dj Senio užrašai (3)

dj Senio užrašai (3)

Romualdas VOLODKA

Odesoje prog­ra­mą man rei­kė­jo ro­dy­ti pir­mam.

...Plokš­te­les pa­li­kau rū­bi­nė­je. Iki pro­gra­mos li­kus pus­va­lan­džiui nuė­jau pa­siim­ti, o rū­bi­nin­kas sa­ko, kad jų rū­bi­nė­je nė­ra, nors pa­li­kau jam su­ti­kus priim­ti, pa­sau­go­ti.

Iš­si­gan­dau bai­siau­siai... „Bo­ney M“, „Čin­gis­chan“, fir­mi­nės plokš­te­lės, ma­no dė­dės at­siųs­tos iš Aust­ra­li­jos, jo­mis tu­rė­jau gro­ti! Kaip tai nė­ra, pa­kė­liau bal­są, štai nu­me­riu­kas, pra­šom ati­duo­ti! Ne­bė­ra, sa­ko, jū­sų plokš­te­lių, kaž­kas iš­si­ne­šė...

Aš iš kar­to pas vieš­bu­čio di­rek­to­rių. Kar­tu nu­si­lei­dom pas rū­bi­nin­ką, la­bai įtar­ti­nos iš­vaiz­dos vy­riš­kį, ir ga­lų ga­le... Ga­lų ga­le di­rek­to­rius iš­rei­ka­la­vo, kad rū­bi­nin­kas man ati­duo­tų plokš­te­les. O jau bu­vo, ma­tyt, nu­spren­dęs jas pa­si­sa­vin­ti...

Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je, jei kas pri­si­me­na, mū­sų mies­te įvy­ko daug po­ky­čių: cent­ri­nė mies­to gat­vė, pir­mo­ji Ta­ry­bų Są­jun­go­je, mies­tie­čių pa­to­gu­mui bu­vo pa­vers­ta pės­čių­jų bul­va­ru, mies­te įsi­kū­rė pir­mie­ji Ta­ry­bų Są­jun­go­je Fo­to-, Dvi­ra­čių, Ra­dio­tech­ni­kos mu­zie­jai. Pa­ly­gin­ti ne­di­de­lis Šiau­lių mies­tas (ta­da tu­rė­jo apie 150 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų) žen­gė di­džiu­lės ša­lies avan­gar­de!

Nusp­ren­džiau pa­si­nau­do­ti šia ap­lin­ky­be, tai ak­cen­ta­vau sce­na­ri­ju­je. Pa­ro­džiau tas nau­jie­nas skaid­rė­mis, pa­lei­dau įra­šy­tą mies­to kom­jau­ni­mo sek­re­to­riaus pa­si­sa­ky­mą. O kai už­dė­jau, už­gro­jau la­bai šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką, tai vi­si pa­si­lei­do šok­ti. Neišt­vė­ręs ir aš pa­ts nuo pul­to puo­liau į sa­lę, va­do­va­vau ke­liems ra­te­liams.

Bet, gal­būt ap­svai­gęs nuo jau­čia­mos per­ga­lės nu­jau­ti­mo, pa­da­riau klai­dą: ro­dy­da­mas Šiau­lių cent­ri­nį laik­ro­dį „Gai­dį“ pa­skel­biau, kad jis la­bai punk­tua­lus: ro­do tur­būt tiks­les­nį lai­ką ne­gu Krem­liaus ku­ran­tai...

Ko­mi­si­jos na­riai iš­si­žio­jo, su­si­žval­gė...

Ko­mi­si­ja po ma­no pa­si­ro­dy­mo ta­rė­si il­giau nei va­lan­dą. Kaip vė­liau su­ži­no­jau (pa­sa­kė mū­sų de­le­ga­ci­jos va­do­vė a.a. Pu­la­vi­čiū­tė), vy­ko ug­nin­gi gin­čai – ar ša­liai rei­ka­lin­ga to­kia pa­si­links­mi­ni­mo for­ma?

Lai­mė­jau „tik“ dip­lo­man­to var­dą, nors pri­va­lė­jau bū­ti lau­rea­tas. Ga­liu tai teig­ti dėl to, kad po ap­do­va­no­ji­mų prie ma­nęs priė­jo ko­mi­si­jos (ją su­da­rė TSRS Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos at­sto­vai) pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas ir ta­rė ru­siš­kai: „Ge­rą dar­bą pa­da­rei, Ro­mual­dai – po ta­vo pro­gra­mos vi­soms Ta­ry­bų Są­jun­gos dis­ko­te­koms – ža­lia gat­vė“.

Da­bar pa­gal­vo­ju: jei aš, bū­tent ma­no pa­si­ro­dy­mas, tu­rė­jo to­kią di­de­lę reikš­mę, pa­da­rė to­kį is­to­ri­nį lū­žį TSRS pra­mo­gų vers­lo in­dust­ri­jo­je, dis­ko­te­kos žan­re, tai ir rei­kė­jo man duo­ti pa­grin­di­nį pri­zą, įra­šy­ti auk­so rai­dė­mis į ko­kią kny­gą, pa­sta­ty­ti man pa­mink­lą, ne­šti, ap­juo­sus ąžuo­lo vai­ni­kais, nuo Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties iki ma­no dar­bo­vie­tės pa­si­tin­kant, su­teik­ti man Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio var­dą, ir t. t., ir pan.

Bet aš ga­vau tik kuk­lų dip­lo­man­to var­dą...

Trum­piau: gal kas ma­nys, kad po ap­do­va­no­ji­mo liū­dė­jau, ne­lai­mė­jęs pir­mo­sios vie­tos? Ne, la­bai džiau­giau­si dip­lo­man­to var­du, nes tai bu­vo šiuo­lai­kiš­ka ir nau­ja. Be to, vi­si ma­ne svei­ki­no!

O 1979 me­tais kar­tu su man tal­ki­nan­čiu Ro­mu Li­tev­ka lai­mė­jo­me „Auk­si­nę plokš­te­lę“ pir­ma­ja­me ofi­cia­lia­me Lie­tu­vos dis­ko­te­ki­nin­kų kon­kur­se, ku­ris vy­ko Kau­ne. Ja­me da­ly­va­vo 18 dis­ko­te­kų iš vi­sos Lie­tu­vos, žiu­ri pir­mi­nin­kas – kom­po­zi­to­rius Gied­rius Kup­re­vi­čius.

Po me­tų ta­me kon­kur­se lai­mė­jo­me tik tre­čią­ją vie­tą. No­rė­da­mas įsi­teik­ti ko­mi­si­jai pir­mi­nin­ka­vu­siam mu­zi­ko­lo­gui, ma­no dės­ty­to­jui Liu­dui Šal­te­niui, pa­si­rin­kau, kaip su­pra­tau vė­liau, ne­dė­kin­gą te­mą – džia­zą. Mat, pir­mi­nin­kas bu­vo aist­rin­gas džia­zo mė­gė­jas (ke­le­tą kar­tų sve­čia­vo­si ma­no na­muo­se, da­li­no­si 1971 me­tais Mins­ke vy­ku­sio džia­zo ko­ri­fė­jaus Diu­ko Eling­to­no kon­cer­to įspū­džiais) , bet sku­bo­tas pa­si­ruo­ši­mas kon­kur­sui ir ke­lios tech­ni­nės klai­dos (gro­jant pa­te­fo­nui

šo­ki­nė­jo pa­te­fo­no ada­tė­lė) te­lei­do mums užim­ti tre­čią­ją vie­tą. Kon­kur­se, kaip lai­mė­to­jus, svei­ki­no­me vil­nie­čių dis­ko­te­ką „Bo­ly“ (dj V. Da­ma­šius).

Tais pačiais 1979 me­tais bu­vo­me pa­kvies­ti ir į są­jun­gi­nį dis­ko­te­kų kon­kur­są Ka­li­ning­ra­de. Ten su­va­žia­vo stip­riau­sios Ta­ry­bų Są­jun­gos dis­ko­te­kos – trys dis­ko­te­kos iš Le­ning­ra­do, dvi iš Ry­gos, ke­tu­rios iš Mask­vos, iš Ode­sos, net iš Ki­je­vo at­vy­ko ke­tu­rios dis­ko­te­kos ir iš Ka­li­ning­ra­do trys dis­ko­te­kos. Iš vi­so ar ne 24 ko­lek­ty­vai. Bu­vo net Si­bi­ro ata­sto­vų...

Dve­jus me­tus iš ei­lės, ir 1979-aisiais, ir 1980-aisiais me­tais, Ka­li­ning­ra­do są­jun­gi­nia­me dis­ko­te­kų kon­kur­se „Jan­tar­na­ja ves­na“ („Gin­ta­ri­nis pa­va­sa­ris“) man bu­vo įteik­tas lau­rea­to dip­lo­mas už dis­ko­te­kos šo­kių pro­gra­mos ve­di­mą. O dve­jus me­tus iš ei­lės pa­grin­di­nį pri­zą už te­mi­nę pro­gra­mą lai­mė­jo dis­ko­te­ka „Ra­dio­tech­ni­ka“ iš Ry­gos.

Kon­kur­se su­si­pa­ži­no­me su uk­rai­nie­čiais, jie ma­lo­niai mus pa­kvie­tė at­vyk­ti į 1980 me­tų Uk­rai­nos dis­ko­te­kų kon­kur­są Iva­no Fran­kovs­ke (da­bar – Iva­no Fran­kyvs­kas). Da­ly­vau­ti ža­dė­jo la­bai stip­rios dis­ko­te­kos iš Ki­je­vo, Ode­sos, iš Lvo­vo, pa­čio Iva­no Fran­kovs­ko. Kom­jau­nuo­liai ten ren­gė di­de­lį fes­ti­va­lį Spor­to rū­muo­se.

Iš­vy­kau su bro­liu Ge­di­mi­nu ir ke­tu­riais apa­ra­tū­ros, mu­zi­kos juos­tų la­ga­mi­nais.

Iva­no Fran­kovs­ko or­ga­ni­za­to­riai kom­jau­nuo­liai mus la­bai šil­tai priė­mė, ka­dan­gi mes iki jų ke­lia­vo­me be­veik dvi die­nas, Ki­je­ve sun­kiai, su do­va­nė­lė­mis-pa­ki­šo­mis, ga­vo­me bi­lie­tus.

Įsi­mi­nė, kad mus ve­žė pa­žiū­rė­ti į la­bai gra­žias mer­gi­nas į Ja­rem­čios mies­te­lį – apie jų gro­žį skli­do gar­sas po vi­są Uk­rai­ną. Ko­dėl mer­gi­nos ten bu­vo to­kios gra­žios? Gal dėl to, kad mies­te­lis yra ne­to­li sie­nos su Mol­da­vi­ja, Ru­mu­ni­ja...

Na, pa­si­vaikš­čio­jom po Ja­rem­čią, su­pra­to­me, kad mū­sų lie­tu­vai­tės gra­žes­nės ir pra­dė­jo­me rū­pin­tis ge­le­žin­ke­lio bi­lie­tais at­gal. Tuo me­tu, jei kas pri­si­me­na, bu­vo sun­ku su to­li­mo­mis trau­ki­nių ke­lio­nė­mis.

Kaip mi­nė­jau, Iva­no Fran­kovs­ke bu­vo­me la­bai ma­lo­niai priim­ti ir ap­do­va­no­ti lau­rea­to dip­lo­mais bei kal­nų kir­viu­ku. La­bai gra­žiai pra­ve­dė­me dis­ko­te­ką Spor­to rū­muo­se. Kai su­ži­no­jo, kad esa­me iš Pa­bal­ti­jo, iš Lie­tu­vos, tai ten tar­nau­jan­tys ka­rei­viu­kai, (žiū­ro­vai iš ga­li­nių ei­lių) lie­tu­viai, lat­viai, puo­lė po pro­gra­mos mus svei­kin­ti. O mes bu­vo­me nu­ste­bin­ti, kad pa­bal­ti­jie­čiai tar­nau­ja ir to­kia­me Uk­rai­nos už­kam­py­je.

...1981 me­tais Ka­li­ning­ra­de su­si­pa­žin­tas di­džė­jus drau­gys­tės vi­zi­to pa­kvie­tė at­vyk­ti į Di­dį­jį Nov­go­ro­dą. Į pa­gal­bi­nin­kus pa­kvie­čiau bi­čiu­lį fo­tog­ra­fą An­ta­ną Ku­čins­ką.

Mus vėl šil­tai priė­mė. Kon­cer­ta­vo­me kaž­ko­kios che­mi­jos ga­myk­los kon­cer­tų sa­lė­je. Pris­ta­tė­me sa­vo pro­gra­mą, iki šiol tu­riu skaid­rių, nuo­trau­kų.

Di­dy­sis Nov­go­ro­das la­bai tur­tin­gos is­to­ri­jos, ka­dais di­džiau­sias Se­no­sios Ru­sios mies­tas. Įsi­mi­nė dau­gy­bė cerk­vių ja­me ir ap­link jį.

Vie­ti­niai kom­jau­nuo­liai mus su­pa­žin­di­no su me­di­ne pi­li­mi. Ve­dė į ją, su di­džiau­siu pa­si­di­džia­vi­mu ro­dė vie­nin­te­lę vi­sa­me mies­te, to­je pi­ly­je ka­vi­nė, ku­ri pa­gal mū­sų stan­dar­tus bu­vo la­bai pra­stai įreng­ta.

Bet kas la­biau­siai mus nu­ste­bi­no? Die­ną su An­ta­nu vaikš­čio­jom po par­duo­tu­ves, šo­ki­ra­vo tuš­čios mais­to par­duo­tu­vių len­ty­nos, par­da­vė­jos sė­di, nuo­bo­džiau­ja, bet tos die­nos va­ka­re – vai­šės, va­ka­rė­lis bu­vo gra­žiai pa­ruoš­tas: ir su sal­du­my­nais, su­muš­ti­nias, ir om­le­tais. Pa­si­ro­do, vi­są mais­tą Nov­go­ro­do gy­ven­to­jai kas sa­vai­tę at­si­vež­da­vo iš Le­ning­ra­do. Be­je, Le­ning­ra­dą sa­vo pro­duk­ci­ja tuo me­tu mai­ti­no Šiau­lių mė­sos kom­bi­na­tas...

(Bus daugiau)

Asmeninė nuotr.

Romualdas Vo­lod­ka – dis­ko­te­kų kon­kur­sų „Auk­si­nė plokš­te­lė“ Kau­ne, Iva­no Fran­kovs­ke (Uk­rai­na), Tar­tu (Es­ti­ja) ir du­kart Ka­li­ning­ra­do (Ru­si­ja) kon­kur­sų lau­rea­tas. Sce­ni­nis dra­bu­žis nu­ner­tas gar­sios šiau­lie­tės bib­lio­te­ki­nin­kės, tau­to­dai­li­nin­kės Al­do­nos Vaiš­vi­lie­nės (1928-1998).