
Naujausios
dj Senio užrašai (3)
Romualdas VOLODKA
Odesoje programą man reikėjo rodyti pirmam.
...Plokšteles palikau rūbinėje. Iki programos likus pusvalandžiui nuėjau pasiimti, o rūbininkas sako, kad jų rūbinėje nėra, nors palikau jam sutikus priimti, pasaugoti.
Išsigandau baisiausiai... „Boney M“, „Čingischan“, firminės plokštelės, mano dėdės atsiųstos iš Australijos, jomis turėjau groti! Kaip tai nėra, pakėliau balsą, štai numeriukas, prašom atiduoti! Nebėra, sako, jūsų plokštelių, kažkas išsinešė...
Aš iš karto pas viešbučio direktorių. Kartu nusileidom pas rūbininką, labai įtartinos išvaizdos vyriškį, ir galų gale... Galų gale direktorius išreikalavo, kad rūbininkas man atiduotų plokšteles. O jau buvo, matyt, nusprendęs jas pasisavinti...
Aštuntojo dešimtmečio viduryje, jei kas prisimena, mūsų mieste įvyko daug pokyčių: centrinė miesto gatvė, pirmoji Tarybų Sąjungoje, miestiečių patogumui buvo paversta pėsčiųjų bulvaru, mieste įsikūrė pirmieji Tarybų Sąjungoje Foto-, Dviračių, Radiotechnikos muziejai. Palyginti nedidelis Šiaulių miestas (tada turėjo apie 150 tūkstančių gyventojų) žengė didžiulės šalies avangarde!
Nusprendžiau pasinaudoti šia aplinkybe, tai akcentavau scenarijuje. Parodžiau tas naujienas skaidrėmis, paleidau įrašytą miesto komjaunimo sekretoriaus pasisakymą. O kai uždėjau, užgrojau labai šiuolaikinę muziką, tai visi pasileido šokti. Neištvėręs ir aš pats nuo pulto puoliau į salę, vadovavau keliems rateliams.
Bet, galbūt apsvaigęs nuo jaučiamos pergalės nujautimo, padariau klaidą: rodydamas Šiaulių centrinį laikrodį „Gaidį“ paskelbiau, kad jis labai punktualus: rodo turbūt tikslesnį laiką negu Kremliaus kurantai...
Komisijos nariai išsižiojo, susižvalgė...
Komisija po mano pasirodymo tarėsi ilgiau nei valandą. Kaip vėliau sužinojau (pasakė mūsų delegacijos vadovė a.a. Pulavičiūtė), vyko ugningi ginčai – ar šaliai reikalinga tokia pasilinksminimo forma?
Laimėjau „tik“ diplomanto vardą, nors privalėjau būti laureatas. Galiu tai teigti dėl to, kad po apdovanojimų prie manęs priėjo komisijos (ją sudarė TSRS Kultūros ministerijos atstovai) pirmininko pavaduotojas ir tarė rusiškai: „Gerą darbą padarei, Romualdai – po tavo programos visoms Tarybų Sąjungos diskotekoms – žalia gatvė“.
Dabar pagalvoju: jei aš, būtent mano pasirodymas, turėjo tokią didelę reikšmę, padarė tokį istorinį lūžį TSRS pramogų verslo industrijoje, diskotekos žanre, tai ir reikėjo man duoti pagrindinį prizą, įrašyti aukso raidėmis į kokią knygą, pastatyti man paminklą, nešti, apjuosus ąžuolo vainikais, nuo Šiaulių geležinkelio stoties iki mano darbovietės pasitinkant, suteikti man Šiaulių miesto garbės piliečio vardą, ir t. t., ir pan.
Bet aš gavau tik kuklų diplomanto vardą...
Trumpiau: gal kas manys, kad po apdovanojimo liūdėjau, nelaimėjęs pirmosios vietos? Ne, labai džiaugiausi diplomanto vardu, nes tai buvo šiuolaikiška ir nauja. Be to, visi mane sveikino!
O 1979 metais kartu su man talkinančiu Romu Litevka laimėjome „Auksinę plokštelę“ pirmajame oficialiame Lietuvos diskotekininkų konkurse, kuris vyko Kaune. Jame dalyvavo 18 diskotekų iš visos Lietuvos, žiuri pirmininkas – kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
Po metų tame konkurse laimėjome tik trečiąją vietą. Norėdamas įsiteikti komisijai pirmininkavusiam muzikologui, mano dėstytojui Liudui Šalteniui, pasirinkau, kaip supratau vėliau, nedėkingą temą – džiazą. Mat, pirmininkas buvo aistringas džiazo mėgėjas (keletą kartų svečiavosi mano namuose, dalinosi 1971 metais Minske vykusio džiazo korifėjaus Diuko Elingtono koncerto įspūdžiais) , bet skubotas pasiruošimas konkursui ir kelios techninės klaidos (grojant patefonui
šokinėjo patefono adatėlė) teleido mums užimti trečiąją vietą. Konkurse, kaip laimėtojus, sveikinome vilniečių diskoteką „Boly“ (dj V. Damašius).
Tais pačiais 1979 metais buvome pakviesti ir į sąjunginį diskotekų konkursą Kaliningrade. Ten suvažiavo stipriausios Tarybų Sąjungos diskotekos – trys diskotekos iš Leningrado, dvi iš Rygos, keturios iš Maskvos, iš Odesos, net iš Kijevo atvyko keturios diskotekos ir iš Kaliningrado trys diskotekos. Iš viso ar ne 24 kolektyvai. Buvo net Sibiro atastovų...
Dvejus metus iš eilės, ir 1979-aisiais, ir 1980-aisiais metais, Kaliningrado sąjunginiame diskotekų konkurse „Jantarnaja vesna“ („Gintarinis pavasaris“) man buvo įteiktas laureato diplomas už diskotekos šokių programos vedimą. O dvejus metus iš eilės pagrindinį prizą už teminę programą laimėjo diskoteka „Radiotechnika“ iš Rygos.
Konkurse susipažinome su ukrainiečiais, jie maloniai mus pakvietė atvykti į 1980 metų Ukrainos diskotekų konkursą Ivano Frankovske (dabar – Ivano Frankyvskas). Dalyvauti žadėjo labai stiprios diskotekos iš Kijevo, Odesos, iš Lvovo, pačio Ivano Frankovsko. Komjaunuoliai ten rengė didelį festivalį Sporto rūmuose.
Išvykau su broliu Gediminu ir keturiais aparatūros, muzikos juostų lagaminais.
Ivano Frankovsko organizatoriai komjaunuoliai mus labai šiltai priėmė, kadangi mes iki jų keliavome beveik dvi dienas, Kijeve sunkiai, su dovanėlėmis-pakišomis, gavome bilietus.
Įsiminė, kad mus vežė pažiūrėti į labai gražias merginas į Jaremčios miestelį – apie jų grožį sklido garsas po visą Ukrainą. Kodėl merginos ten buvo tokios gražios? Gal dėl to, kad miestelis yra netoli sienos su Moldavija, Rumunija...
Na, pasivaikščiojom po Jaremčią, supratome, kad mūsų lietuvaitės gražesnės ir pradėjome rūpintis geležinkelio bilietais atgal. Tuo metu, jei kas prisimena, buvo sunku su tolimomis traukinių kelionėmis.
Kaip minėjau, Ivano Frankovske buvome labai maloniai priimti ir apdovanoti laureato diplomais bei kalnų kirviuku. Labai gražiai pravedėme diskoteką Sporto rūmuose. Kai sužinojo, kad esame iš Pabaltijo, iš Lietuvos, tai ten tarnaujantys kareiviukai, (žiūrovai iš galinių eilių) lietuviai, latviai, puolė po programos mus sveikinti. O mes buvome nustebinti, kad pabaltijiečiai tarnauja ir tokiame Ukrainos užkampyje.
...1981 metais Kaliningrade susipažintas didžėjus draugystės vizito pakvietė atvykti į Didįjį Novgorodą. Į pagalbininkus pakviečiau bičiulį fotografą Antaną Kučinską.
Mus vėl šiltai priėmė. Koncertavome kažkokios chemijos gamyklos koncertų salėje. Pristatėme savo programą, iki šiol turiu skaidrių, nuotraukų.
Didysis Novgorodas labai turtingos istorijos, kadais didžiausias Senosios Rusios miestas. Įsiminė daugybė cerkvių jame ir aplink jį.
Vietiniai komjaunuoliai mus supažindino su medine pilimi. Vedė į ją, su didžiausiu pasididžiavimu rodė vienintelę visame mieste, toje pilyje kavinė, kuri pagal mūsų standartus buvo labai prastai įrengta.
Bet kas labiausiai mus nustebino? Dieną su Antanu vaikščiojom po parduotuves, šokiravo tuščios maisto parduotuvių lentynos, pardavėjos sėdi, nuobodžiauja, bet tos dienos vakare – vaišės, vakarėlis buvo gražiai paruoštas: ir su saldumynais, sumuštinias, ir omletais. Pasirodo, visą maistą Novgorodo gyventojai kas savaitę atsiveždavo iš Leningrado. Beje, Leningradą savo produkcija tuo metu maitino Šiaulių mėsos kombinatas...
(Bus daugiau)
Asmeninė nuotr.
Romualdas Volodka – diskotekų konkursų „Auksinė plokštelė“ Kaune, Ivano Frankovske (Ukraina), Tartu (Estija) ir dukart Kaliningrado (Rusija) konkursų laureatas. Sceninis drabužis nunertas garsios šiaulietės bibliotekininkės, tautodailininkės Aldonos Vaišvilienės (1928-1998).