Eskizai iš sovietinės armijos laikų

SO­CIA­LIZ­MO ŽENK­LAI (26)

Es­ki­zai iš so­vie­ti­nės ar­mi­jos lai­kų

Jo­nas IVA­NAUS­KAS

jo­niš­kie­tis, Žiem­ga­los kraš­to poe­tas

Lo­re­tos RIPS­KY­TĖS nuo­tr.

Nuo tų die­nų pra­bė­go dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Ry­gos pa­šo­nė­je, Bu­kul­tuo­se, ne­to­li nuo Lat­vi­jos Et­nog­ra­fi­nio bui­ties mu­zie­jaus po at­vi­ru dan­gu­mi (Lat­vi­jas Et­nogrā­fis­kais brīvda­bas mu­zejs – aut. pa­st.) nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens mo­kiau­si ser­žan­tų mo­kyk­lo­je. Mes bu­vo­me pri­vi­le­gi­juo­ti ka­rei­viai, ka­dan­gi ar­ti­le­ri­ja yra ka­ro Die­vas, o mus ruo­šė bū­ti BM – 21 va­dais.

BM-21 Grad – ta­ry­bi­nė 122 mm ka­lib­ro reak­ty­vi­nė sal­vi­nė ko­vos ma­ši­na. Ši ko­vos ma­ši­na nau­do­ja­ma dau­giau kaip 50-yje pa­sau­lio ša­lių. Daug ša­lių ga­mi­na jos ko­pi­jas ar sa­vus va­rian­tus. Tai – „Ka­tiu­šų“ tra­di­ci­jų tę­sė­ja.

Pro ka­rei­vi­nių lan­gus skli­do Lat­vi­jos dai­nų šven­čių šim­tų­jų me­ti­nių gar­sai, ne­si­de­rin­da­mi su mušt­ru, ku­rį te­ko pa­tir­ti nuo ry­to iki va­ka­ro, o ir nak­ti­mis sau­gant įvai­rius, neaiš­ku ko pri­kimš­tus san­dė­lius.

Ser­žan­tų mo­kyk­lą kaž­kaip pa­grei­tin­tai bai­gė­me rug­sė­jo pa­bai­go­je, nors mo­ky­mai tu­rė­jo truk­ti iki lapk­ri­čio pra­džios. Ką ten vei­kė­me?

Kiek­vie­ną ry­tą mus iš­ri­kiuo­da­vo, o prie­šais su­sto­da­vo įvai­rūs „pirk­liai“, ku­rie iš vi­sų rink­da­vo­si jiems at­ro­dan­čius tin­ka­mus at­lik­ti įvai­rius dar­bus, bet tik iki tos die­nos va­ka­ro.

Vie­ną kar­tą mus, tris lie­tu­vai­čius, pa­siė­mė lat­vių tau­ty­bės pra­porš­či­kas ir mes per die­ną jam tu­rė­jo­me pri­rink­ti pu­sant­ro mai­šo ąžuo­lo gi­lių. Šį ru­de­nį tai ne­bū­tų pro­ble­ma, o ta­da pa­si­tai­kė ki­to­kie me­tai: at­ve­žė prie ke­lių ga­na iš­vaiz­džių ąžuo­lų ir pa­sa­kė, kad paims po ke­lių va­lan­dų su gi­lė­mis. Įli­po­me į ąžuo­lą ir vi­si trys ša­kos net pa­ju­din­ti ne­su­ge­bė­jo­me. Aiš­ku, gi­lių mes pri­rin­ko­me, tik po to ke­lias die­nas skau­dė­jo pirš­tų są­na­riai.

Ki­tą kar­tą va­žia­vo­me į vie­to­vę ne­to­li Si­gul­dos, ir­gi kaž­ku­riam „pirk­liui“ at­vež­ti ke­le­tą dė­žių obuo­lių į Ry­gą. Mums taip pat pa­do­va­no­jo ga­na ne­men­ką dė­žę obuo­lių. Val­gė­me pa­si­gar­džiuo­da­mi, nes ar­mi­jo­je obuo­liais ne­vai­šin­da­vo. Kai jau rim­tai pa­si­so­ti­no­me, nu­ta­rė­me spė­ti mies­tų pa­va­di­ni­mus pa­gal abė­cė­lę, ir var­gas bu­vo tam, ku­riam ne­pa­si­sek­da­vo jo lau­kė bau­da – su­val­gy­ti obuo­lį.

Dar du epi­zo­dai iš to me­to.

Ne­nu­mal­do­mai ar­tė­jo Spa­lio re­vo­liu­ci­jos me­ti­nės, to­dėl nuo spa­lio 20-osios kiek­vie­ną va­ka­rą iš­vež­da­vo iš da­li­nio: su­so­din­da­vo į ka­ri­nes ma­ši­nas, įduo­da­vo au­to­ma­tus, ru­das pirš­tuo­tas pirš­ti­nes ir mus pra­vež­da­vo pro bū­si­mą tri­bū­ną, kur lapk­ri­čio 7-ą die­ną per Ry­gą, kaip Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos cent­rą, pra­rie­dė­da­vo ka­ri­nė tech­ni­ka.

Tie va­žia­vi­mai po ke­le­tą kar­tų, ste­bint aukš­tie­ms ka­ri­nin­kams, tęs­da­vo­si va­ka­rais nuo dvi­de­šimt ant­ros va­lan­dos iki ant­ros va­lan­dos nak­ties. Re­pe­ti­ci­jos kar­to­jo­si kiek­vie­ną va­ka­rą. Ko­jos su­sting­da­vo kaip sfink­sų. Ne­žiū­rint to, mus kel­da­vo kaip ir vi­sus, šeš­tą va­lan­dą ry­to. Nuo­tai­ko­mis ir sa­vi­jau­ta pra­dė­jo­me pa­na­šė­ti į ro­bo­tus, kiek pra­blaš­ky­da­vo dar­bas vis ki­to­je Lat­vi­jos ar Ry­gos vie­to­vė­je.

Ki­tas eta­pas – Prū­si­ja, Gum­bi­nė (Gu­sev, Ka­li­ning­rads­ka­ja ob­last). Ka­dan­gi bu­vo­me ar­ti­le­ris­tai, žie­mą va­žiuo­da­vo­me su vi­sa ka­ri­ne tech­ni­ka, su­kel­ta ant trau­ki­nio plat­for­mų, iki Saulk­ras­tų (Vi­dže­mė, Lat­vi­ja). Mes vi­si, ly­din­tie­ji, va­žiuo­da­vo­me pre­ki­niuo­se va­go­nuo­se, skir­tu­mas nuo tė­vų, vež­tų trem­tin į Si­bi­rą, bū­da­vo tik toks, kad tu­rė­jo­me kros­ne­les, kū­re­na­mas mal­kų at­rai­žo­mis.

Ry­gos mo­ky­mo cent­re – tan­kiuo­se Lat­vi­jos miš­kuo­se ne­to­li Gau­jos upės – gy­ven­da­vo­me pa­la­pi­nė­se, ku­rias ir­gi ap­si­šil­dy­da­vo­me kros­ne­lė­mis, o kur gau­ti mal­kų ar at­rai­žų – bu­vo kiek­vie­nos pa­la­pi­nės gy­ven­to­jų pro­ble­ma.

Šau­dy­mai ir įvai­rūs mo­ky­mai truk­da­vo apie tre­je­tą sa­vai­čių. Taip pat su­dė­tin­gai grįž­da­vo­me į sa­vo ka­ri­nį mies­te­lį Gum­bi­nė­je. O kar­tą bu­vo taip: at­va­žia­vo ka­ri­nė ko­mi­si­ja iš Mask­vos ir mus, ka­rei­vius, anks­ty­vą pa­va­sa­rį iš­ve­žė ne pre­ki­niais va­go­nais, o ke­lei­vi­niais – plac­kar­ti­niais. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, koks va­go­ne pa­skli­do kva­pas, kai 60 ka­rei­vių nu­si­mo­vė ba­tus ir pa­džio­vė au­tus! Iš­dau­žė­me va­go­no lan­gus, kad ga­lė­tu­me nor­ma­liai kvė­puo­ti.

Vie­ną bir­že­lio po­pie­tę mus su­so­di­no į ma­ši­nas ir nu­ve­žė į ne­di­de­lį miš­ke­lį. Vi­sur žy­dė­jo mė­ly­ni lu­bi­nai, ko tuo­met ne­tu­rė­jo­me mes, žiem­ga­liai, nes lu­bi­nai au­go tik Dzū­ki­jo­je.

Gė­rė­da­ma­sis lu­bi­nais svars­čiau, ar čia ne bu­vu­sio Laz­dy­nė­lių kai­mo, is­to­ri­nio kai­mo, ku­ria­me gi­mė lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas poe­tas Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis, lau­ky­mė.

Ir stai­ga mus iš­ri­kiuo­ja ri­kiuo­tė­je, o du Ypa­tin­go­jo sky­riaus pul­ki­nin­ko ka­ri­niais laips­niais pa­si­da­bi­nę vy­rai pra­ne­ša: Gum­bi­nė­je iš vie­nos ka­ri­nės da­lies pa­bė­go ap­si­gink­la­vęs ka­rei­vis ir, jei mes jį pa­ma­ty­si­me, tuo­jau tu­ri­me suim­ti. Mes gink­luo­ti au­to­ma­tais, tik be šo­vi­nių. Kiek­vie­na trakš­te­lė­ju­si ša­ke­lė kė­lė ne­ri­mą. Ži­no­ma, tą bėg­lį pa­ga­vo, tik tuo­met su­pra­to­me, kad be mū­sų nie­kas ne­ži­no­jo, jog ne­tu­ri­me šo­vi­nių, svar­bu, kad bu­vo­me gink­luo­ti.

Jo­no IVA­NAUS­KO al­bu­mo nuo­tr.

1975 me­tais bū­tent va­sa­rio 16-ąją Jo­nas Iva­naus­kas nu­spren­dė nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti Gum­bi­nė­je ir nu­siųs­ti nuo­trau­ką ar­ti­mie­siems.

Ser­žan­tų mo­kyk­los bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mas.