dj Senio užrašai (9)

dj Senio užrašai (9)

Romualdas VOLODKA

1963-1966 me­tais Va­ka­ruo­se pra­šniokš­tė „bit­lo­ma­ni­jos“ ban­ga, ku­rios at­gar­siai, gal ke­le­riais me­tais vė­liau, bet pa­sie­kė ir TSRS.

O gal ir dėl to, kad pra­mo­gų tuo­met, ma­no jau­nys­tės me­tais, bu­vo ma­žiau, prie vi­sų kul­tū­ros na­mų, bent kiek di­des­nių or­ga­ni­za­ci­jų, įstai­gų ar įmo­nių kū­rė­si leng­vo­sios mu­zi­kos gru­pės, va­di­na­mos est­ra­di­niais an­samb­liais.

Kas­met vyk­da­vo tų est­ra­di­nių an­samb­lių ap­žiū­ros, bu­vo išaiš­ki­na­mi pa­jė­giau­si. Ap­žiū­ro­se da­ly­vau­da­vo ir ka­vi­nių bei res­to­ra­nų est­ra­di­niai an­samb­liai. Šiau­liuo­se aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je est­ra­di­nių an­samb­lių ap­žiū­ro­se da­ly­vau­da­vo ma­žiau­siai 15-16 ko­lek­ty­vų.

Est­ra­di­nį an­samb­lį pa­li­kau ir se­no­jo­je Ak­me­nė­je – ro­ko gru­pę „Ak­me­nė­liai“, pir­mą­ją to­kią Ak­me­nės ra­jo­ne. Įsi­dar­bi­nęs Šiau­lių ak­lų­jų kom­bi­na­te iš­kart su­ži­no­jau – tu­ri Šiau­lių ak­lų­jų kul­tū­ros na­mai est­ra­di­nį an­samb­lį, jam va­do­vau­ja Čes­lo­vas Mo­tie­jai­tis.

An­samb­lis kon­cer­tuo­da­vo kom­bi­na­to darbuotojams, kas­met da­ly­vau­da­vo mies­to est­ra­dos an­samb­lių ap­žiū­ro­se, be to, kaip Ak­lų­jų drau­gi­jos sis­te­mos da­lis, pri­va­lė­da­vo kon­cer­tuo­ti ir tuo­se šalies mies­tuo­se, kur bu­vo Ak­lų­jų drau­gi­jos pa­da­li­niai.

Pri­si­pa­žin­siu: sun­kiai man sek­da­vo­si su­val­dy­ti prieš­kon­cer­ti­nį jau­du­lį, ypač jei lauk­da­vo dai­na­vi­mas due­tu su ko­kia mū­sų an­samb­lio so­lis­te.

Vis dėl­to vie­no­je mies­to ap­žiū­ro­je ma­ne pa­ste­bė­jo Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los est­ra­di­niam an­samb­liui va­do­va­vęs a.a.Ge­di­mi­nas Jur­gi­las (prieš tai jis va­do­va­vo ir le­gen­di­nei Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to big by­to gru­pei „Ker­tu­kai“) ir pa­kvie­tė dai­nuo­ti į an­samb­lį, ku­ria­me tuo me­tu dai­na­vo ir res­pub­li­ko­je ge­ro­kai ži­no­mas so­lis­tas Ed­mun­das Da­ma­še­vi­čius.

Dai­na­vau šia­me ge­ro­kai aukš­tes­nio pro­fe­si­nio ly­gio an­samb­ly­je ko­ne me­tus. Kon­cer­ta­vo­me vi­so­je res­pub­li­ko­je, gru­pė da­ly­va­vo „Gin­ta­ri­nės triū­bos“ kon­kur­se.

Ta­čiau di­de­lis užim­tu­mas (au­go vai­kai, rei­kė­jo ves­ti „Am­ži­nin­ką“ Šiau­lių mies­to kul­tū­ros rū­muo­se) ver­tė ma­ne pa­lik­ti šį an­samb­lį.

Įdo­miai su­si­pa­ži­nau su tuo me­tu la­biau­siai ver­ti­na­mo Fil­har­mo­ni­jos est­ra­di­nio an­samb­lio va­do­vu maest­ro Juo­zu Tiš­ku­mi.

An­samb­lis at­vy­ko kon­cer­tuo­ti į Šiau­lius, re­pe­ta­vo mies­to Kul­tū­ros rū­muo­se. Be­si­bai­giant re­pe­ti­ci­jai su kaž­ko­kiais rei­ka­lais at­si­dū­riau sce­no­je ir maest­ro ne­ti­kė­tai krei­pė­si į ma­ne:

– Ro­mual­dai, gal tu­ri ko­kį pa­žįs­ta­mą meist­riu­ką, ku­ris ga­lė­tų man su­re­mon­tuo­ti štai šiuos elekt­ri­nius var­go­nus?

Paž­vel­giau: var­go­nai pra­šmat­nūs, ita­lų fir­mos „Far­fis­sa“. Ge­rą apa­ra­tū­rą, net soc­la­ge­rio – Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nės Res­pub­li­kos, Če­kos­lo­va­ki­jos, Veng­ri­jos, tuo me­tu bu­vo sun­ku gau­ti. Mes, pa­pras­ti

di­džė­jai, varg­da­vo­me su ru­siš­kais pa­se­nu­siais gar­sia­kal­biais ar­ba stip­rin­tu­vais, jau ne­kal­bant apie ap­švie­ti­mą ir įvai­rius efek­tus.

Lai­mei, pa­ži­no­jau to­kį auk­si­nių ran­kų meist­rą ­Vy­tą, pa­skam­bi­nau jam, jis at­vy­ko į Kul­tū­ros rū­mus, iš­si­ve­žė var­go­nus ir, maest­ro nuo­sta­bai, ry­to­jaus ry­tą pri­sta­tė juos su­tai­sy­tus. O Vil­niu­je maest­ro, su­pra­tau, ne­ra­do to­kio meist­ro...

Ka­dan­gi Kul­tū­ros rū­mų sa­lė pa­ly­gin­ti ne­daug tal­pin­da­vo žiū­ro­vų, dau­ge­lis gru­pių sten­gė­si lan­ky­ti Šiau­lius va­sa­ros me­tu ir kon­cer­tuo­ti Va­sa­ros est­ra­do­je. Jo­je aš iš­vy­dau ir su­si­pa­ži­nau su lat­vių gru­pe „Sy­pols“, Lie­po­jos gru­pe „Cre­do“, su es­tų „Apel­sin“ ir „Rock ho­tel“, su, Gy­čiui Paš­ke­vi­čiui pa­de­dant, Lai­ma Vai­ku­le...

Aš­tun­tą­jį de­šimt­me­tį ir de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je mies­to est­ra­di­nių an­samb­lių ap­žiū­ro­se sa­vo pro­fe­si­niu ly­giu iš­si­skir­da­vo Sta­ty­bos tres­to an­samb­lis, va­do­vau­ja­mas Al­ber­to Puk­le­vi­čiaus. Tai bu­vo pa­ts pro­gre­sy­viau­sias an­samb­lis, tu­rė­jęs stip­rią pu­čia­mų­jų gru­pę, ban­dęs gro­ti džiaz­ro­ką. Tuo me­tu šis an­samb­lis skam­bė­jo la­bai šiuo­lai­kiš­kai.

Jam ne­ma­žą kon­ku­ren­ci­ją su­da­rė, pro­fe­sio­na­lią po­pmu­zi­ką gro­jo Te­le­vi­zo­rių ga­myk­los est­ra­di­nis an­samb­lis, ku­riam va­do­vau­ti iš Kau­no at­vy­ko ma­no jau mi­nė­tas Ge­di­mi­nas Jur­gi­las. Kau­ne (su „Ker­tu­kais“) kon­ku­ra­vęs su to­kiais tuo me­tu po­pu­lia­riais an­samb­liais kaip „Nuo­gi ant slenks­čio“, Ai­dos Za­bot­kai­tės (Kau­no ši­lu­mi­niai tink­lai) trio, gru­pe „Gin­ta­rė­liai“ ir Kęs­tu­čio An­ta­nė­lio gru­pe Vil­niu­je, jis kė­lė aukš­tą pro­fe­sio­na­lu­mo kar­te­lę ir Te­le­vi­zo­rių ga­myk­los an­samb­liui.

Man te­ko ne vie­ną kar­tą da­ly­vau­ti an­samb­lio re­pe­ti­ci­jo­je, nes rei­kė­jo pa­ruoš­ti re­per­tua­rą. Bu­vo su­tvar­ky­ti fi­nan­si­niai rei­ka­lai – mu­zi­kan­tai api­for­min­ti ga­myk­lo­je. Tai yra – lyg ir dir­bo ga­myk­lo­je, bet kar­tu tu­rė­jo daug lai­ko sa­vo mu­zi­ki­nei veik­lai. Ga­myk­los spe­cia­li­za­ci­ja lei­do įreng­ti la­bai pui­kią re­pe­ti­ci­jų stu­di­ją.

Va­ka­rais še­šiuo­se Šiau­lių „taš­kuo­se“ (ka­vi­nė­je „Jau­nys­tė“, nak­ti­niuo­se ba­ruo­se „Ge­lu­va“, ir „Šiau­liai“, res­to­ra­nuo­se „Že­mai­tis“, „Bal­ti­ja“ ir „Ra­sa“) vi­rė gy­ve­ni­mas, bu­vo gro­ja­ma gy­va mu­zi­ka.

„Ge­lu­va“ pa­si­žy­mė­jo šo­kė­jo­mis, ku­rių pro­gra­mą ruoš­da­vo Al­do­na Iva­naus­kie­nė, „Jau­nys­tė­je“ gro­jo Kur­lians­kio va­do­vau­ja­mas an­samb­lis, ru­sų ka­riš­kiai la­biau­siai bu­vo pa­nė­gę „Bal­ti­ją“...

Nak­ti­nių ba­rų, ka­vi­nės ir res­to­ra­nų an­samb­liai ir­gi da­ly­vau­da­vo mies­to est­ra­di­nių an­samb­lių ap­žiū­ro­se. Ga­li­ma taip api­bend­rin­ti: dai­na­vi­mas bei gro­ji­mas nak­ti­niuo­se ba­ruo­se ir res­to­ra­nuo­se bu­vo tar­tum pe­rei­na­ma­sis eta­pas, tramp­ly­nas į sce­ną. Aiš­ku, ne vi­siems, ga­biau­siems. Ant­ra ver­tus, ir ma­te­ria­liai ne­blo­gai – gau­ni at­ly­gi­ni­mą, pa­val­gai, iš­ge­ri.

Štai, paim­kim „Bal­ti­ją“. Res­to­ra­nas mies­to cent­re, dvi po­di­dės sa­lės. Va­di­na­si, dau­giau lan­ky­to­jų, di­des­nis nau­jos pa­žin­ties pa­si­rin­ki­mas.

Ta­čiau ir mu­zi­ka ne­pras­ta – res­to­ra­nų, ka­vi­nių bei ba­rų gru­pė­je „Bal­ti­jos“ pro­gra­ma daž­niau­siai lai­mė­da­vo pir­mą­ją vie­tą. Štai bo­si­ne gi­ta­ra gro­jan­tis J. Mar­ci­šaus­kas, pra­var­de Mar­ci­šos­kė – jis gro­jo ir ki­taip Šiau­liuo­se pro­pa­ga­vo džia­zą, bu­vo pri­kau­pęs daug džia­zo įra­šų. Iš dai­ni­nin­kų ge­ru bal­su iš­si­sky­rė Ro­mas Da­ni­lai­tis.

Bet pa­ti spal­vin­giau­sia šio res­to­ra­no as­me­ny­bė, tai tur­būt jau­na ja­me pra­dė­ju­si dai­nuo­ti Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė, da­bar­ti­nė mū­sų šla­ge­rių ka­ra­lie­nė.

Bū­ti res­to­ra­no ar nak­ti­nio ba­ro du­ri­nin­ku tuo me­tu bu­vo la­bai pres­ti­žiš­ka. Daug kas no­rė­jo drau­gau­ti su du­ri­nin­kais, va­di­na­mai­siais „iš­tren­kė­jais“.

Ko­dėl? To­dėl, kad res­to­ra­nų mies­te kaip ir bu­vo per ma­žai, vie­tas tu­rė­jai už­si­sa­ky­ti iš anks­to. Bet, jei tu­ri pa­žįs­ta­mą du­ri­nin­ką, jo­kių pro­ble­mų ir kar­tu su ta­vim ei­nan­čių į res­to­ra­ną pa­gar­ba. Tą sa­vo reikš­min­gu­mą du­ri­nin­kai iš­lai­kė iki pat pir­mų­jų nau­jų­jų lai­kų me­tų – iš vieš­na­gės JAV grį­žęs gi­mi­nai­tis spjau­dė­si: „Tfū, čia, Lie­tu­voj, bar­da­kas – du­ri­nin­kų val­džia!“

At­si­me­nu es­tų gru­pės „Mag­ne­tic band“ kon­cer­tą Šiau­lių va­sa­ros est­ra­do­je. Tik­rai, gru­pės pa­va­di­ni­mas la­bai ti­ko šiam an­samb­liui – kai už­gro­jo va­ka­rie­tiš­kus ro­ken­ro­lus, tai vi­si pra­dė­jo muis­ty­tis sa­vo vie­to­se. Bet šėl­ti su gru­pe į tak­tą tuo­met bu­vo lai­ko­ma ne­kul­tū­rin­gu­mu, ne­tgi chu­li­ga­niš­ku­mu.

To­dėl vi­si muis­tė­si, bet tvar­dė sa­ve. Tik vie­nas, jau gan vi­du­ti­nio am­žiaus vy­riš­kis nu­bė­go prie sce­nos šok­ti. Kon­cer­te bu­dė­ję mi­li­ci­nin­kai – iš­kart jo tram­dy­ti.

Bet kon­cer­tas taip įaud­ri­no pub­li­ką, kad pil­na ener­gi­jos mi­nia vie­nin­gai pa­plū­do „brod­vė­jum“– Vil­niaus gat­ve.

Pa­žįs­ta­mas „Bal­ti­jos“ du­ri­nin­kas su ke­liais drau­ge­liais, nu­sta­tę bok­si­nin­kų sto­vė­se­nas, už res­to­ra­no du­rų įsi­tem­pę lau­kė štur­mo. Bet mi­nia pra­plau­kė pro ša­lį...

Dar di­des­nį anš­la­gą su­kė­lė ne­tru­kus vy­kęs ki­to es­tų an­samb­lio „Rock ho­tel“ kon­cer­tas. Jį ste­bė­jo apie ke­tu­ris tūks­tan­čius žiū­ro­vų. Tai ta­ry­bi­nių lai­kų lan­ko­mu­mo re­kor­das Šiu­liuo­se! Mi­li­ci­ja prieš to­kią mi­nią bu­vo be­jė­gė...

Apie „Bal­ti­jos“ res­to­ra­ną ga­li­ma bū­tų pa­ra­šy­ti įvai­riau­siais įvy­kiais ir as­me­ny­bė­mis api­pin­tą jo is­to­ri­ją. Be­je, res­to­ra­nas „Bal­ti­ja“ Šiau­liuo­se gy­va­vo dar va­di­na­mai­siais Sme­to­nos lai­kais. Štai 1935 me­tais Šiau­liuo­se leis­ta­me sa­vait­raš­ty­je „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“ ra­šo­ma apie tuo­met res­to­ra­ne „Bal­ti­ja“ ap­si­lan­kiu­sius ir kon­cer­ta­vu­sius du žy­mius drau­gus – ru­sų dai­ni­nin­ką Alek­san­de­rą Ver­tins­kį ir mū­sų est­ra­dos kla­si­ką Da­nie­lių Dols­kį.

Bet res­to­ra­nas „Bal­ti­ja“ tuo me­tu sto­vė­jo ki­to­je vie­to­je – ša­lia da­bar­ti­nio pa­mink­lo Po­vi­lui Vi­šins­kiui – ten, kur ar­kos.

Statybos tresto ansamblis. Asmeninė nuotr.