių traukė pėsčiomis“.
Tik tiek išliko iš anų laikų oficialių prisiminimų. Būtent po streikų Rimantas Kliauga buvo „nuleistas“ iš ministreijos vadovauti Autobusų parkui.
Streikų virusas
Antrasis — 1977 metų — streikas Vytauto Vaišvilos atmintyje išliko kaip žymiai didesnis. Šiaulių autobusų vairuotojų streikas, V. Vaišvilos žodžiais, suveikė tarsi virusas: visoje Lietuvoje pasipylė didesnių ir mažesnių streikų banga ne tik Autobusų parkuose, bet ir kitose įmonėse.
„Tai buvo didžiulis įvykis, girdėjau, kad garsas apie Šiaulių autobusų vairuotojų streiką tuo metu nuėjo iki paties Leonido Brežnevo, — sakė V. Vaišvila. — Buvęs tuometinis direktorius Alfonsas Barčius buvo labai geras ūkininkas, bet nelabai mokėjo dirbti su žmonėmis. O su žmonėmis reikia diplomatijos. Manau, tai ir buvo jo klaida, kad jis labai stropiai norėjo įvykdyti ministerijos direktyvą dėl mokos fondo pereikvojimo ir taupymo. Jis nubraukė atlyginimus nepasikalbėjęs, neperspėjęs žmonių, nenuraminęs jų“.
Nors streiko liudytojai iškelia tik ekonominę streiko versiją, tačiau V. Vaišvila nelinkęs tuo tikėti.
„Oficialiai, teoriškai, streikų kibirkštis buvo ekonominė, bet reikia suprasti, kad stichiškai tokiu gūdžiu sovietmečiu tokie streikai negalėjo vykti, manau, kad abu streikai turėjo ir politinį motyvą. Manau, kad buvo judėjimai, mintys ir su politiniu atspalviu, kitaip negalėjo būti. Tiesiog ekonominė priežastis buvo proga sukilti, bet čia neapsieita ir be politikos“.
Visų nesušaudysi
Nuraminus riaušininkus, prisimena visi kalbinti įvykių liudytojai, buvo aktyviai ieškoma streikų organizatorių. Tam buvo pasitelktos gausios KGB pajėgos.
Ar buvo surasti? „Oficialiai — ne. Įmonės vadovybei apie tai nebuvo pranešta, — sakė V. Vaišvila. — Streikininkų daug — visų nesušaudysi, todėl, kiek pamenu, niekas labai skaudžiai nenukentėjo. Nors nuobaudos buvo — kai kam nubrauktos premijos, kai kas negavo žadėtų naujų autobusų. Streikininkai buvo įtraukti į tam tikrus sąrašus. “Patampydavo“ vis prisiminę streiko dalyvius, bet nenorėta labai afišuoti to įvykio, todėl gal ir nebuvo žiaurių bausmių, išskyrus tai, kad pateko į KGB akiratį. Atleistų iš darbo aš neatsimenu. Jeigu dabar kiltų tokie streikai ir visi autobusai nebeišvažiuotų, baustų žymiai griežčiau, nei tada“, — sakė V. Vaišvila.
Partinės organizacijos sekretorius gavo už streiką nuobaudą, o buvęs direktorius Alfonsas Barčius po antrojo streiko buvo atleistas. Jį pakeitė Rimantas Kliauga iš ministerijos. O po streikų Autobusų parke atsirado naujas etatas — direktoriaus pavaduotojo kadrams ir auklėjamajam darbui.
„Busturo“ personalo skyriui vadovaujanti Daiva Dubosienė, dirbti įmonėje pradėjusi 1987 metais, sakė prisimenanti raudonai pabrauktas darbuotojų darbo bylas. “Tai reiškė, kad tie žmonės dalyvavo kažkuriame iš streikų. Bet dabar tų kortelių nebėra ir niekas nieko neatsimena“, — sakė D. Dubosienė.
Prisimenama. Nenoriai, tarsi prisdengdami Leonido Brežnevo laikų širma.
CITATA:
„1977 metų vasario mėnesį Šiauliuose sustreikavo Autobusų parko vairuotojai. Tai buvo neordinarinis įvykis ne tik Lietuvoje, bet visoje Sovietų sąjungoje
SOVIETMETIS: Šiauliai 1975 metais. Dabartinė Tilžės gatvė.
PRAEITIS: 1975-ųjų Šiauliai, Vilniaus gatvė tada dar buvo ne pėsčiųjų bulvaras, ja važinėdavo automobiliai.
Nuotraukos iš Algirdo MUSNECKIO asmeninio archyvo
STREIKAS: Šiaulių „Busturo“ vairuotojai (iš kairės) Julius Radžius ir Juozas Vištartas prisimena streikų detales. Vygantas Rozenbergas, tada dar nedirbęs Autobusų parke prisimena, kaip į darbą dviračių gamykloje teko kulniuoti pėsčiomis.
PRISIMINIMAS: Juozui Vištartui už dalyvavimą streike nebedavė žadėto naujo autobuso.
KGB: Julius Radžius prisimena, kaip po streiko vairuotojams teko turėtų reikalų su KGB.
NUOBAUDOS: Po abiejų 1975 ir 1977 metais vykusių Autobusų parko streikų Vytautas Vaišvila, dirbęs parko direktoriaus pavaduotoju, stebėjosi, kad viešai niekas iš streikininkų skaudžiai nenukentėjo.
Jono TAMULIO nuotr.
