Šimtas metų pralėkė greitai

Šim­tas me­tų pra­lė­kė grei­tai

Šeš­ta­die­nį, gruo­džio 15 die­ną, net du šiau­lie­čiai at­šven­tė 100 me­tų ju­bi­lie­jų – Jo­nas Klu­sas ir Ona Ja­na­vi­čiū­tė. Abu ju­bi­lia­tai sa­ko, kad gy­ve­ni­mas bu­vo įdo­mus ir pra­lė­kė ne­ju­čia.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Šo­kė­ja

Va­kar Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai ir žur­na­lis­tai vy­ko svei­kin­ti ju­bi­lia­tų. At­vy­kus pas Oną Ja­na­vi­čiū­tę, prie du­rų pa­si­ti­ko gu­vi se­no­lė, svei­ki­no­si su sve­čiais ir kvie­tė užei­ti. Su­gu­žė­ję į vi­dų vi­si pra­dė­jo dai­ry­tis, kur­gi šim­ta­me­tė. „Tai­gi čia, kur jus pa­si­ti­ko“, – ro­dy­da­ma į mo­te­rį, įlei­du­sią mus į na­mus, šyp­so­jo­si Ni­jo­lė Oriol, šim­ta­me­tės duk­te­rė­čia.

Svei­ki­ni­mus prii­ma ir apie sa­ve O. Ja­na­vi­čiū­tė pa­sa­ko­ja sto­vė­da­ma. Pak­laus­ta, gal jau pa­var­go taip il­gai sto­vė­ti, Onu­tė at­šau­na: „Aš dar ga­liu ir pa­šok­ti!“

Jau­nys­tė­je O. Ja­na­vi­čiū­tė sa­ko la­bai mė­gu­si šok­ti, ypač tan­go. Ei­da­vo į va­ka­ruš­kas už sep­ty­nių ki­lo­met­rų, po šo­kių ne­bi­jo­da­vu­si vie­na tam­so­je grįž­ti.

„O ko­dėl vie­na grįž­da­vo­te, ko­dėl be ka­va­lie­riaus?“ – pro­vo­kuo­ja sve­čiai. „Kar­tais pa­ly­dė­da­vo koks ber­niu­kas“, – šyp­te­li se­no­lė.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Vil­ma Me­le­nie­nė pri­si­mi­nė, kad šiuo­se na­muo­se lan­kė­si prieš ket­ve­rius me­tus. Tą­kart su šim­to me­tų ju­bi­lie­ju­mi svei­ki­no Onu­tės se­se­rį Ele­ną Ja­na­vi­čiū­tę. Sma­gaus bū­do se­se­rys ta­da sve­čius links­mi­no pa­sa­ko­ji­mais apie jau­nas die­nas, kad li­ko sen­mer­gės, nes bu­vo la­bai iš­ran­kios, jau­ni­kių nie­kaip neiš­si­rin­ko, ir kad se­nat­vė­je die­nas lei­džia loš­da­mos kor­to­mis.

Da­bar Ona jau li­ku­si vie­na iš gau­sios sep­ty­nių vai­kų (pen­kios se­se­rys ir du bro­liai) šei­mos. Se­suo Ele­na, po ju­bi­lie­jaus praė­jus pus­me­čiui, gra­žią bir­že­lio die­ną ra­miai iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn.

„Dar ry­te su­si­skam­bi­nom, pa­kal­bė­jom. Ji nie­kuo ne­si­skun­dė, vis­kas bu­vo ge­rai, o po ke­lių va­lan­dų pa­skam­bi­no kai­my­nė ir pra­ne­šė liūd­ną ži­nią“, – pa­sa­ko­jo duk­te­rė­čia Ni­jo­lė.

Onu­tę daž­nai ap­lan­ko kai­my­nė Sta­nis­la­va, duk­te­rė­čia Ni­jo­lė be­veik kas­dien at­ve­ža karš­to mais­to, tad se­no­lė nors ir li­ko vie­na, bet vie­ni­ša ne­si­jau­čia. Mėgs­ta klau­sy­tis ra­di­jo.

Pap­ra­šy­ta pa­lin­kė­ti ko nors šiau­lie­čiams, šim­ta­me­tė už­trau­kia: „Kad vis taip būt, kad vis taip būt, kad vi­sos die­nos šven­tos būt...“ Vi­sus pra­juo­ki­nu­si, Onu­tė su­rim­tė­ja ir pra­de­da dek­la­muo­ti il­gą ei­lė­raš­tį apie bran­gius gim­tuo­sius na­mus ir tė­vy­nę.

O. Ja­na­vi­čiū­tės at­min­tis skaid­ri. Gal įta­kos tu­rė­jo ir dar­bas – vi­są gy­ve­ni­mą su skai­čiais: bu­hal­te­ri­ja, ap­skai­ta ir pa­na­šiai.

„Kad tiek gy­ven­siu, ne­ma­niau ir ne­ju­tau, kaip tas šim­tas me­tų pra­bė­go. Yra ką pri­si­min­ti, apie ką pa­gal­vo­ti. Bu­vo ir juo­dų, ir švie­sių die­nų“, – sa­ko šim­ta­me­tė, o pa­klaus­ta il­gaam­žiš­ku­mo re­cep­to sa­ko, kad rei­kia bū­ti ge­ram, ne­pik­tam.

Vie­nin­te­lis vy­ras tarp šim­ta­me­čių

Jo­nas Klu­sas Šiau­liuo­se gy­ve­na nuo 1979 me­tų. „Išė­jęs į pen­si­ją čia nu­si­pir­kau už sa­ve vy­res­nę ba­kū­žę“, – šyp­te­li se­no­lis.

Iki tol J. Klu­sas su šei­ma gy­ve­no Ra­sei­nių ra­jo­ne ne­to­li gim­to­jo Puo­džių kai­mo.

Jau­nys­tė­je Jo­nui Klu­sui te­ko ir ka­rio duo­nos krims­ti. Bū­da­mas aš­tuo­nio­li­kos tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, o Ant­rojo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ka­ria­vo fron­te, bu­vo su­žeis­tas. Ka­ro pa­bai­go­je at­si­dū­rė Uk­rai­no­je. Jo­no ma­ma, il­gai ne­su­lau­ku­si ži­nių iš sū­naus, jau ne­si­ti­kė­jo iš­vys­ti jo gy­vo ir net bu­vo už­pir­ku­si mi­šias. Bet J. Klu­sas su­grį­žo. Bai­gė Va­bal­nin­ko že­mės ūkio mo­kyk­lą, įgi­jo ve­te­ri­na­ro spe­cia­ly­bę. Ūky­je te­ko dirb­ti ir pa­pras­tu dar­bi­nin­ku, ir la­bo­ran­tu, ir ve­te­ri­na­ru.

Bū­da­mas 37 me­tų ve­dė 12 me­tų už sa­ve jau­nes­nę mer­gi­ną. Su žmo­na pra­gy­ve­no 60 me­tų, su­si­lau­kė tri­jų sū­nų ir duk­ros. Tu­ri sep­ty­nis anū­kus ir pen­kis proa­nū­kius. Iš vi­sos šei­mos tik vie­na anū­kė ir du proa­nū­kiai gy­ve­na už­sie­ny­je, vi­si ki­ti – Lie­tu­vo­je. Prieš dve­jus me­tus Jo­nas li­ko naš­lys.

J. Klu­sas sa­ko, kad jo šei­ma la­bai dar­ni. Jam ant­ri­na ir vai­kai, mar­čios: „Mū­sų šei­ma, gi­mi­nė la­bai vie­nin­ga, vi­si kaip kumš­tis.“

Be­veik vi­si bu­vo su­si­rin­kę šeš­ta­die­nį pa­svei­kin­ti se­no­lio su ju­bi­lie­ju­mi.

Ir pa­čiam ju­bi­lia­tui, ir jo vai­kams džiu­gu ir ne­ti­kė­ta, kad su­lauk­ta to­kio gra­žaus ju­bi­lie­jaus. Be­je, J. Klu­sas iš šiuo me­tu Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čių pen­kių šim­ta­me­čių – vie­nin­te­lis vy­ras.

Pak­laus­tas, ko­kius val­gius mėg­da­vo ir mėgs­ta, se­no­lis var­di­ja: „Sriu­bos, mė­sa, vir­ti­niai.“ Duk­ra Vio­le­ta pri­du­ria: „Tė­ve­liui la­bai pa­tik­da­vo bul­vi­niai bly­nai, ku­ge­lis, vi­sa­da na­muo­se bū­da­vo la­ši­nu­kų.“

Iš­ly­dė­da­mas sve­čius šim­ta­me­tis dė­ko­jo už svei­ki­ni­mus ir vi­siems lin­kė­jo il­gų me­tų ir ge­ro­vės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kaip ir Lie­tu­va, šim­to me­tų ju­bi­lie­jų šven­čian­tis Jo­nas Klu­sas, be ki­ta ko, do­va­nų ga­vo ir tris­pal­vę.

Aš­tuo­nio­lik­me­tis Jo­nas Klu­sas – Lie­tu­vos ka­rys.

Šim­ta­me­tis iš­sau­go­jo sa­vo pra­džios mo­kyk­los bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mą, ku­ria­me – dau­giau­sia pen­ke­tu­kai ir tik vie­nas ket­ver­tas iš lie­tu­vių kal­bos, mat pa­da­rė vie­ną klai­dą ra­ši­ny­je. Mo­kyk­lą J. Klu­sas pra­dė­jo lan­ky­ti bū­da­mas 10 me­tų.

Ona Ja­na­vi­čiū­tė pa­sa­ko­ja jau­nys­tė­je abi su se­se­ri­mi Ele­na, ku­ri taip pat su­lau­kė šim­to me­tų, bu­vu­sios di­de­lės šo­kė­jos, abi link­so bū­do, be pyk­čio, gal dėl to ir il­gaam­žės.

Šim­ta­me­tė Ona Ja­na­vi­čiū­tė pa­ti prie du­rų pa­si­ti­ko sve­čius.