Naujausios
Gatvės pokalbiai
Dviračiu bet kokiu oru
Senas, naujas, moteriškas, vyriškas, sportinis, laisvalaikio, net apdainuotas dviratukas. Rudenėjančiose gatvėse vis rečiau sutiksi minančių pedalus. Entuziastai dviračiui leidžia ilsėtis tik žiemą.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
Sveikatai ir laimei
„Kai geras oras, visada sėdu ne į autobusą, o ant dviračio“, — sako energija ir gera nuotaika spinduliuojanti šiaulietė Nijolė Tarabildienė.
Vasarą ponia Nijolė ir draugus kviečia pasivažinėti. Dažniausiai keturiese sėda ant dviračių ir mina Šiaulių jūros link.
Pietinėje Šiaulių dalyje gyvenanti šiaulietė beveik kiekvieną dieną važiuoja į vieną sporto centrą, pasilepina vandens procedūromis ir neskubėdama grįžta namo.
„Jaučiuosi puikiai ir sveikata nesiskundžiu, gal todėl, kad dviračiu dažnai važinėju“, — šypsosi moteris.
Dviratį, kuriuo dabar važinėja, poniai Nijolei atidavė sūnus, nes jis dabar dažniau važinėja automobiliu.
PRIEDAS: Brangų dviratį Nijolei Tarabildienei perleido sūnus. Moteris šiek tiek patobulino dviratį — priekyje pritvirtino pirkinių krepšelį.
Pramoga
Saulėtas penktadienis. Neskubėdamas dviračiu Bubių (Šiaulių rajonas) link dviratį mina Julijonas Plaušinaitis. Kasdien, kol ateina žiema, nuo Šiaulių Bazilionų link, į Bubius ar Pageluvį ir atgal šiaulietis savo malonumui važinėja prieš 10 metų draugo iš Vokietijos parvežtu dviračiu. Per dieną numina 50 kilometrų.
„Kai buvau paauglys, mama nupirko “Ereliuką“. Mokiausi pats važiuoti, ne kartą ir nuvirsti teko, kol gerai išmokau“, — prisiminęs šypteli jau 55 metus su dviračiu nesiskiriantis J. Plaušinaitis. Per tuos metus, kaip pats sako, “nuvažiavo“ keturis dviračius.
DOVANA: Patogų dviratį Julijonui Plaušinaičiui iš Vokietijos parvežė draugas.
Liūdna patirtis
Ryškiai geltonu dviračiu į sodą važiuoja šiaulietis Georgijus Prokopovičius. „Iš žmonos pasiskolinau“, — paaiškina vyriškis.
Pono Georgijaus dviratis nukentėjo avarijoje. Dar ir šiandien vyriškis po teismus vaikšto teisybės ieškodamas.
Vienoje miesto gatvėje varėsi dviratį per perėją. Atlėkęs automobilis net nepristabdė ir užkabino, laimei, tik dviratį. Nutempė jį keturiasdešimt metrų, kol galiausiai pats atsitrenkė į vieno namo sieną ir apsivertė. Aukų išvengti pavyko, tačiau dviratis ir automobilis buvo sugadinti nepataisomai.
Tai buvo sportinis dviratis, pirktas dar „anais laikais“. Šiaulietis jį vis pasiremontuodavo ir važinėdavo patenkintas. “Daug metų jis man tarnavo ir būtų dar tarnavęs“, — sako šiaulietis.
DVIRATIS: Ryškiai geltoną dviratį Georgijui Prokopovičiui tenka skolintis iš žmonos, nes paties dviratis nukentėjo avarijoje.
P. S.
Dviračio išradimas truko ilgai: vieniems priklauso idėjos, kitiems — realizacija.
Pirmą kartą apie dviratį pradėta kalbėti 1790 metais, kai prancūzų grafas fon Sivrakas išrado vadinamąjį „ratinį arkliuką“ — paprastą medinį pagalį su gerai pritvirtintais ratais.
1839 metais Kirkpatrikas MakMilanas, kalvis iš Anglijos, pasigamino dviratį, kuris svėrė 34 kg, turėjo medinį rėmą su prie jo pritvirtintasi dviem guma padengtais geležiniais ratais: priekinis buvo 80 cm skersmens, o užpakalinis — 110 cm. Pedalus ir užpakalinį ratą jungė svertai, kuriuos, norint važiuoti, reikėjo judinti pirmyn ir atgal.
1853 metais diližanų meistras prancūzas Pjeras Mišo patobulino dviratį pritvirtindamas pedalus prie priekinio rato ašies. Apie 1867 metus P. Mišo dviračius pradėjo gaminti masiškai.
Padangas dviračiui 1888 metais išrado Johnas Boydas Dunlopas, veterinaras iš Belfasto, Šiaurės Airijoje. Pirmąsias padangas Dunlopas padarė iš guminės žarnos, kuria buvo laistoma veja prie jo namo, o užpildomos jos buvo ne oru, bet vandeniu. Dunlopų šeimos draugas gydytojas Johnas Faganas savo ligoninėje dažnai naudojo oro pripildytas pagalves ir čiužinius, todėl pasiūlė tą patį padaryti ir su padangomis.
