Naujausios
Sibiro užgrūdinti:
Kazlauskų šeimos likimas
„Mūsų šeimą išgelbėjo Marija“, – tiki Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo vadovė Valerija Kazlauskaitė-Jokubauskienė. Marijos skulptūra, tremtinių šeimą guodusi tremtyje, namus saugo iki šiol. 1949 metais, kai tremčiai buvo pasmerkta gausi Kazlauskų šeima, Valerijai buvo penkeri. Į Lietuvą grįžo būdama keturiolikos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Vežė tris kartus
„Čia mūsų gatvė. Čia mes gyvenome. Mūsų apvalių rąstų namas, mūsų laiptukai į duris, mūsų langas, – žiūrėdama į vaikystės nuotrauką, vardija V. Jokubauskienė. – Dešimt metų pragyventa. Įspūdžio niekada nepamirši.“
V. Jokubauskienės gimtinė – Lomių kaimas Tauragės rajone. Valerijos ir Jono Kazlauskų šeimoje augo penki vaikai.
Tėvas J. Kazlauskas suimtas 1948 metais ir išvežtas į Mordoviją. Nuo 1945 metų jis buvo partizanų ryšininkas. Nors slapyvardis – Galiūnas, maskuodavosi persirengęs moteriškais rūbais, pasiremdamas lazdele.
Kazlauskų šeimą į Sibirą vežė tris kartus. Kai geri žmonės mamą įspėdavo: „Šiąnakt tave veš“, ji vaikus palikdavo nakčiai – pasislėpdavo tarp krūmų.
„Sukrauna mus, vaikus, nuveža į Batakių geležinkelio stotį vežimu. Tikisi, kad mamos širdis neatlaikys, atbėgs. Palaiko iki ryto ir parveža atgal. Kaimynai jau geru dalijasi, langų rėmus ima... Kai antrą kartą vežė, atrado kaimynę, besemiančią grūdus. Kaimynę – į ratus, veža atgal: „Motina sugrįžo!“ Kaimynei – išgąstis, kaip ji šaukė, verkė! Pasakėme, kad tai – ne mama. Ją ir mus paleido“, – apie žmonių godulį pasakoja V. Jokubauskienė.
Trečią kartą mama nebesislėpė. Atsidavė į Dievo rankas. Išvežė 1949 metų kovo 25 dieną – sugrįžusius iš Kalnų giedojimo pas kaimynus.
Vyriausias, devyniolikmetis, brolis Alfonsas, likęs pabendrauti, grįžęs pamatė apsuptus namus. Pasitraukė į mišką – įsiliejo į Kęstučio apygardą Tauragės miškuose.
Pasiėmė Marijos skulptūrą
„Mama galvojo, kad mus veža sušaudyti. Jos tėvų Bartkevičių dvare slėpdavosi žydai, senelis yra porą žydaičių išgelbėjęs. Mama žinojo žydų istoriją: pirma išvežė vyrus, paskui žadėjo, kad pas juos veš moteris su vaikais, o nuvežė sušaudyti. Mama galvojo, kad bus lygiai tas pats.“
Valerijai tą kovą buvo 5-eri, seseriai Eugenijai – beveik 7-eri, broliui Aloyzui – 13, Elenai – 15, Albinui – beveik 17 metų.
Mama įsidėjo 120 kiaušinių, lašinių paltį, patalus, verpimo ratelį, triušinius kailinukus.
„Neturėjome didelių atsargų, gimėme vienas po kito, dar du vaikai mirė. Turėjome 30 hektarų, bet, matyt, ūkis buvo nestiprus.“
Svarbiausia, ką mama pasiėmė – maždaug 70 centimetrų Marijos skulptūrą ir kantičką.
Traukinys sustojo „stancija Palavyna“, Irkutsko srityje, 8 kilometrai iki Uzkyj Lug kaimo.
Mamą su pulku vaikų nuvežė į kolūkį. Apgyvendino arklidės kieme. Kambaryje – trys šeimos: viename kampe – trys Kasparavičiai, kitoje – trys Balčiūnai iš Panevėžio, likęs galas – šešių Kazlauskų. Vieni nuo kitų atsitvėrė paklodėmis.
Taip gyveno apie metus. Paskui gavo kambariuką tame pačiame name, iš kitos pusės. Per stogą varvėdavo vanduo. Lovas kalėsi iš dėžių. Pasidėjo šiaudų, ant jų – paklodę. Langai storai užšaldavo – vaikai pirštuku ištirpindavo duobutę.
„Gal būtume visiškai sušalę: žiema labai šalta, aprangos neturėjome. Kaime buvo rusų tremtinių nuo caro laikų. Seneliukas sentikis pagailėjo, atnešė savo buržuiką. Nežinau, kaip be jos būtume išgyvenę...“
Sakrali duona
Mažiausios seserys likdavo namuose. Mama dirbdavo padienius darbus. Eidavo bulvių kasti, sodinti. Vakare po pusę kibiro bulvių parsinešdavo.
„Mama nueidavo pas kolūkio pirmininką, į pagalvės užvalkalą įpildavo kokius 3 kilogramus miltų. Prabūname, kol suvalgome, – prisimena V. Jokubauskienė. – Tikro bado nebuvo, bet pusbadis buvo. Mane Dievulis sukonstravo ištvermingesnę. Vyresnė sesuo, kaip mama sakė, ir įkapes buvo pasisiuvusi.“
Ir dabar moteris su siaubu prisimena, kokia tragedija buvo kilusi dėl dingusios kaimynės forminės duonos: apkaltino, kad ją suvalgė alkanos seserys. Atėję rusai purtė, ieškojo trupinių – kaip įkalčio.
„Verkėme, dievagojomės – juk mes bijome iš kambario išeiti, ką jau kalbėti apie vagystę. Nepatikėjo. Iš kažkur kaimynė gavo dar pusę kepaliuko duonos – ir rusiukai berniukai grįžo vogti. Po šio įvykio mums net raktą palikdavo – atsirado begalinis pasitikėjimas. Kad mes, tokios alkanos paliktos, duonos neėmėme.“
Iki duonos mamai, prisimena moteris, buvo tolimas kelias. Kartą Valerija įsiprašė, kad ją pasiimtų kartu. Iš nuovargio tris dienas neišlipo iš lovos. Ir mamai vargas buvo: ir duoną, ir vaiką nešti.
„Duona – tai...“ – daugiau nė žodžio negali ištarti buvusi tremtinė. Per daug jautru. Beveik šventa.
Išsiilgtos knygos
Ne tik skaudus žodis „fašistai“, bet ir akmenys iš vietos vaikų rankų skriedavo į mažąsias tremtines. Du kartus Valerijai perskėlė galvą – be mamos nenueidavo net į tualetą.
Pirmaisiais metais Valerijos į mokyklą neleido – neturėjo nei ką apsiauti, nei ką apsirengti. Į pirmą klasę išėjo aštuonerių. Vienoje klasėje, viename suole sėdėjo su pusantrų metų vyresne seserimi.
„Kai ruošdavome pamokas, knygos į seserį buvo atsuktos, o aš atvirkščiai skaitydavau. Ir dabar moku atvirkščiai skaityti. Turėjau klausyti – ji vyresnė“, – su šypsena prisimena vaikišką kasdienybę.
Klasėje mokėsi devyni lietuviukai, penkiabalėje sistemoje nė vienas neturėjo trejeto. Valerija buvo pirmūnė. O rusai ir antriems metams pasilikdavo. Atėjo laikas stoti į pionierius. „Vaikeli, nebandyk, mes ne tokie esame“, – nukirto mama. Pionieriumi netapo nė vienas lietuvis.
V. Jokubauskienė skaičiuoja – dauguma tremtinių ūkininkų vaikų Lietuvoje buvo baigę keturias-šešias klases. Gimnaziją baigusi Zuzana įsteigė mokyklėlę – išmokė pažinti lietuviškas raideles, elementarios kultūros. Tik „s“ raidės, prisimena Valerija, neįsiminė, galvojo, koks tai sliekas.
Knygų neturėjo, pagrindinės studijos – iš "kantičkos". Po Stalino mirties sulaukė iš Lietuvos knygų. Visas kaimas susirinkdavo, kai vakarais brolis skaitydavo Lazdynų Pelėdą.
Jaunimas savaitgaliais eidavo ratelius. Taip Valerija išmoko „Šiaudiniai batai, šakaliniai padai“, „Jurgeli, meistreli“.
Uzkyj Lug kaime gyveno 36 lietuvių šeimos, mirė 21 žmogus. Jei ką reikėjo daryti, pirmininkas ėjo pas lietuvius. Žinojo – lietuvis padarys.
Brolio likimas
„Vargas priverčia“, – rusiškai patarlę pacituoja V. Jokubauskienė. Broliai išmoko pinti krepšelius. Ir mažiukus, ir didelius, bulvėms kasti. Rusams – naujiena. Pirkdavo po rublį.
Rusės nebuvo mačiusios, kad galima verpti rateliu. V. Kazlauskienei atnešdavo ožkos vilnos su šeriais, juos išpešiodavo vaikai. Pūkus suverpdavo. Sesuo mezgė skaras. Ratelis buvo šeimos išganymas, paguoda ir maistas.
Vis ieškojo ryšių su namiškiais. Iš pradžių buvo galima laišką parašyti kartą per mėnesį, laiškai cenzūruoti. Tik po metų pasiekė žinia, kad brolis išėjo partizanauti. V. Jokubauskienė svarsto: matyt, artimieji bijojo rašyti arba laiškai tiesiog nepasiekdavo. Moteris žino, kas jų laiškus vertė komendantui.
V. Jokubauskienė pakelia partizano brolio Alfonso nuotrauką. Jaunas vyras kario uniforma.
„Jam buvo labai sunku, kiaurais batais vaikščiojo, kaimynai kiek pamaitindavo, bet ilgesniam laikui bijojo priimti, nes jis buvo pažįstamas. Jei kas pamatys, kad priglaudė, įskųs, kad banditus globoja – pavojus visai šeimai.“
V. Jokubauskienė prisimena, kaip Sibire mamai čigonė būrė su adata: pylė skystį, paraudonavusią adatą perlaužė: „Labai sunku, mirtis.“ Mama labai verkė, daug meldėsi.
Brolis, slapyvardžiu Girėnas, žuvo 1952 metais antrą Sekminių dieną. Greičiausiai išduotas – keturiolika partizanų, grįžtančių iš užduoties, buvo nušauti, vienas, buvęs su kitokiu švarkeliu, išsigelbėjo. V. Jokubauskienė vėliau jo ieškojo, norėjo gatvėje susitikti. Bet šiame gyvenime prasilenkė – perskaitė apie jo mirtį.
Vis pasvarsto: jei brolis būtų važiavęs, gal visi būtų grįžę.
Rugiai ir šilagėlės
Irkutsko srityje vasaros karštos, žiemos stingdančiai šaltos. V. Jokubauskienė prisimena: tik pradėjus šildyti saulei, galvas iškeldavo šilagėlės (podsnežnik). Net uolose, radusios žemės gabaliuką, išsiskleisdavo.
„Man šilagėlė – kaip vaikystė, kaip prisiminimas. Gal jos dangų primindavo... Turiu gabaliuką žemės – vienos šilagėlės. Jos kiek kitokios nei Sibire."
Pavasaris ir vasara sužydėdavo visa jėga. Geltonuodavo liemenį siekiančios tulpės, pievose nokdavo braškės – mažesnės už įprastas, didesnės už žemuoges. Grybų statines prisidėdavo. Laukinio česnako (čeremša) svogūniukus valgydavo tarsi obuolius – tik savybėmis penkiskart vertesnius.
Uzkyj Lug kaime buvo dvi gatvės – didžioji ir mažoji. Kiekvienas namas aptvertas aukšta tvora, vartus praeiti – tas pats, kaip į kambarį patekti. Iš ryto atsidaro vartai ir išeina į gatvę karvė. Niekas negano. Tas pats su paršiukais. Kiaulaites šaukia Maša, paršiukus – Vasia.
Vandenį sėmė iš upės Bielaja (Baltoji) – kaime tebuvo vienas šulinys.
Vietiniai žiemą gyvulių mėšlą kraudavo ant upės ledo: styrodavo kalnai. Pavasarį vanduo šniokšdavo rudas – kaip arbata. Trąšos vietiniams nereikia – žemė dosni: dirvožemis delne sulimpa. Auga kviečiai, grikiai. Tik rugių nėra.
„Atsiuntė iš Lietuvos ruginių džiūvėsėlių – mama verkė iš džiaugsmo, trupinėlį kaip saldainį paimdavo į burną. Labai taupė.“
Tėvo sugrįžimas
V. Jokubauskienė, kad ir nepažindama visų lietuviškų raidžių, rašydavo laiškus tėvui.
„Aš beveik 10 metų be tėvo augau. Buvome be galo išsiilgę. Mokykloje visi pasakoja apie savo tėvus, o tu bijai pasakyti, kad tėvas kalėjime ir nesakai, kad miręs...“
Tėvą atstodavo brolis Albinas, vyriausias tremtyje. Su juo mama tardavosi, priimdavo sprendimus.
Galiausiai apskriejo į laisvę išeinančio tėvo klausimas: jam važiuoti į Lietuvą ar pas šeimą?
Pasitikti tėvo į tą pačią stotį, į kurią buvo atitremti, važiavo abu broliai.
„Tėvas mane labai mylėjo, ir aš buvau išsiilgusi. Bet mes buvome pripratę prie mamos. O dabar pašalinis žmogus atėjo... Ir aš turiu jo klausyti! Mums buvo sunku priimti ir priprasti iš naujo...“ – ketvirtokės jausmų audrą prisimena tremtinė.
Jos atmintyje įstrigo pirmasis tėvo dalyvavimas susirinkime mokykloje. Tėvas mokykloje papriekaištavo, kodėl moterys vadinamos „babomis“. Kitą dieną direktorius pagyrė, koks kultūringas tėvas – pavyzdys kitiems.
Kitas pasaulis
Į Lietuvą šeima apsisprendė vykti iš karto, kai tik 1957 metais gavo leidimą. Tik pinigų nebuvo. Liko beveik metus užsidirbti kelionei.
Į Lietuvą pirmiausia pasiuntė Albiną. Tėviškėje jis rado tik dvi liepas ir perskilusį šulinio rentinį. Tiek melioracija paliko iš praeito gyvenimo. Mama, skaitydama sūnaus laišką, verkė.
Grįžę apsistojo pas senelius. „Aš taip meldžiausi ir prašiau, kad nors ta mažikė numirtų“, – prisimena močiutės žodžius V. Jokubauskienė. Mama atsakė: „O aš taip meldžiausi, Marijos prašiau, kad nė vienas vaikas nemirtų. Ir manęs išklausė.“
Iš senelių namų didelė šeima išsikraustė arčiau savo kaimo, į Rimkinę – irgi išvežtų žmonių sodybą. Aplūžę, apgriuvę pastatai tarp miškų išvengė melioracijos. Paremontavo, uždengė stogą ir įsikūrė. Vėliau vienas iš brolių vedė Rimkutę.
„Grįžę į Lietuvą, apstulbome. Mama verkė, broliai buvo labai nusiminę. Čia, Lietuvoje, – ne tie lietuviai. Čia – visai kitas gyvenimas, į kitą pasaulį atvykome. Niekas nenorėjo mūsų. Uždaras ratas. Pinigai tirpsta. Buvo labai striuka.“
Tėvo ir brolio neišsižadėjo
Nuo pirmos klasės V. Jokubauskienė žinojo, kad nori būti pradinukų mokytoja. Stoti į rusų kalbą perkalbėjo dėstytoja per atvirų durų dienas Šiaulių pedagoginiame institute.
Prisimena tėvuko žodžius: „Vaikeli, apsigalvok, mus trėmė, o tu rusų kalbą studijuoji.“
V. Jokubauskienė nežinojo, kad byla, kurioje – tėvo, brolio biografijos, sekė iš paskos.
„Kazlauskaite, iš kur tu taip gerai moki rusų kalbą?“ – trečiame kurse sulaukė klausimo iš dėstytojo. Bandė meluoti, kad Tauragėje yra daug rusų.
Buvo iškviesta pas prorektorių, kad atsisakytų tėvo ir brolio: „Studijuoji rusų kalbą, o tavo tokia praeitis! Tavo galvoje turi būti marksistinės lenininės idėjos!“
„Ir tada man paskaitė, kas buvo mano tėvas – iki smulkmenų... Perskaitė ir apie brolį. Aš nedaug težinojau – mama nepasakodavo, bijodavo, kad vaikas išsiplepės.“
V. Jokubauskienė nesutiko nei išsižadėti artimųjų, nei bendradarbiauti: „Nebuvau aktyvistė, matyt, numojo ranka, paliko ramybėje.“
Kužiuose (Šiaulių r.) rusų kalbos mokytoja dirbo 45 metus. Paskutinį dešimtmetį dėstė etiką. Jos antros specialybės – etikos – diplomas – ketvirtas Lietuvoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TREMTINĖ: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo vadovė Valerija Jokubauskienė buvo ištremta penkerių. Į Lietuvą grįžo keturiolikos.
NORAS: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo vadovės Valerijos Jokubauskienės svajonė – nuvykti į tremties vietą Uzkyj Lug. Nors žino, kad ten nameliai dar labiau sulindę į žemę, o namo, kuriame gyveno, nebėra – jau tada buvo sukiužęs.
Asmeninio albumo nuotr.
PAMALDUMAS: Gegužinių pamaldų altorius pas Balčiūnų šeimą Uzkyj Lug kaime. Šventasis paveikslėlis – Kazlauskų šeimos.
UPĖ: Bielaja (Baltoji) išteka iš Sajanų kalnų. Ant tiltelio stovinčiai Valerijai Jokubuskienei tuomet buvo 13–14 metų.
KLASĖ: Ketvirtokų klasė, joje – devyni lietuviukai. Valerija sėdi mokytojos Olgos Danilovnos dešinėje, greta – sesuo.
KOMUNIJA: Pirmoji komunija po ketverių metų tremtyje. Valerija Jokubauskienė – kairėje, centre – sesuo. „Nežinau, iš kur gavome žvakių. Mergaitė dešinėje – Nijolė Augustytė – neturėjo suknutės, jos mama buvo kalėjime. Ji apvilkta mano sesės suknute: buvo per ilga, tad yra pakelta ir parišta.“
GRĮŽIMAS: Kazlauskų šeima išvažiuoja į Lietuvą, daiktai išsiunčiami į konteinerį. Valerija (centre) išbėgo fotografuotis, nespėjusi nieko užsimesti ant suknelės. 1958 metų vasaris.
GAMTOVAIZDIS: Valerija Jokubauskienė (kairėje) su broliais ir seserimi ant uolų Uzkyj Lug kaime.
IŠBANDYMAS: Kazlauskų šeima dar – be tėvo. 1956 metai.
ŠEIMA: Visa šeima, sugrįžus tėvui prie namo, kuriame gyveno Sibire.
SESERYS: Valerija Jokubauskienė (kairėje) su seserimi gatvėje, kurioje gyveno.
PARTIZANAS: Brolis Alfonsas Kazlauskas-Girėnas (1930–1952).
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
DABARTIS: Uzkyj Lug kaimas 2013 metais.
RELIKVIJA
"Marija mus turbūt išsaugojo. Mama buvo kukli, dora moteris. Ji nerodė tikėjimo, nebuvo fanatikė. Bet staiga parbėgę iš lauko matydavome atsiklaupusią ir apsikabinusią Mariją. Atsikeldavo, sakydavo: „Vaikeli, vaikeli...“ – lyg niekur nieko.
Juk kaip sunku buvo mamai – vyras kalėjime, vyriausias sūnus liko, ji išmesta kažkur su begale vaikų... Kaip jai reikėjo išgyventi? Buvo viltis ir tikėjimas.
Marija, kartu buvusi Sibire, dabar yra didžioji mūsų šeimos relikvija. Paeiliui būna pas vyresnę seserį, vidurinę ir pas mane – jaunėlę.
Pernai Marijos skulptūra eksponuota Šiauliuose, šiemet iškeliavo į parodą Vilniuje."
Valerija Jokubauskienė
Šiaulių "Aušros" muziejaus nuotr.
