Ar lietuviai dar atras Lietuvą?

Ar lie­tu­viai dar at­ras Lie­tu­vą?

Prof. Vy­tau­tas Radž­vi­las, fi­lo­so­fas

Prieš ke­le­tą die­nų jau­nas po­li­to­lo­gas Mar­ty­nas Vai­tys ne­gai­les­tin­gai griež­tai, bet tiks­liai diag­no­za­vo lie­tu­vių tau­tą ga­lin­čią pri­baig­ti mir­ti­ną li­gą. Tai – be­vil­tiš­kas mąs­ty­mo ir vaiz­duo­tės skur­das, ne­lei­džian­tis at­skir­ti prin­ci­pi­nių, tau­tos bū­tį le­mian­čių, ir tech­ni­nių, tai­gi ant­ri­nių, jos kas­die­nio gy­ve­ni­mo klau­si­mų. To­dėl šį pa­si­me­ti­mą ir blaš­ky­mą­si ga­li­ma įvar­dy­ti ir pa­si­tel­kus šiek tiek per­for­mu­luo­tą a. a. Ro­mual­do Ozo­lo min­tį-klau­si­mą: ar lie­tu­viai dar at­ras Lie­tu­vą? Ta­čiau ga­li­ma klaus­ti dar griež­čiau ir aiš­kiau: ar lie­tu­viai jau yra mi­ru­si tau­ta?

Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus aso­cia­ty­vi nuo­tr.

Min­tis, kad lie­tu­vių tau­ta jau mi­ru­si, ga­li su­kel­ti tik juo­ką. Iš tie­sų, ar­gi ap­lin­kui nė­ra ap­stu gra­žiai lie­tu­viš­kai kal­ban­čių žmo­nių? Ar­gi jų dar nė­ra ga­na daug ir jie tur­būt iš­nyks nuo že­mės pa­vir­šiaus ne taip jau ir grei­tai? Ar­gi šie lie­tu­via­kal­biai žmo­nės, ne­re­tai dar net iš­drįs­tan­tys pa­si­va­din­ti tau­ta, neat­ro­do vi­sai gy­vi ir net žva­lūs? Juk jie gy­ve­na: gims­ta, au­ga, mo­ko­si, dir­ba, au­gi­na vai­kus, pra­mo­gau­ja, o ga­liau­siai ir mirš­ta, pa­lik­da­mi ir per­duo­da­mi šį bio­lo­gi­nio gy­ve­ni­mo cik­lą ki­tiems. To­dėl taip ne­leng­va at­pa­žin­ti ir at­skir­ti, ka­da to­kių žmo­nių tau­ta gy­va, o ka­da – jau mi­ru­si.

Iš tik­rų­jų tau­ta mirš­ta, kai ją ka­dai­se su­da­rę žmo­nės ne­be­su­ge­ba įsi­vaiz­duo­ti sa­vęs kaip tau­tos. Tau­tos mir­tis yra jos vaiz­di­nio mir­tis, ku­rią ga­li­ma at­pa­žin­ti iš la­bai konk­re­čių po­žy­mių. Jie bū­na įvai­rūs. Pa­kaks nu­ro­dy­ti vie­ną: vi­suo­ti­nį va­jų dėl mies­tuo­se ker­ta­mų me­džių. Šis va­jus ir ver­čia gūž­tis, nes tai ga­li bū­ti ženk­las: Lie­tu­va jau mi­ru­si ar­ba iš tie­sų mer­di prieš­mir­ti­nė­je ago­ni­jo­je.

Gin­ti be­pras­miš­kai ker­ta­mą me­dį – gra­žu ir pa­gir­ti­na. Ly­gin­ti ši­to­kį me­džio nu­kir­ti­mą su žmo­gaus gy­vy­bės atė­mi­mu – jaus­min­ga ir jaut­ru. Bet trūks­ta kaž­ko svar­baus. Gin­da­mi ir ap­rau­do­da­mi sa­vo mies­te ar mies­te­ly­je bar­ba­riš­kai ker­ta­mus me­džius ir net sto­da­mi už juos mū­ru, gi­na­me mū­sų akis džiu­gi­nan­tį gra­žų re­gi­nį ir vė­sią paunks­mę kait­rią va­sa­ros die­ną. O tai reiš­kia, kad esa­me suin­te­re­suo­ti.

Bet nie­kas ne­sku­ba pa­ju­din­ti net pirš­to skai­ty­da­mas, kad val­džia dar kar­tą pa­di­di­no miš­kų kir­ti­mo nor­mas. Kaž­kur siau­bia­ma La­ba­no­ro gi­ria ar koks nors ki­tas iš­la­kus miš­kas – to­li. Ne­ži­nau, ar ka­da nors ap­skri­tai ja­me ap­si­lan­ky­siu, rink­siu gry­bus ir uo­gas, mė­gau­siuo­si jo me­džių še­šė­lių pa­vė­siu. Kas man? Te­gul sau ker­ta į svei­ka­tą. Bū­tų nuo­sta­bu, jei­gu gin­ti Lie­tu­vos gi­rių ir miš­kų sto­tų tau­ta ir prie lei­du­sių juos nio­ko­ti Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės su­si­rink­tų nors ke­le­tas tūks­tan­čių pro­tes­tuo­jan­čių pi­lie­čių. Bet ne­su­si­rinks. Mat no­rint pa­kil­ti to­kiam žy­giui, rei­kia įsi­vaiz­duo­ti Lie­tu­vą. Įsi­są­mo­nin­ti, kad ker­ta­mi Lie­tu­vos, o ne tik ta­vo gat­vės, kie­mo ar vai­kų žai­di­mo aikš­te­lės me­džiai. Sup­ras­ti, kad, atė­mus iš Lie­tu­vos šim­tus tūks­tan­čių dar­bin­giau­sių žmo­nių, di­džią­ją da­lį ūkio, sa­vus pi­ni­gus, miš­kai yra gal­būt pa­sku­ti­nis sve­ti­mų­jų dar neišg­robs­ty­tas vi­sos tau­tos tur­tas. Vir­šū­nė – su­vok­ti, kad nai­ki­nant miš­kus yra nai­ki­na­ma pa­ti Lie­tu­va. Vie­nin­te­liai lie­tu­vių tau­tos na­mai. Jų Tė­vy­nė.

Ta­čiau lie­tu­vis gi­na tik sa­vo tro­bą. Ji at­sto­ja jam Tė­vy­nę. To­kių lie­tu­vių – ab­so­liu­ti dau­gu­ma. Jie gy­ve­na taip, kaip po pa­sku­ti­nio di­džio­jo su­ki­li­mo šimt­me­čius iki vi­siš­kai iš­nyk­da­mi gy­ve­no prū­sai – gim­da­mi, dirb­da­mi, pa­lik­da­mi po sa­vęs to­kius pat kaip jie, bet ne­be­pa­jėg­da­mi pri­si­min­ti sa­vo bend­ros praei­ties ir ne­be­su­ge­bė­da­mi įsi­vaiz­duo­ti bend­ros atei­ties. Vir­tę bio­lo­gi­ne me­džia­ga juos nu­ka­ria­vu­sių ir pa­ver­gu­sių val­do­vų ran­ko­se. Ly­giai taip pat XIX a. iki tau­ti­nio at­gi­mi­mo gy­ve­no, o tiks­liau – ve­ge­ta­vo, mer­dė­jo ir lie­tu­vių tau­ta. Kal­bant R.Ozo­lo žo­džiais, ji dar ne­bu­vo at­ra­du­si Lie­tu­vos. Bau­džiau­nin­kas to­dėl ir nė­ra tau­tos žmo­gus, kad jo pa­sau­lis – tik ,,kraš­ti­nė tro­ba“ kai­me. Jis ne­tu­ri Tė­vy­nės – tai lais­vo žmo­gaus pri­vi­le­gi­ja. Kai tik Lie­tu­va tap­da­vo lie­tu­viui tik fi­zi­nio bu­vi­mo vie­ta ir ne­be­bū­da­vo Tė­vy­nė, ji virs­da­vo mi­ru­sia Lie­tu­va. Sa­vo pa­čių še­šė­liais vir­tu­sių lie­tu­vių – gy­vų­jų nu­mi­rė­lių – var­gų slė­niu ir aša­rų pa­kal­ne.

XXI a. pir­ma­ja­me ket­vir­ty­je Lie­tu­va vėl sto­vi prie mir­ties slenks­čio ir at­ro­do be­veik mi­ru­si. Gy­vy­bės ženk­lų – la­bai ne­daug. Vaiz­das toks, kad da­ro­si pa­na­šu, jog tau­tos gy­vas­tis ją ga­lu­ti­nai ap­lei­džia ir iš­gel­bė­ti ga­li tik ste­buk­las: pa­sku­ti­nę aki­mir­ką, kai jau be­veik nė­ra vil­ties, lie­tu­viai dar ga­li at­ras­ti Lie­tu­vą. Ste­buk­las įvyks­ta ta­da, kai nu­tin­ka tai, kas at­ro­do esant neį­ma­no­ma. Bet ste­buk­lai įvyks­ta tik ta­da, kai net tam­siau­sią va­lan­dą žmo­nių neap­lei­džia ti­kė­ji­mas ir vil­tis, kad šia­me pa­sau­ly­je ste­buk­lų bū­na.