
Naujausios
P. Beniušienę vakar sveikino Šiaulių miesto mero pavaduotojas Domas Griškevičius, Savivaldybės Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vilma Melenienė.
"Labai gražu, labai malonu, visi tokie simpatiški", – apjuosta juosta ir sulaukusi piniginės dovanos, dėkojo jubiliatė. "Visokių žmonių mačiau, bet tokio jauno dar nemačiau", – siuntė simpatijas D. Griškevičiui.
P. Beniušienės gimtinė – Vijolių kaime. Turėjo penkias seseris, tris brolius. Vyriausia Paulina iš didelės šeimos dabar liko viena.
Ištekėjo būdama dvidešimties už Adolfo Beniušio. Vyro tėvas, Lietuvos savanoris, buvo gavęs žemės. Įsikūrė Mažuosiuose Vijoliuose, tuomet ten gyveno tik penkios šeimos. Dirbo žemę.
Išaugino dvi dukras. Vyras anapilin išėjo prieš 40 metų. Po vyro mirties pasižadėjo nekurti kitos šeimos.
"Mama mezgė, vaikus augino, mums padėjo, dirbo "Elnyje", kol išėjo į pensiją", – mamos gyvenimą trumpai sudėliojo dukra Aleksandra Jurgelienė.
"Aš visko mačiau, visko girdėjau, viską dariau, kaip man išėjo, taip man buvo gerai", – sakė šimtametė. Vėliau pridūrė: "Aš su viskuo sutinku, tik kitą sykį nenoriu pasiduoti."
P. Beniušienė turi tris anūkus, aštuonis proanūkius ir jau vieną proproanūkę. Dvi proanūkės gyvena Anglijoje.
"Buvo padariusi balių – sukvietė tik proanūkius, sakė, dukrų kad nebūtų, mūsų nepriėmė", – juokėsi A. Jurgelienė. Į proanūkių ir promočiutės susitikimą nebuvo priimti ir anūkai.
Dovanų, sako dukra, gimtadienio proga mama nenorėjusi: svarbiausia, kad visi sueitų, pasikalbėtų, pabendrautų.
Paklausta, kaip pavyko sulaukti šimto metų, jubiliatė pokštavo, laukusi, laukusi, kol ją paims, bet nepaėmė: "Mano vaikai, sako, ko čia prašinėji, ateis laikas ir paims".
Savarankiškai P. Beniušienė gyveno iki 93 metų, prieš 7 metus persikraustė pas A. Jurgelienės šeimą. Iki 90 metų pati sodindavo, į turgų eidavo, prisirinkusi obuolių, parduodavo.
Šimtametės močiutės ligos, sako dukra, – tik pagal amžių, per gyvenimą patyrė vienintelę operaciją – lūžusio sąnario.
Ilgaamžis buvo P. Beniušienės senelis, nugyvenęs net 105 metus.
Jubiliatė prisiminė, kaip senelis ją itin saugojęs, raginęs neprasidėti su bernais.
"Tik iš darbo pareinu, jis man pečius glosto, sako, pavargai. Sakau, seneli, pagulėsiu ir praeis", – šviesiais prisiminimais dalijosi P. Beniušienė.
"Mama mėgsta susiėjimus, padainuoti, paaiškina, kaip gyventi. Sako nesipykti su vyrais. Jei pyksties su vyru, išeik lauk, pabūk pusę valandos. Vyrui praeis ir vėl gyvensite toliau. Turi savo miegamąjį, paprašo uždaryti duris, meldžiasi, dainuoja", – apie dabartinę mamos kasdienybę sakė dukra. Ir pakvietė mamą padainuoti.
"Dabar tu pradėk, aš pabaigsiu", – šimtametė paragino dukrą. "Pasėjau linelį ant pylimo dėl jauno bernelio dėl mylimo..." – uždainavo duetas.
"Na, kas ką turit, pasakykit ir negaiškit laiko", – linksmino jubiliatė, vis ragindama vaišintis. "Kąsniuką paimkit, daug nevalgykit, daug neturiu!"
Pati valgo viską, apetitu nesiskundžia, labai mėgsta lašinukus.
Gera nuotaika jubiliatė užkrėtė ir svečius, linksmindama šmaikščiais posakiais.
"Tegul juokias žmonės, kad tik neverk!"
Vienintelis sunkumas ant širdies – nuvertėję pinigai, taupyti paskutinei kelionei. Dukra perpasakojo mamos priesaką gražiai palaidoti: "Tik neverkit, pavaišink žmones, tegul pabaliovoja, kad aš išėjau, kad nebebūsiu pikta."
"Viskas turi praeiti", – apibendrino šimtametė.
Svečius P. Beniušienė išlydėjo su daina: "Lietuvi, ar tau negaila lietuviškų dainų..."