
Naujausios
Ar universitetui reikia universiteto?
Vladas VERTELIS
Ar žlugs Šiaulių universitetas (ŠU) - jau ne retorinis klausimas.
Šiaulių universitetas – prestižinė regiono aukštoji mokykla, švietimo, mokslo, kultūros židinys, inteligentijos kalvė.
Dar – stambiausia regiono įmonė, didžiausias darbdavys, elitinio jaunimo traukos centras.
Tokia žinia (kaip užsikirtusi plokštelė) turėjo būti sukama visais kanalais – žiniasklaidoje, susitikimuose su moksleiviais ir pedagogais, plakatuose.
Ir jokios ironijos ar netiesos, nes kas gali ginčytis, jog universitetas yra unikali struktūra, vienijanti įvairiausių sričių mokslo žmones, suburianti tūkstančius jaunų žmonių, organizuojanti veiklas, kurių pavadinimus išguldyti reiktų jaučio odos.
Universitetas turi kuo didžiuotis, ką pasakyti, pasiūlyti. Tačiau paskutiniaisiais metais iš ten sklinda viena įstringanti žinia: rytoj gal dar nenumirsime.
Šiaulių universiteto mirties pranašų pakanka ir Vilniuje. Pernai prieš pat priėmimo į universitetus vajų švietimo ir mokslo ministras ištransliavo naujieną, kad ŠU gali būti neatestuotas.
Ir šiemet Vilniaus žiniasklaida jau trimituoja mūsų universiteto laidotuves.
„Sunkiausi laikai, manau, atėjo Šiaulių universitetui. Ir, ko gero, jau netrukus kils klausimas, ar Šiauliams apskritai lemta turėti universitetą“, – cituojamas Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti Pranas Žiliukas.
Ką tie žodžiai reiškia šių metų abiturientams, jų tėvams? Visur kitur – tik ne į Šiaulius.
Šiaulių universitetui vėl skambinama laidotuvių varpais.
„Mes vis dėlto dar manome, kad šios lemties turėtume išvengti“, – cituojamas ir ŠU laikinasis rektorius Donatas Jurgaitis, nepirmąkart skleidžiantis žinias, padedančias mintims paklydėlėms susidėlioti į labai nelinksmą istorijos pabaigą.
Todėl jau reikia kalbėti ne tik apie ŠU viešųjų ryšių fiasko, bet ir apie vis stiprėjančią nuomonę, kad universiteto labiausiai reikia regionui (ir Šiauliams), o ne universitetui pačiam savęs. Lyg ir savęs naikinimo sindromas.
Universiteto bendruomenei ir pirmiausia sprendimų galią turinčiam elitui – stokojančiam studentų, bet ne profesorių – reiktų paieškoti atsakymų į klausimus, kurie pradedami žodeliais kas ir kodėl?
Kodėl taip atsitiko, kad paskutiniųjų kelerių (lemiamų) metų laikotarpis įvardijamas kaip stagnacija? Kodėl rektoriumi neišrinktas ambicingas filosofas Gintautas Mažeikis, nors jau tada buvo aišku, jog įstaigai reikia šviežio kraujo: idėjų, šiuolaikinės vadybos, bendruomenės konsolidacijos, o ne gausaus būrio individualistų?
Kas balsavo už stagnaciją? Kodėl visuose šalies kampeliuose ŠU asocijuojasi su kadriliais Tailande ar chiromantijos studijomis? Kas tų nesąmonių sumanytojai?
Dar – kodėl žlugo Mokslo technologijų parkas, kas buvo jo „pramušinėtojai“ ir kiek milijonų valstybei ir universitetui kainavo galbūt nevykusi idėja ar sužlugdytas reikalas?
Kodėl būrys dėstytojų, tapusių nebereikalingais ŠU, kituose šalies universitetuose ir mokslo institutuose priimami išskėstomis rankomis?
Kodėl iki šiol ŠU neturi statuto, o „skęstančiam laivui“ vadovauja laikinasis kapitonas?
Kur ta darbinga, ambicinga komanda, turinti neleisti universitetui žlugti?
Ar ta komanda, kuri universitetui ir jo padaliniams vadovavo ir tebevadovauja, dėl įstaigos nuvarymo prie bankroto ribos jaučia atsakomybę ne tik prieš savo autonominę bendruomenę, bet ir prieš regiono (ir Šiaulių) visuomenę?
Universiteto žlugimas pirmiausia Šiauliams garantuoja dar didesnę dvasinę provinciją, dar labiau ištuštėjusias gatves, o Šiaulius, kaip regiono centrą, tada geriausiai reprezentuotų Respublikinė Šiaulių ligoninė ir Apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Skaitant viešuosius pasisakymus universiteto pertvarkos tema susidaro įspūdis, kad žmonės iš šalies turi daugiau idėjų, negu armija mokslų daktarų.
Skėsčiojama rankomis: nėra studentų, pjauna kitų universitetų lobistai, akies neturi ministerija.
Pamirštama, kad ir per sunkmetį yra analogiškų švietimo įstaigų, kurios ne tik, kad nesusitraukė, bet ir padidėjo.
Todėl ir kyla klausimas, ar universitetui reikia universiteto?