Naujausios
Kodėl Šiauliai – kultūros sostinė?
Atsikratyti saulėnų ir kitų stereotipų
Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas mano, kad Lietuvos kultūros sostinės vardas Šiauliams padėtų atsikratyti užmiršto miesto su saulėnais įvaizdžio. Puikius pavyzdžius, kaip kultūra pakeičia miestą, dailininkas pateikia Telšius ir Naisius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Statusas prieš stereotipus
– Šiauliai pateikė paraišką tapti Lietuvos kultūros sostine 2018 metais. Kokių galimybių miestui suteiktų sostinės vardas?
– Populiariose televizijos laidose, kurios atspindi Lietuvos popkultūrą, daugelio žmonių nuomone, Šiauliai – užmirštas miestas, iš kurio visi juokiasi. Juokiasi iš šiauliečio statuso, nes tai – Saulėnas su treningu. Toks šiauliečio įvaizdis Lietuvoje.
Gal užtenka? Naikinkime tą nuomonę. Turime kultūringą miestą, kelias galerijas, teatrą, universitetą.
Lietuvos kultūros sostinės statusas galėtų būti vienas iš būdų šiuos stereotipus įveikti. Svarbu, kaip būtų pateikiamas miestas Lietuvai. Per televiziją matome parodas iš Vilniaus, net Kauno ir Klaipėdos nėra. Pas mus vyrauja stereotipas, kad Lietuva – tai viena vieta.
Šiauliuose ir dabar vyksta daug kultūrinių renginių, bet, gavus Kultūros sostinės statusą, į miestą jau žiūrėtų visa šalis. Dabar dažniausiai būna taip – darai kažką, bet niekas nekreipia dėmesio: „Ai, čia Šiauliuose...“
– Šiauliuose tarsi visko yra, bet galiausiai vis tiek sakoma, kad mieste nieko nevyksta. Kodėl?
– Man keista, kad studentas į galeriją per penkerius metus ateina du kartus. Ir nustemba: „Čia dar kažkas vyksta?!“ Arba kitas klausimas: „Ar galerija čia veikia?“ Žmogus pripratęs eiti į parduotuvę nusipirkti valgyti, batus, kelnes. Bet užeiti kad ir į Šiaulių universiteto dailės galeriją, kuri yra nemokama, net nepagalvoja.
Nauja funkcija sandėliui
– Šiaulių kultūros sostinės projektas pavadintas „Kultūros/kūrybinių industrijų atradimai“. Kas labiausiai jungia pramonę ir kultūrą?
– Pramonė gamina produktą vartoti, automatiškai turi ir didesnę finansinę galimybę remti meną. Šiauliuose yra mecenatų, rimti pramonininkai remia menininkus. Galbūt sostinė dar labiau prabudins mecenatystę. Menas visais laikais priklausė nuo mecenatų, labai retas menininkas save išlaiko.
Paprastas bendrumo pavyzdys: pramonės kiemelyje pastatoma skulptūra, pramonės objektas automatiškai įgauna trauką. Pagaliau pačiam darbuotojui malonu, ugdomas žmogaus skonis. Juk saldainis priklauso ir nuo popierėlio.
– Kokiose pramoninėse erdvėse galėtų vykti renginiai?
– Su malonumu prisimenu Virginijaus Kinčinaičio rengtus plenerus „Kontrapunktas“. Gyvendavome metalo lauže ir darydavome skulptūras.
Paprastas pavyzdys: vyksta metalo pleneras, daromos skulptūros, bet koks žmogus gali užeiti ir pamatyti kūrybos virtuvę. Tai – industrija, tai įdomu.
Vietų yra labai daug. „Elnio“ teritorija. Sandėliai Gamybos gatvėje – dalis jų yra nuomojami, bet yra ir apleistų, perstatytų, pusiau naudojamų, tuščių. Kodėl tokiame sandėlyje nerengti teatro vakarų, spektaklių, vaizdinių instaliacijų?
Su gailesčiu prisimenu miestą, kai jis turėjo freskas, pavyzdžiui, „Kelionių mūza“. Pažiūrėkime į išterliotą sieną amfiteatre. Londone grafičių meistrams yra atiduota uždaryta gatvė su tuneliais. Eini ir gali matyti paslaptingojo Banksy freską.
Kodėl Šiauliuose dailininkas negalėtų savęs išreikšti padarydamas tapybinę kompoziciją ant apleistos sienos?
Telšių pavyzdys
– Kokių galimybių Kultūros sostinė atvertų dailininkams?
– Šiauliečių judėjimas vyksta ir dabar, parodos keliauja. Šiemet į Marko Rotko meno centrą Latvijoje, Daugpilyje, Vaidotas Janulis nuvežė šiauliečių ir kitų Lietuvos menininkų darbų.
Šiuo metu pas mus atvažiavę švedai, vyksta kultūriniai mainai su galerija. Svečiams parodėme Žemaitiją. Juos nustebino Telšiai. Puikiausios skulptūros. Profesionalu. Ar Šiauliai neturi menininkų? Ar turime tik „Lapę“? Kodėl nesukurti skulptūrinių akcentų mieste?
Pažiūrėkime pro galerijos langą: du „puikūs“ pjedestalai (likę reklaminio stendo bortai), yra idėja ant jų padaryti suolelį iš metalo su apšvietimu intymiam pasisėdėjimui. Bet tam reikia finansavimo. Ir tokių apleistų vietų mieste yra pilna. Kas sugalvos, kaip jos turi atrodyti? Yra žmonės, baigę meno mokslus. Juk neatsiranda iš niekur skulptūrinė fontano kompozicija ar dekoratyvinis suolelis.
Mūsų politikai galvoja apie miesto įvaizdį. Pažiūrėkime į miesto parką. Ar žolė nupjauta, ar stovi kas nors, išskyrus užmirštas karuseles?
Arba – parkas prie Zubovų rūmų. Fantastinė erdvė, kur galima sukurti poilsio zoną.
Suplanuoti ir suprojektuoti parką – irgi kultūrinė dalis. Mes kalbame apie dailininkus, bet kiek yra jaunų, gabių architektų! Architektūra irgi yra menas. Arba – palyginkime Talkšos ir Masčio pakrantes. Čia ir yra atsakymas, kodėl reikalinga industrija, Kultūros sostinė.
– Telšiai kitais metais kaip tik ir bus Lietuvos kultūros sostinė.
– Jie nusipelnė. Iš tikrųjų pavydu žiūrėti.
Ar Šiauliai taps, ar netaps Kultūros sostine – idėjos jau gyvena, mąstome į priekį. Iš oro Kultūros sostine netampama – reikia turėti labai stiprių argumentų, kodėl nori ja būti.
Šiauliai su savo menininkų potencija yra du kartus didesni už Telšius. Logika paprasta: gal galime ir mes ką nors padaryti?
Kultūros sostinės metai puiki proga atgaivinti bulvarą. Jis dabar miręs. Kad bulvaras gali būti gyvas, puikiausiai parodė „Šiaulių naktys“.
Labai gražus pavyzdys – Naisiai, kaip iš mažo užmiršto miestelio su teatru, skulptūromis, koncertais galima sukurti traukos centrą. Kodėl nesukurti tokių traukos vietų Šiauliuose? Jei važiuoja į Naisius, kodėl nevažiuoti į Šiaulius? O ką pas mus savaitgalį veikia miestietis? Eina į „Akropolį“.
– Su kuo jums siejasi šiandienos Šiaulių tapatybė?
– Tapatybė – spekuliatyvus dalykas. Ji atsiranda, formuojasi. Anksčiau mieste buvo gaminama nuo dviračių, televizorių iki karo pramonės. Kiek buvo darbo vietų! Kai dingsta pusė žmonių, miesto charakteris, individualumas formuojasi iš naujo. Auga pats.
Anksčiau Šiauliai buvo pramoninis miestas. O dabar turime daug kultūros žmonių. Stiprių žmonių, kurie yra spjovę, kad čia neva – periferija, dirba ir stengiasi. Tą potenciją ir reikia panaudoti.
– Daug kartų pakartojote, kad Šiauliuose yra daug gabių, talentingų, kuriančių žmonių. Ko trūksta, kad turime, ką turime?
– Dėmesio. Pas mus dažnai į menininkus žiūrima kaip į nelabai reikalingus žmones: „A, menininkas...“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAVYZDYS: Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas sako, kad geras pavyzdys – Naisiai, kaip mažą užmirštą miestelį teatras, skulptūros, koncertai gali padaryti traukos centru.
