dj Senio užrašai (1)

dj Senio užrašai (1)

Romualdas VOLODKA

Ma­no my­li­miau­sias mies­tas yra Šiau­liai. Net po­rą po­sme­lių su­kū­riau:

Ma­no mies­tas pil­nas sau­lės ir vė­jo,

Džiaugs­mo šyps­nio šiau­lie­tės mer­gai­tės vei­de.

Dis­ko­te­ka – tai mies­to da­le­lė

Tad, ma­žy­te da­le­le,

Šį­va­kar Tu čia.

Ap­lan­kyk ši­tą mies­tą sau­lė­tą,

Skve­ruos, par­kuos pa­būk bū­ti­nai,

Jei­gu Vil­nius ar Kau­nas Ta­ve su­ža­vė­jo,

Aš, šiau­lie­tis, jį my­liu karš­tai.

Ži­nau, kad yra skir­tu­mas tarp są­vo­kų šiau­lie­tis ir šiau­liš­kis. Tuo­met aš toks – da­bar gy­ve­nan­tis Šiau­liuo­se, my­lin­tis šį mies­tą, bet gi­męs ir dvy­li­ka me­tų gy­ve­nęs ki­tur. Kur?

Ma­no tė­ve­liai bu­vo pe­da­go­gai. Tė­tis bai­gė de­fek­to­lo­gi­ją ir po to, vė­liau, tė­vu­ko pri­pra­šy­ta, tą pa­čią spe­cia­ly­bę bai­gė ir ma­ma.

Tė­vas, kaip mi­nė­jau, bu­vo iš gau­sios še­šių bro­lių šei­mos. Du jo bro­liai po ka­ro pa­si­trau­kė į Aust­ra­li­ją. Ir juos tė­tis su­ti­ko tik po dau­ge­lio me­tų. Be­je, vy­riau­sia­s tė­vo bro­lis prieš ka­rą Šiau­lių Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios (da­bar – Ka­ted­ra) zak­ris­ti­jos pa­tal­po­se reng­da­vo šo­kių va­ka­rus jau­ni­mui. Tai gal nuo jo, da­bar gal­vo­ju, man at­skrie­jo pa­šau­ki­mo ske­veld­ra?

O šiaip jie, tė­ve­liai, bu­vo iš Šiau­lių, iš Kal­niu­ko mik­ro­ra­jo­no prie eže­ro.

Tė­tis po Mo­ky­to­jų ins­ti­tu­to bai­gi­mo bu­vo pa­siųs­tas į Pak­ruo­jo ra­jo­ną, dir­bo ir gy­ve­no jie Tirkš­lio­nių ir Šu­kio­nių kai­muo­se. Tirkš­lio­niuo­se, be­je, aš ir gi­miau.

Tė­tį ne­tru­kus per­ve­dė į Ro­za­li­mą, pa­sky­rę vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Aš iš bro­lių gi­miau pir­ma­sis, po to bro­liai Kęs­tu­tis ir Ge­di­mi­nas.

Gy­ve­no­me mo­kyk­los pa­sta­te ir kar­tą su­sap­na­vau to­kį sap­ną: krū­von su­rem­ta dau­gy­bė dvi­ra­čių, aš vie­ną pa­stu­miu ir vi­sa jų pi­ra­mi­dė nu­griū­na... Ry­tą išei­nu į kie­mą – ja­me dau­gy­bė dvi­ra­čių ir dvi­ra­ti­nin­kų – pri­rei­kė jiems iš­lai­ky­ti kaž­ko­kius eg­za­mi­nus ir gau­ti pa­žy­mė­ji­mus. Tai toks įsi­min­ti­nas sap­nas.

Pri­si­me­nu: ket­ve­rių me­tu­kų, iš­si­mie­go­jęs, atei­da­vau pas ma­mą į pa­mo­kas, sės­da­vau į ga­li­nį suo­lą. Man duo­da­vo ką nors pieš­ti, kad bū­čiau už­siė­męs.

Pro ša­lį te­kė­jo upė ir kar­tą žie­mą tri­me­tis bro­liu­kas Kęs­tu­tis, už­sto­jęs ant le­do, įlū­žo. Nors bu­vau vos po­rą me­tų vy­res­nis už bro­liu­ką, man pa­vy­ko jį iš­trauk­ti į kran­tą.

Dar at­si­me­nu: ma­ma, kaip mo­ky­to­ja, iš­mo­kė ma­ne 24 stul­pe­lių E. Mie­že­lai­čio poe­mą apie Zui­kį Pui­kį, ku­rią per Ka­lė­das su­ge­bė­jau pa­dek­la­muo­ti be su­kly­di­mo.

At­si­me­nu, kad tė­ve­liai or­ga­ni­zuo­da­vo dra­mos spek­tak­liu­kus mo­kyk­lo­je ir vie­na­me, in­ter­me­di­jo­je apie tai, kad Ro­za­li­me nė­ra bend­ros pir­ties, te­ko vai­din­ti ir man.

De­vy­ne­rius me­tus pa­gy­ve­nus pu­šy­nų ap­sup­ta­me Ro­za­li­me, tė­tį iš­si­kvie­tė į ra­jo­no par­ti­nį ko­mi­te­tą ir įkal­bė­jo tap­ti ko­lū­kio „Per­ga­lė“ pir­mi­nin­ku.

Ga­li kil­ti min­tis, kad tė­tis bu­vo ko­mu­nis­tas, jei gau­da­vo to­kias pa­rei­gas. Ne, nors jį ir daug kar­tų kal­bi­no, jis ne­su­ti­ko sto­ti į par­ti­ją, nes jo vi­sai ki­to­kie bu­vo įsi­ti­ki­ni­mai. Dėl nau­jų pa­rei­gų te­ko keis­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą.

Vėl grį­žo­me į Šu­kio­nius. La­bai sun­kus lai­ko­tar­pis: tė­tis su mo­to­cik­lu tu­rė­jo va­ži­nė­ti po įvai­rias bri­ga­das, žiū­rė­ti, kaip vyks­ta dar­bas. Ru­de­nį su ko­lū­kio de­le­ga­ci­ja va­žiuo­da­vo į Pak­ruo­jį – ten vyk­da­vo Der­liaus šven­tė su pa­ra­dais.

Aš ten, Pa­vėz­gių mo­kyk­lo­je, ku­ri bu­vo už ke­tu­rių ki­lo­met­rų, lan­kiau tre­čią­ją ir ket­vir­tą­ją kla­ses. Pri­varg­da­vau ne­ma­žai: žie­mos me­tu nu­vež­da­vo į mo­kyk­lą tai su ro­gė­mis, tai su pu­sant­ra­to­ne ma­ši­na („po­lu­tar­ka“) , bet grįž­ti rei­kė­da­vo pės­tu­te – per lau­kus, dir­vo­nus, per Vėz­gės upe­lį.

Sy­kį bu­vo, ma­tyt, per dvi­de­šimt laips­nių šal­čio, ir, su bro­liu­ku Kęs­tu­čiu grįž­tant iš mo­kyk­los, aš jam blo­gai už­dė­jau ke­pu­rę ir jis nu­ša­lo au­sį, ga­vau daug py­los.

Tė­tis, ma­ty­da­mas, kad va­sa­rą vai­kai ne­tu­ri kur iš­si­mau­dy­ti, pa­pra­šė eks­ka­va­to­ri­nin­ko, kad šis pra­pla­tin­tų Vėz­gės upe­lio va­gą, iš­kas­tų lyg ir ba­sei­ną vai­kams mau­dy­tis.

Tven­ki­nio plo­tis bu­vo apie pen­kio­li­ka met­rų, ir man dar kar­tą, dar sun­kiau, te­ko gel­bė­ti bro­liu­ką, ku­ris nuo ki­to kran­to no­rė­jo pa­ro­dy­ti, kaip jis mo­ka plauk­ti nu­ga­ra. Vos spė­jau per­plauk­ti į ki­tą kran­tą ir at­gai­vi­nau van­dens pri­ri­ju­sį bro­lį. Vėl ga­vau py­los nuo ma­mos – kad ne­sau­gau bro­lio.

Tė­tis tuo­met ne­tu­rė­jo daug drau­gų, ta­čiau sy­kį iš su­si­ti­ki­mo su ša­lia Ro­za­li­mo gy­ve­nu­siais dai­li­nin­kais Švėgž­do­mis grį­žo la­bai pa­ten­kin­tas: par­si­ve­žė di­džiu­lį pa­veiks­lą su pa­vaiz­duo­tu ga­lin­gu ąžuo­lu. Šis pa­veiks­las nuo 1956 me­tų, kai tė­tis ga­vo jį do­va­nų, ka­bo ma­no na­muo­se.

Su tė­vais grį­žus į Šiau­lius, pra­si­dė­jo vi­sai ki­toks, mies­tie­tiš­kas gy­ve­ni­mas.

Mano tėvai.