dj Senio užrašai (5)

dj Senio užrašai (5)

Romualdas VOLODKA

Kad ir ka­muo­ja­mas abe­jo­nių, ta­čiau sie­kiau sa­vo tiks­lo – mo­kiau­si nea­ki­vaiz­di­nia­me ir po pen­ke­rių me­tų jau bu­vau vi­sai ne­to­li pa­bai­gos, bet ta­da di­de­lį triukš­mą pa­kė­lė Šiau­lių kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Ber­na­de­ta Mar­ke­vi­čie­nė – ne­tgi skam­bi­no į Klai­pė­dos fa­kul­te­tus, kad man neiš­duo­tų dip­lo­mo.

Ko­dėl ki­lo toks di­de­lis triukš­mas? Ogi aš, neap­si­ken­tęs ma­žo at­ly­gi­ni­mo Kul­tū­ros cent­re, pe­rė­jau dirb­ti į Šiau­lių bal­dų kom­bi­na­tą „Ven­ta“, kur man ža­dė­jo (ir iš­te­sė­jo) mo­kė­ti 120 rub­lių at­ly­gi­ni­mą vie­toj 75 rub­lių, ku­riuos gau­da­vau Šiau­lių kul­tū­ros cent­re.

Sa­ko­ma, kad nė­ra ne­pa­kei­čia­mų žmo­nių, nes jie tam­pa neap­ken­čia­mi. Trum­pai: man išė­jus, Kul­tū­ros cent­re ne­be­li­ko kam ves­ti klu­bą „Am­ži­nin­kas“ ir dis­ko­te­ką „Sau­lė“.

„Ven­tos“ di­rek­to­rius Liud­vi­kas Stan­kus ir­gi bu­vo iš­si­gan­dęs, kvie­tė­si ma­ne į sa­vo ka­bi­ne­tą ir šnabž­dė­jo: „Tu ne­ži­nai, kas čia da­ro­si – man skam­bi­no net iš par­ti­jos ko­mi­te­to...“ Bet jis ma­nęs ne­pa­li­ko bė­do­je – Šiau­liuo­se nie­kur ki­tur ne­bū­čiau ga­vęs kul­tū­ri­nio dar­bo.

Sup­ras­kit ma­ne: au­gi­nau du vai­kus ir ne­ga­lė­jau pra­gy­ven­ti iš 75 rub­lių at­ly­gi­ni­mo.

Ba­ta­li­jos tę­sė­si: ki­tą­met į Klai­pė­dą at­vy­kus lai­ky­ti pa­sku­ti­nio eg­za­mi­no, ka­ted­ros ve­dė­ja pa­rei­ka­la­vo cha­rak­te­ris­ti­kos iš mies­to kul­tū­ros sky­riaus, nors bal­dų kom­bi­na­tas „Ven­ta“ pri­klau­sė vi­sai ne kul­tū­ros įstai­gų sis­te­mai, o cha­rak­te­ris­ti­ką iš kom­bi­na­to va­do­vų aš bu­vau pri­sta­tęs.

Praė­jus dar me­tams mies­to Kul­tū­ros sky­rius vėl su­gal­vo­jo Gol­go­tos ke­lią – pa­rei­ka­la­vo per du mė­ne­sius iki ma­no vals­ty­bi­nio eg­za­mi­no pra­ves­ti dvi­de­šimt ren­gi­nių mies­to Kul­tū­ros cent­re – tar­si at­gai­vi­nant jau­ni­mo klu­bo „Am­ži­nin­kas“ veik­lą.

At­vy­kus pas Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rių šis iš nuo­sta­bos kles­te­lė­jo į fo­te­lį ir su­mur­mė­jo:

– Ar tai įma­no­ma?..

At­sa­kiau:

– Pa­da­ry­siu! Bū­ti­nai pa­da­ry­siu!!!

Ir pra­si­dė­jo ma­no or­ga­ni­za­ci­nių su­ge­bė­ji­mų iš­ban­dy­mas! Laks­čiau į mo­kyk­las, kvie­čiau pe­da­go­gus, mo­ki­nius į su­si­ti­ki­mus mies­to Kul­tū­ros cent­re su ka­ro ve­te­ra­nais, Kul­tū­ros cent­re kon­cer­tuo­jan­čiais at­li­kė­jais, nu­si­pel­niu­siais mo­ky­to­jais J. Kri­vic­ku ir J. Ado­mai­čiu, su tei­si­nin­ke G. Venc­laus­kai­te, ku­ri vi­suo­met neat­si­sa­ky­da­vo man pa­dė­ti, ve­džiau te­mi­nes dis­ko­te­kas ...

Ir po kiek­vie­no ren­gi­nio Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius tai pa­žy­mė­da­vo at­lik­to ren­gi­nio do­ku­men­tuo­se. At­si­me­nu jo nuo­sta­bą, kai įvyk­džiau šią pro­gra­mą.

Vėl vyks­tu į Klai­pė­dos fa­kul­te­tus ir, ma­no nuo­sta­bai, rei­ka­lau­ja­ma pri­sta­ty­ti to pa­ties – mies­to Kul­tū­ros sky­riaus cha­rak­te­ris­ti­kos. O ve­dė­ja B. Mar­ke­vi­čie­nė kaip tik ato­sto­go­se...

Ją pa­va­duo­jan­ti Bib­lio­te­kų sky­riaus ve­dė­ja pa­ža­dė­jo: „Cha­rak­te­ris­ti­ką pa­ra­šy­siu ry­toj. Bus pa­da­ry­ta!“

Išau­šus ry­tui, jau įsi­gi­jęs bi­lie­tą į Klai­pė­dą, už­su­kau į sky­rių pa­siim­ti cha­rak­te­ris­ti­kos. Lai­ki­nai ei­nan­ti ve­dė­jos pa­rei­gas ma­ne ty­liai iš­si­ve­dė iš ka­bi­ne­to ir, ly­dė­da­ma link lau­kųjų du­rų, ty­liai su­šnabž­dė­jo: „Ro­mual­dai, su ge­riau­siais ke­ti­ni­mais – ne­ga­liu tau pa­ra­šy­ti cha­rak­te­ris­ti­kos, nes esu per­spė­ta (pa­ro­dė pirš­tu į vir­šų) to ne­da­ry­ti.“ Siu­tau: biu­rok­ra­tai ty­čio­ja­si iš ma­nęs!

Praė­jo tre­ji metai... be dip­lo­mo. Bet! Kar­tą te­ko va­ka­ro­ti su tei­si­nin­ko dip­lo­mą tu­rin­čiu mies­to kul­tū­ros vei­kė­ju ir, nuo­šir­džiai iš­pa­sa­ko­jus ma­no be­vil­tiš­ką si­tua­ci­ją, šis nuo­šir­džiai man pa­dė­jo.

Ry­te pa­si­gir­do te­le­fo­no skam­bu­tis ir už pus­va­lan­džio jau sė­dė­jau mies­to sau­gu­mo ka­bi­ne­te. Įvy­kus ge­ra­no­riš­kam po­kal­biui (te­ko pa­si­da­lin­ti įspū­džiais iš dė­dės „aust­ra­lo“ ves­tu­vių „Lie­tu­vos“ vieš­bu­čio res­to­ra­ne ir kit­kuo) at­si­svei­ki­nant pa­klau­siau: „Ar ga­liu baig­ti Klai­pė­dos fa­kul­te­tus?“ At­sa­ky­mas bu­vo tei­gia­mas.

Iki šiol pri­si­me­nu Klu­bi­nin­kys­tės ka­ted­ros ve­dė­jos ir kur­so ku­ra­to­rės sar­kas­tiš­kas šyp­se­nas pa­si­ra­šant pa­sku­ti­nį iš­lai­ky­tą eg­za­mi­ną ir įtei­kiant Klu­bi­nin­kys­tės fa­kul­te­to bai­gi­mo dip­lo­mą.

Sup­ra­tau: su­ge­bė­jau įveik­ti biu­rok­ra­tes jų pa­čių gink­lu, ta­po aiš­ku, KAS YRA KAS.

Taip aukš­tą­jį moks­lą vis tik bai­giau, ga­vau dip­lo­mą, ta­pau, ki­tų aki­mis, Žmo­gu­mi...

–

Tą lai­ko­tar­pį no­rė­čiau pa­va­din­ti „Bri­dų“.

Bri­dai, jei kas ne­ži­no­te, tai, kaip ra­šo en­cik­lo­pe­di­jos, yra gy­ven­vie­tė 10 km į šiau­rę nuo Šiau­lių.

La­bai jau­ki gy­ven­vie­tė tuo me­tu: nau­ji kul­tū­ros na­mai, ša­lia mo­kyk­la, stip­rus ko­lū­kis, ma­lo­ni kul­tū­ros na­mų ve­dė­ja, šau­nus ko­lū­kio pir­mi­nin­kas.

1983 me­tais Šiau­lių kul­tū­ros na­muo­se ne­te­kau ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riaus eta­to, nes atė­jo nau­jas Kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rius Sau­lius Kau­nec­kas, ku­ris tu­rė­jo daug idė­jų, pa­ts mo­kė­jo ves­ti ren­gi­nius (pvz., „Tau, Sau­lės mies­te“, ku­ris vy­ko ke­le­rius me­tus, ir į jį plū­do jau­ni­mas). Du or­ga­ni­za­to­riai kul­tū­ros na­mams be­veik kaip ir ne­bu­vo rei­ka­lin­gi.

... Į Bri­dų kul­tū­ros na­mus su dis­ko­te­ka bu­vau at­vy­kęs ke­le­tą kar­tų prieš tai. Jiems ir man pa­ti­ko jau­ki ne­di­de­lė sa­lė, iš­kal­ta me­džio len­te­lė­mis, juo kve­pian­ti, vi­dus sko­nin­gai res­tau­ruo­tas.

At­vy­kęs at­si­ve­žiau apa­ra­tū­rą, pra­dė­jo­me drau­gau­ti ir penktadieniais–šeštadieniais ves­da­vau dis­ko­te­kas.

Pa­si­bai­gus dis­ko­te­koms, de­ja, tek­da­vo pės­tu­te nak­tį kul­niuo­ti na­mo. Be­maž de­šimt ki­lo­met­rų iki Ry­gos gat­vės 18A, kur gy­ve­nau. Smar­kiai pa­varg­da­vau. Tak­si ne­ga­lė­jau už­si­sa­kyt, nes man tai bū­tų bran­giai kai­na­vę. Už­dar­bis ten bū­da­vo mi­ni­ma­lus, bet bu­vo en­tu­ziaz­mas, no­ras pa­dė­ti jau­ni­mui, pa­si­links­min­ti...

Su­va­žiuo­da­vo žmo­nių ir iš ki­tų kai­mų, bū­da­vo pil­na sa­lė šo­kė­jų, mu­zi­ka skam­bė­jo pui­kiai (bu­vo pra­si­dė­ju­si CD era), la­bai kū­ry­bin­ga kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė ir, ma­no nuo­sta­bai, ko­lū­kio pir­mi­nin­kas... Ga­lų ga­le pa­pra­šiau di­rek­to­rės, gal ko­lū­kis ga­lė­tų nu­pirk­ti man ko­kį mo­to­ri­nį dvi­ra­tį ar mo­pe­dą?

Taip ir at­si­ti­ko: man nu­pir­ko mo­pe­dą. Tas po­rą kar­tų par­ve­žė ma­ne į na­mus, bet dau­giau vis ges­da­vo ir ges­da­vo vi­du­ry ke­lio, tek­da­vo jį stum­tis na­mo.

No­rė­jau Bri­dams kaž­kaip at­si­ly­gin­ti už drau­giš­ku­mą. Atk­rei­piau dė­me­sį, kad kul­tū­ros na­muo­se dvie­jų ka­bi­ne­tų sie­nos nie­kuo ne­pa­puoš­tos. Pa­siū­liau idė­ją di­rek­to­rei šias sie­nas pa­vers­ti pa­ste­le nu­ta­py­tais pa­veiks­lais. Šiau­liuo­se pa­ži­no­jau po­rą ta­len­tin­gų dai­li­nin­kų, pa­si­siū­liau tar­pi­nin­kau­ti.

Pa­sik­vie­čiau a. a. Sau­lių Kuz­mą ir Sta­sį Ga­ba­lį, jie už 800 rub­lių iš­ta­pė tų kam­ba­rių sie­nas – vie­nam ka­bi­ne­te nu­pie­šė Mė­nu­lio pa­no­ra­mą, gra­žų kan­jo­ną ma­tant Že­mę, la­bai kos­miš­kai at­ro­dė , o ki­ta­me – vaiz­das iš Se­no­vės Grai­ki­jos (laip­tais li­pant že­myn at­si­ve­ria ko­lo­nų pa­no­ra­ma), o to­lu­mo­je Pe­ga­sas žen­gia per dy­ku­mos ko­pas...

Nuos­ta­bus dai­li­nin­kų dar­bas! Kai pir­mi­nin­kas at­vy­ko, bu­vo iš­ties nu­ste­bęs, ne­tgi šo­ki­ruo­tas. Po to į šį ko­lū­kį at­vy­kus dau­gy­bei įvai­riau­sių sve­čių iš Šiau­lių, iš Mask­vos, iš so­cia­lis­ti­nio la­ge­rio, ne­re­tai ka­vu­tę jie ger­da­vo bū­tent tuo­se ka­bi­ne­tuo­se...

Ma­no aky­se Bri­dų kai­mas vir­to pa­vyz­di­niu so­viet­me­čio ko­lū­kiu, su pa­vyz­di­nė­mis dirb­tu­vė­mis, pa­vyz­di­niu vai­kų dar­že­liu, pa­vyz­di­niais kai­mo kul­tū­ros na­mais. Ir aš prie to kuk­liai pri­si­dė­jau.

Tas pui­ku­sis ko­lū­kio „Pir­myn“ pir­mi­nin­kas bu­vo Aloy­zas Jo­cas, TSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tas. Bū­tent į šį ko­lū­kį, kaip pa­vyz­di­nį, 1990 me­tų sau­sio 12 die­ną už­su­ko Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas su žmo­na Rai­sa ir už­tru­ko ke­tu­rias va­lan­das.

(Bus daugiau)

Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.

„Ven­tos“ lai­ko­tar­pis. Pag­rin­di­nis vaid­muo spek­tak­ly­je „Ne­by­lys“. Re­ži­sie­rė Re­gi­na Ste­po­na­vi­čiū­tė.