Aktorė V. Mičiulienė: jaunimui reikia realių galimybių

Ak­to­rė V. Mi­čiu­lie­nė: jau­ni­mui rei­kia rea­lių ga­li­my­bių

Nuo šių me­tų rug­sė­jo 1 die­nos jau­nos šei­mos ga­lės gau­ti 15–30 pro­cen­tų sie­kian­čias su­bsi­di­jas pir­mam būs­tui re­gio­nuo­se įsi­gy­ti. Ro­dos, džiaug­tis yra kuo. Gar­si ša­lies hu­mo­ris­tė, ak­to­rė Vio­le­ta MI­ČIU­LIE­NĖ sa­ko, jog to­kios ini­cia­ty­vos ša­lies pro­vin­ci­jos neiš­gel­bės, jau­ni­mui bū­ti­nos są­ly­gos įgy­ven­din­ti sa­vo idė­jas, kur­ti vers­lą, o pa­tiems po­li­ti­kams ne­pro­šal iš tie­sų pa­ma­ty­ti, kaip re­gio­nuo­se gy­ve­na žmo­nės.

– Kur re­cep­tas, kad jau­ni­mas no­rė­tų lik­ti pro­vin­ci­jo­je?

– Ma­nau, to­kie pro­jek­tai, su­bsi­di­jos tu­rė­jo bū­ti ge­ro­kai anks­čiau, kol ne­bu­vo vis­kas su­nai­kin­ta. Pak­vies­ti jau­ną žmo­gų ten, kur yra ke­li se­no­liai li­kę, neį­ma­no­ma. Juk da­bar­ti­nė vi­suo­me­nė ne­be­mąs­to taip, kaip anks­tes­nio­ji. Da­bar­ti­nis jau­ni­mas no­ri čia, da­bar ir vis­ko.

Jei­gu jau­ni­mas ne­ma­to jo­kios pro­švais­tės – ne­ri­zi­kuos, jis su­vo­kia, kad gy­ve­ni­mas bė­ga, ir nė­ra lai­ko lauk­ti, kol at­si­ras pa­ža­dė­to­ji že­mė.

Val­džia ne nuo to pra­de­da. Rei­kia grą­žin­ti žmo­nėms rea­lią vil­tį. Kad jau­nas žmo­gus atei­tų gy­ven­ti į mies­te­lį, jam neuž­ten­ka pa­siū­ly­ti kur nors per­mie­go­ti, jau­nas žmo­gus tu­ri bū­ti suin­te­re­suo­tas.

Aš daug va­ži­nė­ju po Lie­tu­vą, ir kur kas dau­giau už mi­nist­rus ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kaip gy­ve­na Lie­tu­vos žmo­nės, kas da­ro­si re­gio­nuo­se. At­va­žiuo­ju kon­cer­tuo­ti ir į kai­mų, mies­te­lių kul­tū­ros na­mus, žmo­nės man iš­si­pa­sa­ko­ja. Si­tua­ci­ja yra liūd­na.

Iš ES lė­šų la­bai daug re­no­vuo­ta nau­jų pa­sta­tų, kul­tū­ros, bend­ruo­me­nių na­mų, gim­na­zi­jų. Vi­zua­liai pro­vin­ci­jos for­ma yra ge­ra. Ta­čiau pro­ble­ma ki­ta – žmo­nių nė­ra, nė­ra kam dirb­ti. Atei­na mo­čiu­tė­lė, at­ra­ki­na du­ris, įlei­džia žmo­nes į kon­cer­tą.

– Mū­sų po­li­ti­kai ne­ma­to, kaip gy­ve­na re­gio­nai?

– Sei­me sė­di daug žmo­nių, su ku­riais pra­bė­go ma­no jau­nys­tė, ne­ži­nau, kaip jie ten pra­si­ver­žė – aš lai­min­ga, kad man ne­pa­vy­ko to pa­da­ry­ti. Su­si­tin­ki juos, kal­bi ir gal­vo­ji: ne­jau­gi jie vie­nu me­tu bu­vo pa­grob­ti, iš­ta­ra­ba­ny­ti į ki­tą pla­ne­tą, jiems pa­keis­tos sme­ge­nys, ir vėl grą­žin­ti į Že­mę. Ir jie to ne­sup­ran­ta.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, at­va­žia­vo po­li­ti­kas į pro­vin­ci­ją, aki­vaiz­du, bai­gęs di­de­lį aukš­tą­jį, iš­mo­kęs vi­są Tarp­tau­ti­nių žo­džių žo­dy­ną, nes kas ant­ras žo­dis – tarp­tau­ti­nis. Kai­mo žmo­ge­lis sė­di iš­si­žio­jęs, o po­li­ti­kas svaigs­ta nuo sa­vo pro­tin­gu­mo. Pa­bai­gė kal­bą, žiū­ri į žmo­nes ir sa­ko: gal klau­si­mų bus? Aš at­si­sto­jau ir pa­klau­siau, o ka­da už pie­ną mo­kės? Sa­lė pra­dė­jo juok­tis. At­sa­kė, kad jis ne­kom­pe­ten­tin­gas at­sa­ky­ti. Tai ir sa­kau, jei­gu ne­ži­no­te, ka­da už pie­ną mo­kės, tai apie ką su mu­mis kal­ba­te?

Ši si­tua­ci­ja pa­ro­do, kad pas žmo­nes rei­kia atei­ti ne su pa­ža­dais, ne su buk­le­tais, o su konk­re­čiais dar­bais.

Žmo­nės iš­si­vaikš­čio­ja. Ma­no pa­čios sū­nus už­sie­ny­je, jis ne­no­ri ten bū­ti, ta­čiau ban­dė bū­ti Lie­tu­vo­je. Jis pa­trio­tas, jis my­li Lie­tu­vą, bet jis ne­no­ri bū­ti sko­lin­gas, ne­no­ri pra­šy­ti iš­mal­dos, ne­no­ri bū­ti uba­gas.

Jei­gu bū­čiau val­džio­je, gal­vo­čiau apie cent­rus re­gio­nuo­se, ku­riuo­se kaž­kas vyk­tų – ar ko­kios dirb­tu­vės, ar kaž­kas ki­ta. Rei­kia pa­ra­mos ku­riant vers­lą, jei­gu as­muo tu­rė­tų ga­li­my­bę me­tus dve­jus ne­mo­kė­ti mo­kes­čių, ne­lįs­ti į sko­las tik pra­dė­jęs vers­lą, jam bū­tų už ko už­si­ka­bin­ti. Nes­var­bu, koks tas vers­las – ar žva­kių lie­ji­mas, ar au­di­mas.

Žmo­gus, dir­ban­tis sau, kur kas ge­riau dir­ba nei tar­nau­da­mas ki­tam. Jei­gu tu re­gio­ne tu­rė­si ga­li­my­bę dirb­ti ir už­si­dirb­ti, bus ir suin­te­re­suo­tu­mas ten gy­ven­ti.

– Sub­si­di­jos pir­mam būs­tui bus tei­kia­mos, nes šei­mos emig­ruo­ja no­rė­da­mos už­si­dirb­ti pir­mam būs­tui. Sub­si­di­jos su­lai­kys nuo emig­ra­ci­jos?

– Pas­ka­ti­ni­mas – tai nė­ra ga­li­my­bė. Pa­me­nu sa­vo ke­lio­nę į Jor­da­ni­ją, ke­lia­vau į Pet­rą, va­žia­vo­me nuo Iz­rae­lio 200 ar 300 km, dy­ku­ma ir vi­du­ry­je jos – pa­sta­tai, ir jie tuš­ti. Klau­siu, ko­dėl? Be­dui­nų mi­nist­ras nu­spren­dė duo­ti žmo­nėms už dy­ką tuos pa­sta­tus, kad jie įsi­kur­tų ir ne­bek­la­jo­tų. Ta­čiau be­dui­nai nė­jo ir ne­gy­ve­no, sto­vi tie tuš­ti na­mai.

Tai la­bai pri­me­na mū­sų ša­lies pro­vin­ci­ją.

– Ką da­ry­ti?

– Kaip mi­nė­jau, rei­kia ga­li­my­bės tu­rė­ti dar­bą, tu­rė­ti vers­lą, ta­da žmo­nės pa­tys nu­si­pirks būs­tą. Pir­miau­sia yra dar­bas. Aš vi­siems pro­vin­ci­jo­je, ypač jau­ni­mui, kel­čiau al­gas, kaip bu­vo se­niau.

Nu­si­leis­ti iš ki­tos pla­ne­tos po­li­ti­kai ne­su­ge­ba, jie vis tiek yra pa­ki­lę. Aš esu op­ti­mis­tė, bet ir aš pa­var­gau ti­kė­ti.

Per Dai­nų šven­tę nu­skam­bė­jo: o da­bar dai­nuo­si­me vi­si 4 mi­li­jo­nai. Man bu­vo gė­da gir­dė­ti šį skai­čių. Gie­do­jau aš ant sa­vo kai­mo pi­lia­kal­nio su sa­vais žmo­nė­mis ir gal­vo­jau, jei­gu žmo­nės dar gie­da, jie kaž­kuo ti­ki. Bet ne­gi mums lie­ka tik gie­do­ti ir ti­kė­ti?

Pa­reng­ta pa­gal res­pub­li­ka.lt

LNK/ELTA nuo­tr.

Ak­to­rė Vio­le­ta MI­ČIU­LIE­NĖ: „Nu­si­leis­ti iš ki­tos pla­ne­tos po­li­ti­kai ne­su­ge­ba, jie vis tiek yra pa­ki­lę. Aš esu op­ti­mis­tė, bet ir aš pa­var­gau ti­kė­ti.„