dj Senio užrašai (10)

dj Senio užrašai (10)

Romualdas VOLODKA

Su dau­ge­liu mi­nė­tų užei­gų mu­zi­kan­tais tek­da­vo bend­rau­ti. Da­lin­tis įvai­riau­sia mu­zi­ka, iš kai ku­rių gau­ti mu­zi­ki­nius at­ri­bu­tus – tai gar­sia­kal­bį, tai mik­ro­fo­ną, tai lai­dą, tai sto­vą...

Bu­vo ir ke­le­tas links­mų užei­gė­lių, ku­rios ne­tu­rė­jo pa­sto­viai (nors ban­dy­mų mu­zi­kuo­ti bū­ta) gro­jan­čių an­samb­lių, ta­čiau lan­ky­to­jus trau­kė kit­kuo.

Štai ap­šiu­ręs ge­le­žin­ke­lio sto­ties res­to­ra­nas. Žiū­rėt nė­ra į ką. Ta­čiau Ki­je­vo kot­le­tas čia – sul­tin­gas, vi­sa vir­tu­vė ska­ni ir pi­gi.

Štai ka­vi­nės „In­ga“ bar­me­nė švie­sios at­min­ties­Te­re­sė­lė – jau toks šil­tas žmo­gus, toks šil­tas, kad daug kas ka­vi­nėn ei­da­vo vien dėl jos.

Ši ka­vi­nė ir prieš pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to dai­lės fa­kul­te­tą sto­vė­ju­si me­di­nė „Gul­bė“ bu­vo tuo­me­ti­nės bo­he­mos trau­kos cent­rai – į šias ka­vi­nes ei­da­vo dės­ty­to­jai, ak­to­riai, žur­na­lis­tai.

Te­ko gal ko­kiais 1982 me­tais ste­bė­ti kaip ši ka­vi­nė su­pleš­kė­jo. Bai­giau dis­ko­te­ką Kul­tū­ros rū­muo­se ir Kap­su­ko gat­ve (da­bar – Auš­ros alė­ja) tru­pu­tį po 23-ios va­lan­dos trau­kiau na­mo link Ry­gos gat­vės, kur tuo me­tu gy­ve­nau. Re­giu: prie at­vi­ra lieps­na de­gan­čios ka­vi­nės su­si­bū­ru­si di­džiu­lė mi­nia, tvos­kia di­de­lis karš­tis. Ma­tau: ka­vi­nės vi­du­je spro­gi­nė­ja eli­ti­nio kon­ja­ko „Na­po­leon“ bu­te­liai, su kiek­vie­nu spro­gi­mu plūs­te­li mė­ly­na lieps­na...

Sto­vim, spok­som, ka­vi­nė de­ga, o gais­ri­nin­kų ne­ma­tyt, nie­ko.

Vie­nas vy­ru­kas spjo­vė į karš­tį, į lieps­nas, su­ri­zi­ka­vo – nu­dū­mė į ka­vi­nę, iš­lė­kė iš jos su dviem „Na­po­leo­nais“ ran­ko­se...

Tai­gi, gy­ve­nom links­mai, ta­čiau nuo­žmiai var­žė­mės kas­me­ti­nė­se mies­to ap­žiū­ro­se, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo 15-16 ko­lek­ty­vų ir ku­rias lai­mė­da­vo Sta­ty­bos tres­to est­ra­di­nis an­samb­lis, o ant­rą vie­tą užim­da­vo „Te­le­vi­zo­riai“.

...Kiek vė­liau atė­jo Vy­tau­to Ka­ti­liaus va­do­vau­ja­mo „Vai­ro“ era.

Per ap­žiū­ras įvyk­da­vo įvai­riau­sių ku­rio­zų, de­ba­tų, net ne­ma­lo­nių in­ci­den­tų. At­si­me­nu, mies­to Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja, ap­žiū­ros ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Ber­na­de­ta Mar­ke­vi­čie­nė už­ku­li­siuo­se už­gau­liai už­si­puo­lė, iš­plūdo mū­sų da­bar­ti­nę šla­ge­rių ka­ra­lie­nę Vi­ta­li­ją Ka­tuns­ky­tę dėl to, kad jai ant kak­lo ka­bo­jo ne­di­de­lis kry­že­lis.

Ar ne 1984 me­tais, len­kų ar­chi­tek­tams, in­ži­nie­riams va­do­vau­jant bu­vo at­nau­jin­tas „Jau­nys­tės“ res­to­ra­nas. Jo me­no va­do­vu pa­skir­tas il­ga­me­tis „Est­ra­di­nių me­lo­di­jų“ so­lis­tas Jur­gis Žu­kaus­kas į pro­gra­mą ma­ne pa­kvie­tė ves­ti dis­ko­te­kas, o dai­nuo­ti – Onu­tę Kar­kaus­kai­tę, ku­rią pa­ži­no­jau jau dau­ge­lį me­tų, ir Gy­tį Paš­ke­vi­čių. Abu įdo­mūs at­li­kė­jai...

Kaip mi­nė­jau, Šiau­lių est­ra­dos is­to­ri­jo­je yra ne­ma­žai bal­tų dė­mių. Tam yra ke­lios prie­žas­tys. Vie­na iš jų – kad est­ra­da, da­bar va­di­na­ma popmu­zi­ka, ta­ry­bi­niais lai­kais bu­vo kaip ir po­duk­ros vie­to­je, nes gi­mė ne, sa­ky­kim, Tam­bo­ve, o at­kly­do iš Va­ka­rų.

To­dėl apie po­pmu­zi­kan­tus ir dai­ni­nin­kus ži­niask­lai­da ne­daug skel­bė. O da­bar jau sun­ku ką nors at­kaps­ty­ti, nes vie­nas po ki­to mirš­ta liu­di­nin­kai, am­ži­nin­kai...

Štai, sa­ky­kim, apie Vik­to­rą Vaš­ką, du­kart „Vil­niaus bokš­tų“ lau­rea­tą, aš ma­žai ži­nau.

Ni­jo­lę Ščiu­kai­tę, vė­liau LTSR nu­si­pel­niu­sią ar­tis­tę, kar­tu su vy­ru, Kau­ne gi­mu­siu Juo­zu Tiš­ku­mi pa­si­kvies­da­vau į „Am­ži­nin­ko“ po­pie­tes.

Jur­gį Žu­kaus­ką pa­ži­no­jau dau­giau – jis, kaip mi­nė­jau, ma­ne kvie­tė į pro­gra­mą.

Ki­tą „Est­ra­di­nių me­lo­di­jų“ so­lis­tą, Ri­man­tą Ci­ni­ną, at­virkš­čiai, aš kvies­da­vau­si į sa­vo dis­ko­te­kas.

Onu­tė Kar­kaus­kai­tė, dai­na­vu­si due­tu su vy­ru pa­ne­vė­žie­čiu Taut­vy­du Bi­go­ta, be ge­ro bal­so dar pa­si­žy­mė­jo ir gro­žiu.

Apie so­lis­tę Li­ną Ur­ni­ky­tę ži­nau ne­daug. Esu tik bu­vęs Sta­ty­bos tres­to mer­gi­nų an­samb­lio, ku­ria­me ji dai­na­vo, re­pe­ti­ci­jo­je.

Su an­samb­lį „Ne­ri­ja“ iš­kė­lu­siu jos va­do­vu a.a. Ro­mual­du Bie­liaus­ku tik svei­kin­da­vo­mės pra­si­lenk­da­mi mies­to Kul­tū­ros rū­muo­se.

Gy­čiui Paš­ke­vi­čiui la­bai dė­kin­gas už tai, kad pa­dė­jo man gau­ti Lai­mos Vai­ku­lės au­tog­ra­fą.

Dau­giau­sia bend­ra­vau su il­ga­me­čiu „Est­ra­di­nių me­lo­di­jų“ so­lis­tu Adol­fu Ja­ru­liu.

Kaip su­si­pa­ži­nau su juo?

Ma­ne kvies­da­mi ves­ti dis­ko­te­ką už­sa­ko­vai daž­nai pa­gei­dau­da­vo, kad pro­gra­mą paį­vai­rin­tų ir koks dai­ni­nin­kas ar dai­ni­nin­kė.

Ti­ko tik to­kie, ku­rie tu­rė­jo ma­ke­tus, tai yra – inst­ru­men­ti­nio pri­ta­ri­mo įra­šus. Kiek paieš­ko­jęs, su­ra­dau tin­ka­mą – Adol­fą Ja­ru­lį.

Adol­fas, pa­žįs­ta­mų va­di­na­mas Brie­džiu, o drau­gų – Adu­čiu, tu­rė­jo ir iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos iš­lai­kė itin ge­rą bal­są. Ne ­vel­tui jis res­pub­li­ki­nės te­le­vi­zi­jos pro­gra­mo­je lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą ir so­li­dų pi­ni­gi­nį pri­zą.

Ma­ne ste­bi­no jo fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas – jau bū­da­mas per pen­kias­de­šim­ties, jis pa­pras­čiau­siai per pu­sę die­nos, kup­ri­nėn įsi­me­tęs po­rą at­sar­gi­nių dvi­ra­čio pa­dan­gos ka­me­rų, spor­ti­niu dvi­ra­čiu nu­min­da­vo 140 ki­lo­met­rų iki Pa­lan­gos ar Klai­pė­dos. Kar­tą grįž­tu iš ten au­to­bu­su, autobu­sas len­kia dvi­ra­ti­nin­ką, įsi­žiū­riu – ogi Adu­tis!

Jis iš­gy­ve­no po sun­kiau­sios au­toa­va­ri­jos, ku­rio­je po sa­vo au­to­ri­nio kū­ry­bos va­ka­ro žu­vo kom­po­zi­to­rius Mi­kas Vait­ke­vi­čius – kū­liais ri­to­si iš au­to­mo­bi­lio ko­kius tris­de­šimt met­rų.

Ta­čiau tai, be abe­jo, at­si­lie­pė jo svei­ka­tai ir po ke­le­rių me­tų jis mi­rė.

Tiek Adol­fas Ja­ru­lis, tiek aš ne­blo­gai pa­ži­no­jo­me vie­ną iš „Vai­ro“ so­lis­tų – Vi­lių Onai­tį. Adol­fas ir Ri­man­tas Ci­ni­nas su juo mė­ne­sį kar­tu dir­bo vie­no­je Šven­to­sios ka­vi­nė­je (aš tuo me­tu dir­bau ki­to­je), o Vi­lius vie­nu me­tu gy­ve­no ma­no kai­my­nys­tė­je Ge­gu­žių gat­vė­je.

Ste­bė­jau­si jo var­ga­na pa­dė­ti­mi – su duk­re­le, ku­rią jam pa­li­ko Grai­ki­jo­je li­ku­si žmo­na, jis gy­ve­no mo­čiu­tės bu­te sun­kiai su­dur­da­mas ga­lą su ga­lu.. Daž­nai at­bėg­da­vo pas ma­ne pa­si­sko­lin­ti pi­ni­gų. Sten­giau­si jam pa­dė­ti – pa­si­kvies­ti į už­sa­ko­muo­sius kon­cer­tus. Įs­pė­ji­nė­jau jį, kad ma­žiau rū­ky­tų, ypač „ant tuš­čios“. De­ja, ma­nęs ne­pak­lau­sė...

Adol­fas jį ma­tė pa­sku­ti­niais jo gy­ve­ni­mo me­tais, kai jį jau ka­ma­vo skran­džio vė­žys, kai be­veik nie­ko ne­ga­lė­jo val­gy­ti. 2006 me­tais Vi­lius mi­rė...

Mu­zi­kos tech­ni­ku­me kur­su že­miau mo­kė­si ma­no bi­čiu­lis Bern­har­das Cal­zo­nas ir jau ta­da pa­ste­bė­jo­me koks jis pui­kus, imp­ro­vi­zuo­jan­tis pia­nis­tas. Jis gro­jo mies­to pu­čia­mų­jų or­kest­re, kū­rė dai­nas, ku­rias jau tuo me­tu at­lik­da­vo įvai­rūs dai­ni­nin­kai.

Vė­liau jis iš­si­kė­lė į Klai­pė­dą, dės­ty­to­ja­vo, to­liau kū­rė dai­nas ir net su­ren­gė au­to­ri­nių dai­nų kon­cer­tą.

Vir­gis Sta­kė­nas – gar­siau­sias mū­sų dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos at­sto­vas. Mies­to Kul­tū­ros rū­muo­se vei­kė jo dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos stu­di­ja. Jis su­bur­da­vo jau­ni­mą, ku­ris no­rė­jo iš­mok­ti gro­ti gi­ta­ra ar kū­rė dai­nas. Jo mo­ki­niai da­ly­vau­da­vo įvai­riuo­se dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­liuo­se, taip pat te­le­vi­zi­jos lai­do­se.

Vir­gį dau­giau­sia pri­si­me­nu iš to, kad bu­vau pa­kvies­tas gro­ti jo ir Ra­mu­tės ves­tu­vė­se, ir ma­no­ji dis­ko­te­ka Sta­kė­nų už­mies­čio vi­lo­je, su­va­žia­vus dau­gy­bei gi­mi­nai­čių, su ne­di­de­lė­mis per­trau­ko­mis vy­ko tris pa­ras. Tai pa­ts di­džiau­sias ma­no, kaip di­džė­jaus, iš­ban­dy­mas. Ma­tyt, ne­suk­ly­siu pa­sa­kęs, kad Vir­gis Sta­kė­nas – dau­giau­sia už­sie­ny­je kon­cer­ta­vęs Šiau­lių at­li­kė­jas.

Kiek dau­giau bend­ra­vau ir su jau mi­nė­ta dai­ni­nin­ke, mū­sų šla­ge­rių ka­ra­lie­ne Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­te. Pa­žiū­rė­jau in­ter­ne­te – oho, ne­ma­žai pri­ra­šy­ta apie ją! Ta­čiau re­tas ži­no, kad ne vie­ną jai pri­ski­ria­mą dai­ną yra su­kū­ręs jos drau­gas Si­gi­tas Adei­kis, poe­tas ir kom­po­zi­to­rius. Tad ko­dėl ne jis ra­šo­si po dai­na? Prie­žas­tis gan keis­ta – jis yra ne­pap­ras­tai kuk­lus žmo­gus, ne­mėgs­ta „rek­la­mos“. O reik­tų, ma­nau, su­reng­ti jo au­to­ri­nių dai­nų va­ka­rą. Nuos­ta­bus bū­tų kon­cer­tas!

(Pabaiga)

Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.

Šiau­lių est­ra­dos gran­dai apie 1983 m. Iš kai­rės – Adol­fas Ja­ru­lis, Al­do­na Iva­naus­kie­nė, jos sū­nus, Vin­cas Ma­sio­nis, Ro­mual­das Vo­lod­ka, Vik­to­ras Vaš­kas, Kos­tas Ur­bo­nai­tis.