Baltijos keliu – į Lietuvą ar iš Lietuvos?

Bal­ti­jos ke­liu – į Lie­tu­vą ar iš Lie­tu­vos?

Ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je rin­ko­si mies­tie­čiai ir są­jū­die­čiai, prieš 29-erius me­tus sto­vė­ję Bal­ti­jos ke­ly­je ir sa­vo veik­la pri­si­dė­ję prie vals­ty­bės at­gi­mi­mo. Re­ži­sie­rius Gy­tis Ber­nar­das Pa­de­gi­mas pri­mi­nė, kad tuo me­tu kiek­vie­nas da­rė tai, ką ga­lė­jo dėl vals­ty­bės lais­vės, o šian­dien rei­kia steng­tis, kad ji neiš­tuš­tė­tų. Sei­mo na­rys is­to­ri­kas Arū­nas Gu­mu­liaus­kas kvie­tė sau­go­ti is­to­ri­nę at­min­tį, nes tai – tau­tos at­min­tis.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Ženk­lai ir pa­ra­le­lės

Į dis­ku­si­ją „At­gi­mi­mo šauk­liai“ su G. B. Pa­de­gi­mu ir A. Gu­mu­liaus­ku są­jū­die­čiai atė­jo po ren­gi­nio Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je ir šv. Mi­šių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čio­je.

Nus­kam­bė­jus an­samb­lio „Ru­dens žie­dai“ dai­noms, A. Gu­mu­liaus­kas įtei­kė vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čiui pa­ga­min­tus si­dab­ro ženk­lus Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio Šiau­lių mies­to pir­mo­sios ta­ry­bos na­riams: gim­ta­die­nį tą die­ną šven­tu­siai Ha­li­nai Staš­ke­vi­čiū­tei ir re­ži­sie­riui, bu­vu­siam Šiau­lių dra­mos teat­ro vyriausiajam režisieriui G. B. Pa­de­gi­mui. Bū­tent teat­re 1988 me­tų spa­lio 17 die­ną vy­ko stei­gia­mo­ji Šiau­lių są­jū­džio kon­fe­ren­ci­ja.

A. Gu­mu­liaus­kas, kaip Vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas, pa­si­da­li­jo, kad kar­tais į juos žiū­ri­ma, kaip į ufo­nau­tus: ką ta ko­mi­si­ja vei­kia?

„Jei­gu ne mū­sų pa­stan­gos, to­kios pa­gar­bos Adol­fui Ra­ma­naus­kui-Va­na­gui ne­bū­tų bu­vę“, – įsi­ti­ki­nęs is­to­ri­kas. Jis pri­mi­nė Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro My­ko­lo Bir­žiš­kos pa­lai­kų su­grį­ži­mą, už­si­mi­nė apie pra­dė­tą „zon­da­vi­mą“ dėl Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos pa­lai­kų per­lai­do­ji­mo Lie­tu­vo­je.

„Tik ką Vla­di­mi­ras Vla­di­mi­ro­vi­čius at­šo­ko ves­tu­ves su Aust­ri­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­re! Aš Bal­ti­jos ke­lio die­ną bu­vau Aust­ri­jo­je, sta­čiau spek­tak­lį, – emo­cin­gai brė­žė pa­ra­le­les re­ži­sie­rius G. B. Pa­de­gi­mas. – Zalc­bur­ge sė­dė­jo­me ka­vi­nė­je ir aš pa­sa­kiau sa­vo ko­le­goms: da­bar ma­no tau­tie­čiai, su­si­ki­bę už ran­kų, su­sto­jo už lais­vę. Vie­nas ak­to­rius tai pra­ne­šė vi­siems ap­lin­kui. Jie pa­da­vė vie­ni ki­tiems ran­kas ir su­sto­jo“.

Kai re­ži­sie­rius pa­žįs­ta­mo žur­na­lis­to pa­pra­šė pa­klaus­ti tuo­me­ti­nio Aust­ri­jos kanc­le­rio, ką jis ma­no apie Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bę, aukš­to ran­go už­sie­nio po­li­ti­kas at­sa­kė, jog dėl Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės yra pro­ble­ma. „Tuo me­tu da­rė­me, ką ga­lė­jo­me“, – ko­men­ta­vo re­ži­sie­rius.

„Minkš­ta tė­vy­nės iš­da­vys­tė“

Žvelg­da­mas į šian­die­nos ak­tua­li­jas, G. B. Pa­de­gi­mas ap­gai­les­ta­vo pra­lei­dęs pro­gą pa­si­sa­ky­ti, kai bu­vo ren­ka­ma šimt­me­čio idė­ja, to­dėl ją iš­sa­kė da­bar.

Jo nuo­mo­ne, vi­suo­se oro uos­tuo­se, vi­so­se ge­le­žin­ke­lio ir au­to­bu­sų sto­ty­se tu­rė­tų bū­ti di­de­lis už­ra­šas: „Kas tė­vy­nę pra­ras, ant­ros neiš­mels ap­gai­lė­jęs". Mai­ro­nis“.

„Lai­kas pa­sa­ky­ti tiems, ku­rie pa­lie­ka taip sun­kiai iš­ko­vo­tą, per am­žių am­žius krau­ju ap­lais­ty­tą tė­vy­nę var­dan duo­nos kąs­nio, – tai yra minkš­ta tė­vy­nės iš­da­vys­tės for­ma“, – ma­no re­ži­sie­rius ir ra­gi­no kvies­ti su­grįž­ti.

Jis klau­sė, kas bus, kai vie­ną die­ną D. Tram­pas ir V. Pu­ti­nas su­si­tars „tą ne­to­li Ka­li­ning­ra­do esan­čią „dist­rict“ (angl. sri­tį), ku­ri pu­siau ne­gy­ve­na­ma, bet su inf­rast­ruk­tū­ra, pa­siim­ti, nes „kam kiš­ti mi­li­jo­nus jos gy­ny­bai“? Juk „Ame­ri­ca first“ (angl. Ame­ri­ka pir­miau­sia)!

„Kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad taip ne­bū­tų, jei­gu mes ir to­liau taip my­lė­si­me sa­vo tė­vy­nę?“ – klau­sė G. B. Pa­de­gi­mas.

Jo nuo­mo­ne, mo­ky­to­jus, ku­rie sa­vo mo­ki­niams sa­ko: „Kai tik baig­si moks­lus, mauk iš čia“, – rei­kė­tų iš­siųs­ti sun­kių­jų dar­bų.

„Kai ma­no stu­den­tas iš­va­žiuo­ja, šir­dis krau­ju srū­va, o kai su­grįž­ta, aš da­rau su­grį­ži­mo ba­lių!

Lais­vę rei­kia gin­ti kiek­vie­ną die­ną, lais­vės neiš­ko­vos NA­TO, neiš­ko­vos ra­ke­tos, nė­ra to­kių gink­lų ir to­kių tech­no­lo­gi­jų“, – sa­kė re­ži­sie­rius ir ak­cen­ta­vo, jog lais­vę ga­li­ma iš­sau­go­ti „tik dva­sios jė­ga, su­si­tel­ki­mu, švie­ti­mu, kul­tū­ra“.

Jis ra­gi­no steng­tis, kad vai­kai, anū­kai, kai­my­nai, drau­gai ne­pa­lik­tų Lie­tu­vos li­ki­mo va­liai. „Aš la­bai daug ke­liau­ju, bet nė­ra ge­res­nės vie­tos gy­ven­ti už Lie­tu­vą ir tai sa­ko dau­gy­bė žmo­nių! Tai ko­dėl mū­sų tau­tie­čiai iš­va­žiuo­ja? Ko­kia li­ga, in­fek­ci­ja ver­čia bėg­ti už ho­ri­zon­to?“ – svars­tė G. B. Pa­de­gi­mas.

To re­ži­sie­rius klau­sė ir Są­jū­džio pir­mei­vio in­ži­nie­riaus Jo­no Kel­du­šio. Gar­baus am­žiaus šiau­lie­tis at­sa­kė: „Rei­kia ste­buk­lo, kad grįž­tų. Ne­pas­te­biu jo ar­tė­jant. Bet lie­ka ki­ti ke­liai. Vie­nas iš jų – dar­bo ke­lias. Rei­kia pa­stan­gų.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sei­mo Vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Arū­nas Gu­mu­liaus­kas sa­kė, kad ko­mi­si­jos ru­de­nį lau­kia klau­si­mai dėl Geor­gi­jaus juos­te­lių, so­vie­ti­nių pa­mink­lų pa­li­ki­mo, 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mo.

Re­ži­sie­rius Gy­tis Ber­nar­das Pa­de­gi­mas sa­kė ga­lįs ir at­si­klaup­ti, pra­šy­da­mas ne­ra­gin­ti vai­kų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos.