Ar žmonės grįžta iš emigracijos?

APK­LAU­SA

Ar žmo­nės grįž­ta iš emig­ra­ci­jos?

Dia­na, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to tar­pi­nin­kė:

– Taip! Prieš me­tus su vi­sa šei­ma grį­žo­me iš emig­ra­ci­jos po de­šim­ties me­tų, pra­leis­tų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Iš­vy­ko­me dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, bet ne­tu­rė­jo­me pla­nų ten pa­si­lik­ti vi­sam lai­kui. Sug­rį­ži­mo prie­žas­čių daug, svar­biau­sia – emo­ci­nis kom­for­tas. Nė­ra leng­va, ne­bu­vo leng­va ir ne­ži­nau, ar bus. Ne­gir­dė­jau apie jo­kius vals­ty­bės pla­nus, pa­de­dan­čius grį­žu­siems emig­ran­tams – vis­ką da­ro­me sa­vo jė­go­mis. Emig­ra­ci­jo­je nė­ra leng­va, kaip at­ro­do, kol ten ne­si. No­rint oriai gy­ven­ti, ten rei­kia dirb­ti ne po 8 va­lan­das. Že­miau­sio ly­gio dar­be, ku­rį dir­ba dau­gu­ma lie­tu­vių emig­ran­tų, dar bai­ses­nės są­ly­gos nei Lie­tu­vo­je.

Eu­ge­ni­jus, su­vi­rin­to­jas:

– Neg­rįž­ta, o ką čia, to­je Lie­tu­vo­je, da­ry­ti? Ma­no duk­tė jau sep­ty­ne­rius me­tus gy­ve­na, dir­ba Os­le ir ne­ža­da grįž­ti. Nor­ve­gi­jo­je po­žiū­ris į žmo­gų vi­sai ki­toks, vi­si šyp­so­si, pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu. No­rė­čiau su mie­lu no­ru ir aš dirb­ti Lie­tu­vo­je ar­ba emig­ruo­ti, bet ne­lei­džia svei­ka­ta. Tu­riu iš­gy­ven­ti iš in­va­li­du­mo pen­si­jos – su­si­mo­ku už bu­tą ir ne­bė­ra pi­ni­gų. Pats su­dė­tin­giau­sias da­ly­kas yra už­sie­nio kal­ba. Jei jos ne­mo­kė­si, to­je ša­ly­je esi nu­lis.

Mo­ham­med, stu­den­tas:

– Esu emig­ran­tas, at­vy­kau iš In­di­jos stu­di­juo­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­te vers­lo va­dy­bą. Lie­tu­vo­je pla­nuo­ju pa­si­lik­ti ket­ve­rius me­tus. Man pa­tin­ka Šiau­liuo­se, ly­gi­nant su In­di­ja čia la­bai ma­žai žmo­nių – pas mus sau­sa­kim­šos gat­vės, jo­kio pri­va­tu­mo.

Man įdo­mu pa­žin­ti nau­ją, ki­to­kią kul­tū­rą, stu­di­jos – nau­jas gy­ve­ni­mo iš­šū­kis. Po stu­di­jų ne­pla­nuo­ju pa­si­lik­ti gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, nes čia ga­na su­dė­tin­ga ras­ti dar­bą – įga­vęs pa­tir­ties grį­šiu dirb­ti į In­di­ją.

Gin­tau­tė, šiuo me­tu vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­go­se, fi­nan­si­nin­kė:

– Pas­te­biu sa­vo ap­lin­ko­je – la­bai daug kas grįž­ta. Vi­sus trau­kia sa­vas kraš­tas, pa­si­li­kę ar­ti­mie­ji, sa­va kal­ba, žmo­nės. Ma­no any­ta grį­žo po 14 me­tų emig­ra­ci­jo­je. Nusp­ren­dė, kad ge­riau­sia gy­ven­ti čia, kur vai­kai ir anū­kai. Sa­kė, pi­ni­gai ne tiek svar­būs, kiek sa­vi žmo­nės.

Kol mū­sų vai­kai ma­ži, tik­rai nie­kur ne­si­ruo­šia­me emig­ruo­ti. Ša­lia yra se­ne­liai, ku­rie daug ką duo­da – ne tik lei­džia mums at­si­pūs­ti, išei­ti į ki­ną, bet ir vai­kai lai­min­ges­ni. Už­sie­ny­je bū­tu­mė­me vie­ni. Paa­tos­to­gau­ti už­sie­ny­je ge­rai, bet grįž­ti vi­sa­da no­ri­si į Lie­tu­vą. Apie gy­ve­ni­mą už­sie­ny­je net ne­gal­vo­ja­me.

Ro­mual­das, pen­si­nin­kas, bu­vęs te­leg­ra­fo tech­ni­kas:

– Ma­no anū­kai iš­vy­kę į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją, ten gy­ve­na jau tre­jus me­tus. Ka­bi­na­si, bet nie­kaip neuž­si­ka­bi­na už kaž­ko rim­čiau. Ne­ži­nau, ar ruo­šia­si grįž­ti, ar ten pa­si­lik­ti... Jau­ni žmo­nės no­ri pi­ni­gų, gy­ven­ti ki­taip. Ma­no am­žiu­je jau su­dė­tin­ga su­pras­ti jau­nus žmo­nes. Jei bū­čiau jau­nas, no­rė­čiau iš­vyk­ti į už­sie­nį, šiek tik pa­bū­ti ir grįž­ti.

So­vie­tų lai­kais tre­jus me­tus bu­vau Už­bai­ka­lė­je, tar­na­vau ka­riuo­me­nė­je. Ma­no sū­nus dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju, tai kar­tu su juo ap­va­ži­nė­jau ne­ma­žai ša­lių. Kar­tą bu­vo­me Pra­ho­je, o jis ga­vo kro­vi­nį Vo­kie­ti­jo­je, kur tuo­met dar rei­kė­jo vi­zų. Pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me tu­rė­jau ma­lo­nu­mą – grį­žau na­mo tran­zuo­da­mas.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS