Naujausios
AKTUALI DISKUSIJA
Ar myli šiauliečiai savo miestą?
Tęsiame diskusiją apie Šiaulius ir šiauliečius mieste. Diskusiją sukėlė šalyje atlikta apklausa: šiauliečiai pagal pasitenkinimą gyvenamąja vieta savo miestą vertina prasčiausiai Lietuvoje. Vos 11 procentų gyventojų savo miestą vertina 10 balų, net 54 procentai nepatenkinti viešosiomis erdvėmis. Kodėl šiauliečiai nemyli Šiaulių?
Į problemas reikia žvelgti plačiau
Arūnas PETRAITIS, treneris, žurnalistas, sporto istorikas, Šiauliuose įžvelgia tris dalykus, kuriuos išsprendus, miestas taptų mielesnis ir labiau mylimas.
– Nesu tarp tų, kurie nėra patenkinti gyvenimu Šiauliuose, nes mieste randu daug gerų dalykų: patogus ir kompaktiškas, kuriame nebūna automobilių spūsčių, viskas lengvai ir greitai pasiekiama, o į darbą dažnas gali nukulniuoti ir pėsčiomis.
Puiki arena, bulvaras, bibliotekos, teatras, gajos sporto bei kultūros festivalių tradicijos, gausybė muziejų, centrų – prekybos ir sporto. Tad „nei duonos, nei žaidimų“ irgi netrūksta.
Kas gi galėtų būti dar geriau, kad suliepsnotų meilė ir pasididžiavimas savo gimtuoju miestu? Čia išskirčiau tris klausimus.
Atsparumo prieš „naujųjų vasiukų“ projektus. Jų, atgavus nepriklausomybę, jau buvo ne vienas.
Gilo „plytavietė-kazino“, panašus, už tūkstančius įsigytas griuvėsių komplektas – menų fabrikas ir daugiau nei du dešimtmečius tebesitęsianti oro uosto odisėja „būti ar nebūti?“
Prieš keletą metų, kai net nebuvo tiek daug infrastruktūros, leidosi ir kilo lėktuvai, dabar atvirkščiai – jie vis retesni svečiai... Čiupt už vadžių ir vėl iš pradžių: toliau sodinami „pinigų medžiai“, nors asmenines lėšas vargu ar kuris verslininkas investuotų taip beatodairiškai.
Juk kai panašaus rango projektai vis dėlto įgyvendinami, kaip atsitiko su centre, o ne už miesto atsiradusiu „Saulės miestu“, labai greitai pasimato ir pasekmės – „smigęs bulvaras“, kuris neprisikelia iki šiol.
Arba miesto centre ištuštėjęs ir tapęs nebereikalingu stiklo namas, buvęs bankas. Viskas turi savo kainą. „Naujieji vasiukai“ su oro uostu, kurio Lietuvai... nereikia – irgi.
Antroji aktualija – viešosios miesto erdvės. Ir ypač, kai jas palyginu su kitų, net ir gerokai mažesnių (Raseinių, Anykščių, Telšių) miestų parkais ar prieigomis prie vandens telkinių.
Šiaulių centrinis parkas virto žolingu ir chaotišku miškynu, tebelaukiančiu savo eilės, kaip ir Talkša. Tačiau nesant kompleksinių ir strateginių sprendimų, atrodo, ežere ir toliau bus „maudytis nerekomenduojama“ (?!).
Gal išsigelbėjimu taps naujas parkų priežiūros modelis, padėsiantis kažkam pasijausti atsakingu šeimininku, o miestiečiams pagaliau pamilti ir viešąsias erdves?
O ar negalėtų Salduvėje įsikurti „tarybinio laikotarpio Šiaulių paminklų“ parkas, atsiėmus (neapdairiai) iškeliavusias į Grūto parką ar dar pasigaminus ir supjaustytųjų kopijas? Neabejoju, kad jis taptų ne tik užsienio turistų, bet ir miestiečių bei svečių lankymosi bei akiračio apie miestą išplėtimo vieta.
Kaip ir vykęs vieno JAV cento meninis akcentas strateginėje (bet ne kažkur užkampyje!) miesto vietoje – ar ne žinutė pasauliui apie Šiaulius? Taip, žiūrėk, po truputį ir išaugtume iš „miesto prie Kryžių kalno“ rūbo.
Kaštonų alėjoje atsirastų bareljefais įprasmintos „Šiaulių miesto garbės piliečių“ bei „Sporto šlovės“ (pirmieji jos veidai – olimpiečiai Juozas Vinča, Isakas Anolikas) alėjos.
O prie miesto stadiono, jei tik būtų mano valia – skulptūrinė kompozicija (ar horeljefas), skirta legendinei ne tik miesto, bet ir visos Lietuvos futbolo komandai – „Elniui“, kuris respublikos čempionu tapo net 7 kartus ir triskart iškovojo Lietuvos taurę.
Galvoju, kad pats laikas, 2018-aisiais pažymint pirmosios pergalės Lietuvos futbolo čempionate 70-metį, „Elnio“ vardą suteikti ir stadionui. Taip įprasminant auksinį Šiaulių futbolo amžių.
Galiausiai, plačiau matyti problematiką padėtų ir trečiosios aktualijos – valdžios komunikacijos su piliečiais (ir rinkėjais!) bei atgalinio ryšio – išsprendimas. Galvoju, kad klausimai, ieškant atsakymų, ir konstruktyvi kritika yra tie tikrieji motyvai diskutuoti, veikti ir padaryti geriau, nei buvo.
Tai galėtų vykti per „Idėjų banko“ dėžutę savivaldybėje ir jos internetinėje svetainėje. Į ten miestiečiai galėtų siųsti savo pasiūlymus, pastabas, kritiką ir kad visa tai būtų vieša ir prieinama apžvalgai.
Galvoju, tai būtų arčiau tikrosios (o ne dažnai tik deklaruojamos) demokratijos nei baimė, kaip dabar, „nepatogių“ piliečių pasisakymus blokuojant socialiniuose tinkluose ar ignoruojant kitaip. Arba švaistant pinigus užsakomiesiems straipsniams apie gerus savivaldybės darbus.
Redakcijos archyvo nuotr.
