
Naujausios
dj Senio užrašai (8)
Romualdas VOLODKA
Aš esu didžėjus. Ir manau, kad apie lietuvių atlikėjus, jei noriu būti gerame lygyje, privalau žinoti VISKĄ.
Visi žinom, kur lietuvių estrados pradžia – Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas, Antanas Dvarionas, „Metropolio“ restoranas, brolių Hofmeklerių kvartetas...
Kiek kartų vaikštinėdamas Kaune ėjau pro legendinį „Metropolį“ ir vis svajojau, kad gal kada nors man pavyks įgyvendinti savo svajonę – pagroti „Metropolyje“. Taip atsitiko, kad dj Saga turėjo renginį ten, aš jam talkininkavau ir taip pagrojau legendiniame restorane, kurio kvapas, ta pati aura tvyro iki šių dienų.
Apie Danielių Dolskį žinojau – mirė dar tarpukariu. O kitas didysis – A. Šabaniauskas?
Būdamas Vilniuje, Filharmonijoje, užklausiau tuo metu už estrados reikalus atsakingą maestro Vytautą Kernagį.
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais. – Kažin ar jis begyvas?
Nustebino toks žmogaus, atsakingo už estrados plėtotę Lietuvoje, atsakymas.
...Su Antanu Šabaniausku susidūriau kiek netikėtomis aplinkybėmis. Kartą baigiantis tarybmečiui, 1985-ųjų rudenį, su reikalais, gan šaltu oru, ar ne lapkričio mėnesį nuvykęs į Vilnių, einu per Jaunimo sodą (dabar – Sereikiškių parkas) ir prie viešojo tualeto matau gan keistoką – apatinėmis kelnėmis mūvintį, chalatu apsisiautusį senelį. Iš veido atpažinau, kad tai Antanas Šabaniauskas. Pasisveikinau, paklausiau, gal kokia bėda jam nutiko?
– Gerasai žmogau, – atsakė A. Šabaniauskas. – Aš namuose neturiu tualeto, tad prispyrus atslenku čia. Neturiu sveikatos, gal galėtum mane parvesti namo? Čia netoli gyvenu, Gorkio dešimt, butas du...
Parvedžiau. O po to man kilo mintis – padaryti su juo interviu, kaip nors jį įamžinti. Grįžus į Šiaulius kilo idėja pakviesti jį į įdomių susitikimų klubą „Amžininkas“. Tačiau telefonu bendraujant jis sutiko tik su sąlyga, kad surasiu akompanuojančius muzikantus. Deja, tai buvo beveik neįmanoma, nes daug problemų – reikia turėti dainų natas, bent penkis muzikantus, reikia repetuoti.
Ir štai – mano bičiulis Evaldas Juozapavičius, Rytų kovų sporto meistras, nusiperka tuo laiku retą japonišką skaitmeninę filmavimo kamerą. Pakalbinu jį pavažiuoti į Vilnių pas Šabaniauską. Jis sutinka.
Vilniuje atsidūrėme vakarėjant. Šabaniauskų šeimyna jau buvo sugulusi.
Įsiprašėme į namus, sumeluodami, kad esame iš televizijos.
Graudus vaizdas – dviejų kambarių butelis po laiptais. Stogas kiauras, prateka, todėl Šabaniauskienė kambario viduryje padėjusi didžiulį dubenį per stogą varvantiems lietaus lašams surinkti.
Senelis pakilo iš lovos, apsirengė, žmona paruošė vakarienę, o mes pavaišinome jį „ugniniu vandeniu“ – degtinėle. Tad pokalbis pagyvėjo ir Antanas mielai leidosi į prisiminimus. Paklausėme, ar jį filmavo, ar jis davė interviu Lietuvos televizijoms? Žmona tyliai atsakė, kad prieš penkerius metus buvo atvykusi lietuvių televizija iš JAV, Bostono, o vietiniai lietuviai nefilmavo.
Po to Antanas pasakojo, kaip po karo dainavo Muzikiniame teatre, kaip žavėjosi Kipro Petrausko dainavimu, kaip vėliau dainuodavo restorano „Šaltinėlis“ programoje, bet, kažkam parašius į spaudą, kad kaip čia yra – buržuazinis dainininkas dainuoja tarybiniais laikais – buvo atleistas iš darbo, neteko pragyvenimo šaltinio.
Bičiuliui vis filmuojant, paprašiau Šabaniausko padainuoti. Jis sutiko, padainavo kelias dainas, vis pasiskųsdamas, kad be instrumentinio pritarimo ne taip gerai skamba, prisiminė, kad jam, kaip dainininkui, daug padėjo režisierius B. Dauguvietis. Žinau, kaip: Smetonos laikais B. Dauguvietis garlaiviu plaukė Nemunu. Ir nutik man taip: šalia stovėjęs nepažįstamasis (o tai buvo A. Šabaniauskas) uždainavo: „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka.“ Išgirdęs gražų lyrinį tenorą, B. Dauguvietis patarė studijuoti vokalą ir vėliau net finansiškai rėmė.
* * *
...O maždaug po dviejų mėnesių perskaičiau spaudoje – A. Šabaniauskas mirė...
Po mirties prasidėjus Antano Šabaniausko premijos renginiams-koncertams, kalbėjausi su muzikologu Vytautu Venckumi – iš jo sužinojau, kad Lietuvos televizijos Šabaniausko yra nufilmuota tik 20 sekundžių – kaip jis dainuoja „Šaltinėlio“ restorane. O mes jį filmavome, interviu ėmėme beveik valandą.
Keista, kad po jo mirties ši premija atsirado, ėmė vykti su ja susiję renginiai, o tas premijas gavę, pradedant V. Kernagiu ir baigiant kitais, težinojo, kad buvo toks Šabaniauskas.
Tą juostą siūliau Vilniuje kuriamam Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui – nereikia... „Aušros“ muziejus sutiko, paėmė.
Originalią juostą turiu ir iki šiol esu dėkingas man talkinusiam Evaldui Juozapavičiui.
Asmeninės nuotr.
Interviu su Antanu Šabaniausku užfiksuotas kino juostoje.
Irena Volodkienė, Vytautas Kernagis, Romualdas Volodka.