
Naujausios
dj Senio užrašai (5)
Romualdas VOLODKA
Kad ir kamuojamas abejonių, tačiau siekiau savo tikslo – mokiausi neakivaizdiniame ir po penkerių metų jau buvau visai netoli pabaigos, bet tada didelį triukšmą pakėlė Šiaulių kultūros skyriaus vedėja Bernadeta Markevičienė – netgi skambino į Klaipėdos fakultetus, kad man neišduotų diplomo.
Kodėl kilo toks didelis triukšmas? Ogi aš, neapsikentęs mažo atlyginimo Kultūros centre, perėjau dirbti į Šiaulių baldų kombinatą „Venta“, kur man žadėjo (ir ištesėjo) mokėti 120 rublių atlyginimą vietoj 75 rublių, kuriuos gaudavau Šiaulių kultūros centre.
Sakoma, kad nėra nepakeičiamų žmonių, nes jie tampa neapkenčiami. Trumpai: man išėjus, Kultūros centre nebeliko kam vesti klubą „Amžininkas“ ir diskoteką „Saulė“.
„Ventos“ direktorius Liudvikas Stankus irgi buvo išsigandęs, kvietėsi mane į savo kabinetą ir šnabždėjo: „Tu nežinai, kas čia darosi – man skambino net iš partijos komiteto...“ Bet jis manęs nepaliko bėdoje – Šiauliuose niekur kitur nebūčiau gavęs kultūrinio darbo.
Supraskit mane: auginau du vaikus ir negalėjau pragyventi iš 75 rublių atlyginimo.
Batalijos tęsėsi: kitąmet į Klaipėdą atvykus laikyti paskutinio egzamino, katedros vedėja pareikalavo charakteristikos iš miesto kultūros skyriaus, nors baldų kombinatas „Venta“ priklausė visai ne kultūros įstaigų sistemai, o charakteristiką iš kombinato vadovų aš buvau pristatęs.
Praėjus dar metams miesto Kultūros skyrius vėl sugalvojo Golgotos kelią – pareikalavo per du mėnesius iki mano valstybinio egzamino pravesti dvidešimt renginių miesto Kultūros centre – tarsi atgaivinant jaunimo klubo „Amžininkas“ veiklą.
Atvykus pas Kultūros centro direktorių šis iš nuostabos klestelėjo į fotelį ir sumurmėjo:
– Ar tai įmanoma?..
Atsakiau:
– Padarysiu! Būtinai padarysiu!!!
Ir prasidėjo mano organizacinių sugebėjimų išbandymas! Laksčiau į mokyklas, kviečiau pedagogus, mokinius į susitikimus miesto Kultūros centre su karo veteranais, Kultūros centre koncertuojančiais atlikėjais, nusipelniusiais mokytojais J. Krivicku ir J. Adomaičiu, su teisininke G. Venclauskaite, kuri visuomet neatsisakydavo man padėti, vedžiau temines diskotekas ...
Ir po kiekvieno renginio Kultūros centro direktorius tai pažymėdavo atlikto renginio dokumentuose. Atsimenu jo nuostabą, kai įvykdžiau šią programą.
Vėl vykstu į Klaipėdos fakultetus ir, mano nuostabai, reikalaujama pristatyti to paties – miesto Kultūros skyriaus charakteristikos. O vedėja B. Markevičienė kaip tik atostogose...
Ją pavaduojanti Bibliotekų skyriaus vedėja pažadėjo: „Charakteristiką parašysiu rytoj. Bus padaryta!“
Išaušus rytui, jau įsigijęs bilietą į Klaipėdą, užsukau į skyrių pasiimti charakteristikos. Laikinai einanti vedėjos pareigas mane tyliai išsivedė iš kabineto ir, lydėdama link laukųjų durų, tyliai sušnabždėjo: „Romualdai, su geriausiais ketinimais – negaliu tau parašyti charakteristikos, nes esu perspėta (parodė pirštu į viršų) to nedaryti.“ Siutau: biurokratai tyčiojasi iš manęs!
Praėjo treji metai... be diplomo. Bet! Kartą teko vakaroti su teisininko diplomą turinčiu miesto kultūros veikėju ir, nuoširdžiai išpasakojus mano beviltišką situaciją, šis nuoširdžiai man padėjo.
Ryte pasigirdo telefono skambutis ir už pusvalandžio jau sėdėjau miesto saugumo kabinete. Įvykus geranoriškam pokalbiui (teko pasidalinti įspūdžiais iš dėdės „australo“ vestuvių „Lietuvos“ viešbučio restorane ir kitkuo) atsisveikinant paklausiau: „Ar galiu baigti Klaipėdos fakultetus?“ Atsakymas buvo teigiamas.
Iki šiol prisimenu Klubininkystės katedros vedėjos ir kurso kuratorės sarkastiškas šypsenas pasirašant paskutinį išlaikytą egzaminą ir įteikiant Klubininkystės fakulteto baigimo diplomą.
Supratau: sugebėjau įveikti biurokrates jų pačių ginklu, tapo aišku, KAS YRA KAS.
Taip aukštąjį mokslą vis tik baigiau, gavau diplomą, tapau, kitų akimis, Žmogumi...
–
Tą laikotarpį norėčiau pavadinti „Bridų“.
Bridai, jei kas nežinote, tai, kaip rašo enciklopedijos, yra gyvenvietė 10 km į šiaurę nuo Šiaulių.
Labai jauki gyvenvietė tuo metu: nauji kultūros namai, šalia mokykla, stiprus kolūkis, maloni kultūros namų vedėja, šaunus kolūkio pirmininkas.
1983 metais Šiaulių kultūros namuose netekau renginių organizatoriaus etato, nes atėjo naujas Kultūros namų direktorius Saulius Kauneckas, kuris turėjo daug idėjų, pats mokėjo vesti renginius (pvz., „Tau, Saulės mieste“, kuris vyko kelerius metus, ir į jį plūdo jaunimas). Du organizatoriai kultūros namams beveik kaip ir nebuvo reikalingi.
... Į Bridų kultūros namus su diskoteka buvau atvykęs keletą kartų prieš tai. Jiems ir man patiko jauki nedidelė salė, iškalta medžio lentelėmis, juo kvepianti, vidus skoningai restauruotas.
Atvykęs atsivežiau aparatūrą, pradėjome draugauti ir penktadieniais–šeštadieniais vesdavau diskotekas.
Pasibaigus diskotekoms, deja, tekdavo pėstute naktį kulniuoti namo. Bemaž dešimt kilometrų iki Rygos gatvės 18A, kur gyvenau. Smarkiai pavargdavau. Taksi negalėjau užsisakyt, nes man tai būtų brangiai kainavę. Uždarbis ten būdavo minimalus, bet buvo entuziazmas, noras padėti jaunimui, pasilinksminti...
Suvažiuodavo žmonių ir iš kitų kaimų, būdavo pilna salė šokėjų, muzika skambėjo puikiai (buvo prasidėjusi CD era), labai kūrybinga kultūros namų direktorė ir, mano nuostabai, kolūkio pirmininkas... Galų gale paprašiau direktorės, gal kolūkis galėtų nupirkti man kokį motorinį dviratį ar mopedą?
Taip ir atsitiko: man nupirko mopedą. Tas porą kartų parvežė mane į namus, bet daugiau vis gesdavo ir gesdavo vidury kelio, tekdavo jį stumtis namo.
Norėjau Bridams kažkaip atsilyginti už draugiškumą. Atkreipiau dėmesį, kad kultūros namuose dviejų kabinetų sienos niekuo nepapuoštos. Pasiūliau idėją direktorei šias sienas paversti pastele nutapytais paveikslais. Šiauliuose pažinojau porą talentingų dailininkų, pasisiūliau tarpininkauti.
Pasikviečiau a. a. Saulių Kuzmą ir Stasį Gabalį, jie už 800 rublių ištapė tų kambarių sienas – vienam kabinete nupiešė Mėnulio panoramą, gražų kanjoną matant Žemę, labai kosmiškai atrodė , o kitame – vaizdas iš Senovės Graikijos (laiptais lipant žemyn atsiveria kolonų panorama), o tolumoje Pegasas žengia per dykumos kopas...
Nuostabus dailininkų darbas! Kai pirmininkas atvyko, buvo išties nustebęs, netgi šokiruotas. Po to į šį kolūkį atvykus daugybei įvairiausių svečių iš Šiaulių, iš Maskvos, iš socialistinio lagerio, neretai kavutę jie gerdavo būtent tuose kabinetuose...
Mano akyse Bridų kaimas virto pavyzdiniu sovietmečio kolūkiu, su pavyzdinėmis dirbtuvėmis, pavyzdiniu vaikų darželiu, pavyzdiniais kaimo kultūros namais. Ir aš prie to kukliai prisidėjau.
Tas puikusis kolūkio „Pirmyn“ pirmininkas buvo Aloyzas Jocas, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Būtent į šį kolūkį, kaip pavyzdinį, 1990 metų sausio 12 dieną užsuko Michailas Gorbačiovas su žmona Raisa ir užtruko keturias valandas.
(Bus daugiau)
Ričardo Dailidės nuotr.
„Ventos“ laikotarpis. Pagrindinis vaidmuo spektaklyje „Nebylys“. Režisierė Regina Steponavičiūtė.