Fabrikantai...

Fab­ri­kan­tai...

Adol­fas STRAK­ŠYS

Bro­liai Pra­nas ir Kos­tas Ži­lins­kai iš­va­žiuo­ja į Ame­ri­ką, už­si­dir­ba ten do­le­rių, ir, grį­žę Lie­tu­von, įsi­ku­ria mū­sų Puod­ka­liuo­se: Kos­tas vie­na­me mū­sų kai­mo ga­le įsi­tai­so van­dens ma­lū­ną, o Pra­nas ki­tam kai­mo ga­le, ar­čiau Skuo­do, nu­si­per­ka ke­lio­li­ka hek­ta­rų že­mės, ant tos že­mės pa­si­sta­to vi­sus ūkio tro­be­sius ir pra­de­da ūki­nin­kau­ti.

Atė­jo ir išė­jo ru­sai, atė­jo ir išė­jo vo­kie­čiai, Ži­lins­kų jie tar­si ne­pas­te­bė­jo: Pra­nas arė že­mę ir mo­kė­jo val­džiai mo­kes­čius, Kos­tas ma­lė grū­dus ir mo­kė­jo val­džiai mo­kes­čius.

Ru­de­nį prie ma­lū­no be­ga­li­nės ei­lės. Gir­nos su­ka­si iš­ti­są pa­rą. Ūki­nin­kas ar jo ber­nas at­va­žiuo­ja į ma­lū­ną, vi­sus dar­bus na­muo­se me­tęs, tad sku­ba kuo grei­čiau su­si­mal­ti sa­vo grū­de­lius ir grįž­ti su sau­le na­mo. Ir vy­rai mel­džia Ži­lins­ką, kad su­mal­tų be ei­lės. Kar­tais mel­džia ne tuš­čio­mis. Vie­nas at­ne­ša svies­to ply­tą, ki­tas – net įmi­tu­sį žą­si­ną.

Ir vie­no, ir ki­to Kos­tui ne­rei­kia – jis gi sen­ber­nis, be to, kar­tu su ma­lū­nu nu­si­pir­koir še­šis hek­ta­rus že­mės, lai­ko kar­vę ir ark­lį, kas be ko, ir bū­rį ža­sų bei viš­tų, tai­gi ūki­nin­kau­ja, kaip ir bro­lis, tad sam­do mer­gai­čiu­kę – mer­gai­tę iš gre­ti­mo kai­mo, to­kią Onu­tę, ku­rią ne­tru­kus ve­da – sen­ber­nis ir jau­nu­tė lie­tu­vai­tė, ku­rios tė­vai džiau­gia­si, iš­lei­dę duk­te­rį už tur­tin­go ame­ri­ko­no.

Ir ber­nai ima krės­ti iš­dai­gas – su­gau­na rie­bią Ži­lins­ko žą­sį ir ne­ša jam už ky­šį, kad jis be ei­lės su­mal­tų grū­dus. Ir to­kių kyš­da­vių per die­ną ne vie­nas ir ne du, o nuei­na vie­ną pa­va­ka­rę į lai­da­rą Kos­tas ir skai­čiuo­ja žą­sis (kiek jų per die­ną už­dir­bęs), o jų nei dau­giau, nei ma­žiau, neg pa­va­sa­rį bu­vo Onu­tė pri­pe­ri­nu­si – ly­giai pen­kio­li­ka.

To­kias ai­bes Ži­lins­ko ma­lū­ne krė­tė ūki­nin­kų ber­nai ar ūki­nin­kų sū­nūs at­va­žia­vę į ma­lū­ną mal­ti grū­dų. Krė­tė ir bai­ses­nes, tai ta­da, kai grį­žo į Lie­tu­vą ru­sas ir ap­lin­ki­niuo­se miš­kuo­se at­si­ra­do par­ti­za­nai.

Atė­jo nak­tį į ma­lū­ną nu­si­baig­ti prie bu­te­lio mū­sų kai­mo ak­ty­vis­tas Vaš­kys, ir ke­le­tas ber­nų, at­va­žia­vu­sių su­si­mal­ti grū­dų į ma­lū­ną, su­vai­di­no par­ti­za­nus – grie­bė nu­si­le­su­sį kai­mo ak­ty­vis­tą už pa­kar­pos, nu­si­tem­pė į kie­mą prie šiau­dų ža­go ir įsa­kė gul­tis ant ra­so­tos že­mės, o kai šis at­si­gu­lė, įsa­kė nu­siau­ti nau­ju­tė­lai­čius au­li­nius, o kai nu­sia­vė, ap­me­tė ak­ty­vis­tą šiau­dais, tas po tais šiau­dais lau­kia, ka­da šaus ar pa­degs, o ber­nai ty­liai pa­trau­kė at­gal į ma­lū­ną, o Vaš­kys, taip ir ne­su­lau­kęs, ka­da jį nu­šaus ar pa­degs, iš­lin­do iš po šiau­dų blai­vu­tė­lis, žiū­ri, kad jo abu au­li­nu­kai sto­vi pa­sta­ty­ti ant šiau­dų krū­vos...

Grį­žo ru­sas į Lie­tu­vą ir Kos­to Ži­lins­ko ma­lū­ną ne­tru­kus na­cio­na­li­za­vo – ati­da­vė jį Skuo­do pram­kom­bi­na­tui, o pa­čiam Ži­lins­kui, kaip iš­nau­do­to­jui, įsa­kė neš­din­tis lauk iš ma­lū­no, ku­ria­me jis gy­ve­no.

Ži­lins­kas su­pra­to, kad ne­tru­kus jam ne­be­liks vie­tos ne tik ma­lū­ne, bet ir pa­čiuo­se Puot­ka­liuo­se – su žmo­na ir sū­ne­liu Sta­siu iš­trems jį į Si­bi­rą.

Jei Lie­tu­vo­je jis ne­rei­ka­lin­gas, tai gal rei­ka­lin­gas Ame­rik­lo­je, ku­rios pi­lie­ty­bę jis tu­rė­jo?

Ir Kos­tas Ži­lins­kas va­žiuo­ja į Mask­vą – į Ame­ri­kos am­ba­sa­dą Ta­ry­bų Są­jun­go­je.

Taip, jis Ame­ri­ko­je lau­kia­mas, kaip ir vi­si tos vals­ty­bės pi­lie­čiai.

Bet jis ve­dęs ne Ame­ri­kos pi­lie­tę, o ru­sai, kaip jos šei­mi­nin­kai, į Ame­ri­ką nei jos, nei sū­ne­lio neiš­lei­džia, nes jie Ta­ry­bų Są­jun­gos pi­lie­čiai.

Tad spręsk, po­ns Ži­lins­ki, šei­ma ar Ame­ri­ka, ku­ri ta­vęs lau­kia?

Ki­taip ta­riant: Ame­ri­ka ar Si­bi­ras?

Kos­tas Ži­lins­kas pa­si­ren­ka Ame­ri­ką, ru­siš­kai ta­riant, iš­duo­da ta­ry­bi­nę tė­vy­nę.

Iš­vyks­ta jis Ame­ri­kon vie­nas – per vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas vė­liau pri­si­šauks žmo­ną su sū­ne­liu, o kol jie gy­vens Lie­tu­vo­je, ant sa­vo že­mės pa­sta­to jiems ne­di­du­kę tro­be­lę, o tvar­tu­ko su dar­ži­nai­te taip  ir ne­bai­gia sta­ty­ti.

O žmo­na su sū­ne­liu?

Žmo­na su sū­ne­liu gy­ve­na nau­jai pa­sta­ty­to­je tro­be­lė­je, tu­ri, kaip tu­rė­ju­si, kar­vu­tę, ark­liu­ką, sam­do ber­ną, ku­ris įdir­ba tuos še­šis hek­ta­rus že­mės ir lau­kia, ka­da Kos­tas per Ame­ri­kos val­džią iš­si­rei­ka­laus jos Ame­ri­kon.

Ne­ži­nau, ar sa­vo ini­cia­ty­va, ar ga­vęs nu­ro­dy­mą iš Be­ri­jos, Kre­tin­gos ap­skri­ties en­ka­vėdis­tų vir­ši­nin­kas ma­jo­ras Vych­re­vas už­si­brė­žia Oną Ži­lins­kie­nę iš­trem­ti iš Lie­tu­vos.

Bet kaip iš­trem­ti še­šių hek­ta­rų ūkio sa­vi­nin­kę, ku­ri tu­ri tik ma­žu­tę tro­be­lę, vie­ną ark­lį, vie­ną kar­vę, vie­ną ave­lę, bū­re­lį viš­tų ir vie­ną sū­ne­lį?

Pa­si­ro­do, ga­li­ma, jei ši­to rei­kia ši­tos vals­ty­bės par­ti­jai ir vy­riau­sy­bei.

Ir Mask­vos emi­sa­ras Kre­tin­go­je ma­jo­ras Vych­re­vas ima­si dar­bo. 1949 va­sa­rio 22 su­ra­šo ši­to­kią Onos Ži­lins­kie­nės biog­ra­fi­ją-cha­rak­te­ris­ti­ką: gi­mu­si 1920 me­tais Puot­ka­lių kai­me, buo­žė, iki že­mės re­for­mos tu­rė­jo stam­bų buo­ži­nį ūkį, 10-12 kar­vių, di­de­lį na­mą, ūki­nius pa­sta­tus, leng­vą­jį au­to­mo­bi­lį, nau­do­jo sam­do­mą­ją jė­gą – net 6 ber­nus. 1945 me­tais jos ma­lū­nas bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas. Da­bar tu­ri 6 hek­ta­rus že­mės. Jos vy­ras Kos­tas Ži­lins­kas 1945 me­tais iš­bė­go į Ame­ri­ką. 1947 me­tais Ona Ži­lins­kie­nė už­mez­gė ry­šius su na­cio­na­lis­ti­ne gau­ja, tei­kė jai ma­te­ria­li­nę pa­ra­mą. 1947 me­tais Ži­lins­kie­nės nu­ro­dy­mu ban­di­tai api­plė­šė ma­lū­ną, ku­ris jai pri­klau­sė. 1948 me­tais pa­si­slė­pė nuo trem­ties, da­bar gy­ve­na sa­vo ūky­je. Tu­ri sū­nų Sta­sį, gi­mu­sį 1942 me­tais.

Jo­kiais do­ku­men­tais tie ma­jo­ro žo­džiai ne­pat­vir­tin­ti. Apie ūki­nę pa­dė­tį tu­rė­tų bū­ti vals­čiaus vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pa­žy­ma, pa­tvir­tin­ta pir­mi­nin­ko ir sek­re­to­riaus pa­ra­šais bei her­bi­niu ant­spau­du, bet ši­to­kios pa­žy­mos, ko­kia rei­ka­lin­ga Mask­vos emi­sa­rui Kre­tin­go­je, nie­kas, ma­tyt, ne­su­ti­ko ra­šy­ti.

Be­ri­jos ma­jo­ras į pa­gal­bą pa­si­šau­kia slap­tuo­sius agen­tus, ku­riais ap­sta­to Oną Ži­lins­kie­nę. Kaž­koks Ši­ša, ku­rio pra­ne­ši­mo ori­gi­na­lo by­lo­je nė­ra (gal ir to­kio Ši­šos nė­ra?).

Tas Ši­ša pra­ne­ša ir nau­din­gą Vych­re­vui fak­tą: Ži­lins­kas, iš­vyk­da­mas į Ame­ri­ką, iš­si­ve­žė po­lit­ban­di­tų laiš­ką Ame­ri­kos val­džiai, ar jis, tas Ši­ša, ma­tė tą laiš­ką, ar Ži­lins­kas pa­ts tą laiš­ką jam pa­ro­dė, o gal net ir skai­tė, ne­pa­ra­šy­ta. Iš­si­ve­žė, ir vis­kas. Be to, tas Ši­ša pra­ne­ša, kad Ona Ži­lins­kie­nė su sa­vo vy­ru iki šiol su­si­ra­ši­nė­ja laiš­kais per Ame­ri­kos pa­siun­ti­ny­bę Mask­vo­je, kad, be vi­so to, jos bro­lis Juo­zas Ski­ru­tis 1946 me­tais išė­jo į na­cio­na­lis­ti­nę ban­di­tų gau­ją ir per ka­ri­nę-če­kis­ti­nę ope­ra­ci­ją bu­vo nu­šau­tas.

Tai­gi Ona Ži­lins­kie­nė yra ne tik buo­žė, bet ir ban­di­ti­nės šei­mos na­rys, ku­riam nė­ra vie­tos Lie­tu­vo­je, ir Lie­tu­vos TSR Mi­nist­rų Taryba 1949 me­tų ko­vo 19 nu­ta­rė iš­trem­ti buo­žę Oną Ži­lins­kie­nę iš Lie­tu­vos, ir tai bu­vo pa­da­ry­ta tų pa­čių me­tų ba­lan­džio 20.

Jos na­me­ly­je ap­si­gy­ve­no kai­mo pro­le­ta­rė V.P. su tri­mis sū­nu­mis.

O Ona Ži­lins­kie­nė su sū­ne­liu jau įkur­din­ta Kras­no­jars­ko kraš­to Ir­kuts­ko sri­ties Če­rem­chovs­ko ra­jo­ne, kur gyve­na ir dir­ba be­veik de­šimt me­tų, ir tik 1958 me­tų lie­pos sep­tin­tą pa­leis­ta iš trem­ties, bet pa­leis­ta be tei­sės grįž­ti Lie­tu­von, be tei­sės at­gau­ti pra­ras­tą tur­tą, nes yra trem­ta ne vien kai­p buo­žė, bet ir kai­p ban­di­ti­nės šei­mos na­rys.

Ką da­ry­ti mo­te­riai, ku­ri ir na­mo no­ri, ir va­žiuo­ti na­mo ne­ga­li, nes Lie­tu­vo­je vis dar ne­pa­gei­dau­ja­ma. Ra­šo pra­šy­mą Skuo­do val­džiai, ir par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­to pir­ma­sis sek­re­to­rius Juo­zas Bal­kus, ir Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Do­mi­jo­nas Ka­reč­ka, ir Vi­daus rei­ka­lų sky­riaus vir­ši­nin­kas Ser­gė­jus Ku­ra­ki­nas su­tin­ka, kad ji grįž­tų į Skuo­do ra­jo­ną, nes jo­kių jos ry­šių su par­ti­za­nais jos gy­ve­ni­me neap­tik­ta.

Bet iš­va­da – iš­trem­ta bu­vo tei­sė­tai.

O jei tei­sė­tai, tai joks tur­tas grą­žin­tas ne­tu­ri bū­ti.

Ona Ži­lins­kie­nė 1949 me­tais grįž­ta Lie­tu­von, bet ne į sa­vo so­dy­bą, ku­rio­je jau šei­mi­ni­nkau­ja kai­mo ak­ty­vis­to žmo­na O. D. su duk­ro­mis, to­dėl ran­da kam­pą ap­si­gy­ven­ti to­li nuo Skuo­do – Pa­ne­vė­žy­je.

Bet ne­gi nėr šia­me pa­sau­ly­je tei­sy­bės? Ir ji 1962 me­tų sau­sio 23 die­ną ra­šo pra­šy­mą Lie­tu­vos TSR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­kui. Ta­me pra­šy­me to­kie žo­džiai: „Esu ki­lu­si iš ne­tur­tin­gų ūki­nin­kų šei­mos Dauk­šių kai­me Mo­sė­džio vals­čiu­je. Šei­mą su­da­rė sep­ty­ni as­me­nys. To­dėl iš pat ma­žens te­ko pa­tir­ti vis­ko: ir šil­to, ir šal­to.

Ka­dan­gi mū­sų šei­mo­je pra­gy­ve­ni­mas bu­vo sun­ko­kas, tai tė­vai sten­gė­si mums, vai­kams, pa­leng­vin­ti tą gy­ve­ni­mą ir to­kių pa­stan­gų dė­ka aš, de­vy­nio­li­ka­me­tė mer­gi­na, bu­vau ap­ves­din­ta su tur­tin­gu jau­ni­kiu – ame­ri­ko­nu Kons­tan­ti­nu Ži­lins­ku, nors jis bu­vo 24 me­tais už ma­ne vy­res­nis. Tė­ve­liai sa­vo di­des­nią­ją am­žiaus da­lį gy­ve­no ne­da­tek­liuo­se ir to­dėl gal­vo­jo, kad, bū­da­ma ma­te­ria­liai ap­rū­pin­ta, aš bū­sian­ti lai­min­ga.“

Pre­zi­diu­mas pra­šy­mą gau­na po tri­jų die­nų, bet koks to pra­šy­mo li­ki­mas, ne­ži­nau, nes at­sa­ky­mo ko­pi­jos by­lo­je nė­ra, ma­tyt, nei­gia­mas – at­seit, iš­trem­ta tei­sė­tai, to­dėl Ona Ži­lisn­kie­nė krei­pia­si pa­gal­bos į Re­pub­li­ki­nę pro­ku­ra­tū­rą, pa­neig­da­ma vi­sus jai Vych­re­vo su­fab­ri­kuo­tus kal­ti­ni­mus.

Pro­ku­ra­tū­ra su­si­pa­žįs­ta su Onos Ži­lins­kie­nės trem­ties by­la, jai ky­la daug klau­si­mų, ir 1973 me­tų lapk­ri­čio 11 die­ną ji siun­čia Onos Ži­lins­kie­nės pra­šy­mą ir slap­tą raš­tą Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­tui prie LTSR Mi­nist­rų Ta­ry­bos, nu­ro­dy­da­ma iš es­mės per­žiū­rė­ti trem­ties by­lą, tai yra, pa­tik­rin­ti vi­sus Vych­re­vo su­fab­ri­kuo­tus fak­tus.

Pa­si­ro­do, jo­kios di­džiu­lės kar­vių ban­dos Kos­tas Ži­lins­kas ne­tu­rė­jo – tu­rė­jo tik vie­ną ark­lį ir vie­ną kar­vu­tę, ir Ži­lins­ko, ir Ži­lins­kie­nės ūkiai, Ži­lins­kui iš­vy­kus Ame­ri­kon, iš­buo­žin­ti ne­bu­vo, o pa­ts Ži­lins­kas ne iš­bė­go, o bu­vo iš­leis­tas į Ame­ri­ką kai­p tos vals­ty­bės pi­lie­tis, ap­klaus­ti kai­my­nai pa­ro­dė, kad Onu­tę Ski­ru­ty­tę Kos­tas Ži­lins­kas bu­vo nu­si­sam­dęs už tar­nai­tę, o pa­skui ją ve­dė, o 1923 me­tais gi­męs jos bro­lis Juo­zas Ski­ru­tis į jo­kius ban­di­tus išė­jęs ne­bu­vo, o 1945 me­tais bu­vo nu­šau­tas, kaip ra­šo­ma pa­žy­mo­je, ne­nus­ta­ty­to­mis ap­lin­ky­bė­mis ir vie­šai pa­lai­do­tas Mo­sė­džio ka­pi­nė­se.

Žu­vu­sių mo­sė­diš­kių par­ti­za­nų len­to­je jo pa­var­dės nė­ra.

Ko­kios tos ne­nus­ta­ty­tos ap­lin­ky­bės?

Ogi la­bai pa­pras­tos, o kar­tu ir ne­pap­ras­tos: žlun­gant 1945 me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį pa­skelb­tai mo­bi­li­za­ci­jai, ru­sų ka­rei­viai šu­ka­vo kai­mą ir tarp ki­tų, „nu­šo­vė ir jau­ną ūki­nin­ką Juo­zą Ski­ru­tį, su­ra­dę be­si­slaps­tan­tį ant tvar­tų,“ – tą sa­ki­nį su­ra­dau par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės Jad­vy­gos Ma­lū­kai­tės pri­si­mi­ni­muo­se.

Pa­na­ši is­to­ri­ja ir su leng­vuo­ju au­to­mo­bi­liu, ku­rį ne­va tu­rė­ju­si Ona Ži­lins­kie­nė. Tą au­to­mo­bi­lį, be­je, su­ge­du­sį, ma­lū­ne pa­li­ko be­si­trau­kian­tys vo­kie­čiai, o da­ry­da­mi kra­tą jį Ži­lins­ko dar­ži­nė­je už­ti­ko Skuo­do en­ka­vėdis­tai, ir, pa­si­kin­kę Ži­lins­ko bė­riu­ką, nu­si­ve­žė į Skuo­do en­ka­vė­dy­ną...

Taip žlu­go vi­si su­fab­ri­kuo­ti Onai Ži­lins­kie­nei kal­ti­ni­mai, iš­sky­rus vie­ną: ji sa­vo še­šių hek­ta­rų ūky­je nau­do­jo sam­do­mą­ją jė­gą – ber­ną, ku­ris arė že­mę, sė­jo grū­dą, kir­to ru­gius, pjo­vė šie­ną jos kar­vu­tei...

... Be­je, Ona Ži­lins­kie­nė ne pir­ma ir ne pa­sku­ti­nė by­lų fab­ri­kuo­to­jo Vych­re­vo au­ka. 1949 me­tų ko­vo mė­ne­sį į Kras­no­jars­ko kraš­tą iš­trem­ta Jur­gio Ba­ra­sos pen­kių as­me­nų šei­ma. Už ką tre­mia, taip ir ne­pa­sa­kė, o Si­bi­re su­si­pa­ži­no su trė­mi­mo by­la, ku­rio­je ma­jo­ras Vych­re­vas juos, dvy­li­kos hek­ta­rų ūki­nin­kus, pa­da­ręs vos ne dva­ri­nin­kais, tu­rin­čiais net 57 hek­ta­rus ir 75 arus že­mės...

Taip ir gy­ve­nom lyg ant ada­tų. Anot en­kavė­dis­tų, lie­tu­viai, tik duo­kit žmo­gų, o straips­nį Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se mes pa­tys su­ra­sim...