dj Senio užrašai (8)

dj Senio užrašai (8)

Romualdas VOLODKA

Aš esu di­džė­jus. Ir ma­nau, kad apie lie­tu­vių at­li­kė­jus, jei no­riu bū­ti ge­ra­me ly­gy­je, pri­va­lau ži­no­ti VIS­KĄ.

Vi­si ži­nom, kur lie­tu­vių est­ra­dos pra­džia – Da­nie­lius Dols­kis, An­ta­nas Ša­ba­niaus­kas, An­ta­nas Dva­rio­nas, „Met­ro­po­lio“ res­to­ra­nas, bro­lių Hof­mek­le­rių kvar­te­tas...

Kiek kar­tų vaikš­ti­nė­da­mas Kau­ne ėjau pro le­gen­di­nį „Met­ro­po­lį“ ir vis sva­jo­jau, kad gal ka­da nors man pa­vyks įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę – pa­gro­ti „Met­ro­po­ly­je“. Taip at­si­ti­ko, kad dj Sa­ga tu­rė­jo ren­gi­nį ten, aš jam tal­ki­nin­ka­vau ir taip pa­gro­jau le­gen­di­nia­me res­to­ra­ne, ku­rio kva­pas, ta pa­ti au­ra tvy­ro iki šių die­nų.

Apie Da­nie­lių Dols­kį ži­no­jau – mi­rė dar tar­pu­ka­riu. O ki­tas di­dy­sis – A. Ša­ba­niaus­kas?

Bū­da­mas Vil­niu­je, Fil­har­mo­ni­jo­je, už­klau­siau tuo me­tu už est­ra­dos rei­ka­lus at­sa­kin­gą maest­ro Vy­tau­tą Ker­na­gį.

– Ne­ži­nau, – gūž­te­lė­jo pe­čiais. – Ka­žin ar jis be­gy­vas?

Nus­te­bi­no toks žmo­gaus, at­sa­kin­go už est­ra­dos plė­to­tę Lie­tu­vo­je, at­sa­ky­mas.

...Su An­ta­nu Ša­ba­niaus­ku su­si­dū­riau kiek ne­ti­kė­to­mis ap­lin­ky­bė­mis. Kar­tą bai­gian­tis ta­ryb­me­čiui, 1985-ųjų ru­de­nį, su rei­ka­lais, gan šal­tu oru, ar ne lapk­ri­čio mė­ne­sį nu­vy­kęs į Vil­nių, ei­nu per Jau­ni­mo so­dą (da­bar – Se­rei­kiš­kių par­kas) ir prie vie­šo­jo tua­le­to ma­tau gan keis­to­ką – apa­ti­nė­mis kel­nė­mis mū­vin­tį, cha­la­tu ap­si­siau­tu­sį se­ne­lį. Iš vei­do at­pa­ži­nau, kad tai An­ta­nas Ša­ba­niaus­kas. Pa­sis­vei­ki­nau, pa­klau­siau, gal ko­kia bė­da jam nu­ti­ko?

– Ge­ra­sai žmo­gau, – at­sa­kė A. Ša­ba­niaus­kas. – Aš na­muo­se ne­tu­riu tua­le­to, tad pri­spy­rus at­slen­ku čia. Ne­tu­riu svei­ka­tos, gal ga­lė­tum ma­ne par­ves­ti na­mo? Čia ne­to­li gy­ve­nu, Gor­kio de­šimt, bu­tas du...

Par­ve­džiau. O po to man ki­lo min­tis – pa­da­ry­ti su juo in­ter­viu, kaip nors jį įam­žin­ti. Grį­žus į Šiau­lius ki­lo idė­ja pa­kvies­ti jį į įdo­mių su­si­ti­ki­mų klu­bą „Am­ži­nin­kas“. Ta­čiau te­le­fo­nu bend­rau­jant jis su­ti­ko tik su są­ly­ga, kad su­ra­siu akom­pa­nuo­jan­čius mu­zi­kan­tus. De­ja, tai bu­vo be­veik neį­ma­no­ma, nes daug pro­ble­mų – rei­kia tu­rė­ti dai­nų na­tas, bent pen­kis mu­zi­kan­tus, rei­kia re­pe­tuo­ti.

Ir štai – ma­no bi­čiu­lis Eval­das Juo­za­pa­vi­čius, Ry­tų ko­vų spor­to meist­ras, nu­si­per­ka tuo lai­ku re­tą ja­po­niš­ką skait­me­ni­nę fil­ma­vi­mo ka­me­rą. Pa­kal­bi­nu jį pa­va­žiuo­ti į Vil­nių pas Ša­ba­niaus­ką. Jis su­tin­ka.

Vil­niu­je at­si­dū­rė­me va­ka­rė­jant. Ša­ba­niaus­kų šei­my­na jau bu­vo su­gu­lu­si.

Įsip­ra­šė­me į na­mus, su­me­luo­da­mi, kad esa­me iš te­le­vi­zi­jos.

Grau­dus vaiz­das – dvie­jų kam­ba­rių bu­te­lis po laip­tais. Sto­gas kiau­ras, pra­te­ka, to­dėl Ša­ba­niaus­kie­nė kam­ba­rio vi­du­ry­je pa­dė­ju­si di­džiu­lį du­be­nį per sto­gą var­van­tiems lie­taus la­šams su­rink­ti.

Se­ne­lis pa­ki­lo iš lo­vos, ap­si­ren­gė, žmo­na pa­ruo­šė va­ka­rie­nę, o mes pa­vai­ši­no­me jį „ug­ni­niu van­de­niu“ – deg­ti­nė­le. Tad po­kal­bis pa­gy­vė­jo ir An­ta­nas mie­lai lei­do­si į pri­si­mi­ni­mus. Pak­lau­sė­me, ar jį fil­ma­vo, ar jis da­vė in­ter­viu Lie­tu­vos te­le­vi­zi­joms? Žmo­na ty­liai at­sa­kė, kad prieš pen­ke­rius me­tus bu­vo at­vy­ku­si lie­tu­vių te­le­vi­zi­ja iš JAV, Bos­to­no, o vie­ti­niai lie­tu­viai ne­fil­ma­vo.

Po to An­ta­nas pa­sa­ko­jo, kaip po ka­ro dai­na­vo Mu­zi­ki­nia­me teat­re, kaip ža­vė­jo­si Kip­ro Pet­raus­ko dai­na­vi­mu, kaip vė­liau dai­nuo­da­vo res­to­ra­no „Šal­ti­nė­lis“ pro­gra­mo­je, bet, kaž­kam pa­ra­šius į spau­dą, kad kaip čia yra – bur­žua­zi­nis dai­ni­nin­kas dai­nuo­ja ta­ry­bi­niais lai­kais – bu­vo at­leis­tas iš dar­bo, ne­te­ko pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio.

Bi­čiu­liui vis fil­muo­jant, pa­pra­šiau Ša­ba­niaus­ko pa­dai­nuo­ti. Jis su­ti­ko, pa­dai­na­vo ke­lias dai­nas, vis pa­si­skųs­da­mas, kad be inst­ru­men­ti­nio pri­ta­ri­mo ne taip ge­rai skam­ba, pri­si­mi­nė, kad jam, kaip dai­ni­nin­kui, daug pa­dė­jo re­ži­sie­rius B. Dau­gu­vie­tis. Ži­nau, kaip: Sme­to­nos lai­kais B. Dau­gu­vie­tis gar­lai­viu plau­kė Ne­mu­nu. Ir nu­tik man taip: ša­lia sto­vė­jęs ne­pa­žįs­ta­ma­sis (o tai bu­vo A. Ša­ba­niaus­kas) už­dai­na­vo: „Ty­kiai, ty­kiai Ne­mu­nė­lis te­ka.“ Iš­gir­dęs gra­žų ly­ri­nį te­no­rą, B. Dau­gu­vie­tis pa­ta­rė stu­di­juo­ti vo­ka­lą ir vė­liau net fi­nan­siš­kai rė­mė.

* * *

...O maž­daug po dvie­jų mė­ne­sių per­skai­čiau spau­do­je – A. Ša­ba­niaus­kas mi­rė...

Po mir­ties pra­si­dė­jus An­ta­no Ša­ba­niaus­ko pre­mi­jos ren­gi­niams-kon­cer­tams, kal­bė­jau­si su mu­zi­ko­lo­gu Vy­tau­tu Venc­ku­mi – iš jo su­ži­no­jau, kad Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos Ša­ba­niaus­ko yra nu­fil­muo­ta tik 20 se­kun­džių – kaip jis dai­nuo­ja „Šal­ti­nė­lio“ res­to­ra­ne. O mes jį fil­ma­vo­me, in­ter­viu ėmė­me be­veik va­lan­dą.

Keis­ta, kad po jo mir­ties ši pre­mi­ja at­si­ra­do, ėmė vyk­ti su ja su­si­ję ren­gi­niai, o tas pre­mi­jas ga­vę, pra­de­dant V. Ker­na­giu ir bai­giant ki­tais, te­ži­no­jo, kad bu­vo toks Ša­ba­niaus­kas.

Tą juos­tą siū­liau Vil­niu­je ku­ria­mam Lie­tu­vos teat­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­jui – nereikia... „Auš­ros“ mu­zie­jus su­ti­ko, paė­mė.

Ori­gi­na­lią juos­tą tu­riu ir iki šiol esu dė­kin­gas man tal­ki­nu­siam Eval­dui Juo­za­pa­vi­čiui.

Asmeninės  nuotr.

In­ter­viu su An­ta­nu Ša­ba­niaus­ku už­fik­suo­tas ki­no juos­to­je.

Ire­na Vo­lod­kie­nė, Vy­tau­tas Ker­na­gis, Ro­mu­al­das Vo­lod­ka.