Gyvenimas, persunktas baimės

Gy­ve­ni­mas, per­sunk­tas bai­mės

Ma­ri­ja RIM­KIE­NĖ

Šiau­liai

Aš­tuo­ne­rius pa­čius gra­žiau­sius sa­vo jau­nys­tės me­tus pra­lei­dau Si­bi­ro la­ge­riuo­se. Ten vi­sos die­nos bu­vo vie­no­dos: „po­djom“, "raz­vod“, „pra­vier­ka“, „at­boj“. Pri­si­me­nu die­ną, kai ga­vau pir­mą ži­nią iš Lie­tu­vos. Se­suo Ely­tė pu­siau ru­siš­ko­mis, pu­siau lie­tu­viš­ko­mis rai­dė­mis pa­ra­šė trum­pą laiš­ku­tį. Ap­te­mo akys, per­skai­čius, kad abu tė­vu­kai iš­trem­ti. Mū­sų na­muo­se šei­mi­nin­kau­ja sve­ti­mi žmo­nės. Ely­tė ne­tu­ri nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Ir vė­liau nuo trem­ties pa­bė­gu­sios, Lie­tu­vo­je li­ku­sios se­sers laiš­kai bu­vo bran­ges­ni už dė­dės at­siųs­tus la­ši­nius. La­ši­nius su­val­gai – ir vėl al­ka­nas. O laiš­ką ga­li skai­ty­ti daug kar­tų, kol su­plyš­ta.

Tik sun­kiai dirb­da­ma miš­ke už­mirš­da­vau su­dau­žy­tus sa­vo jau­nys­tės lū­kes­čius, tar­dy­to­jų smur­tą, ne­tei­sy­bę, ku­ri taip su­jau­kė ma­no gy­ve­ni­mą. Jau­nat­viš­kas lais­vės troš­ki­mas šir­dy­je nuo­lat ko­vo­jo su bai­me, įsi­smel­ku­sia į sie­lą KGB rū­siuo­se.

Kai pa­ga­liau at­ga­vau lais­vę ir grį­žau į iš­sva­jo­tą Lie­tu­vą iš­si­spren­dė tik vie­na pro­ble­ma – iš­tir­po vi­sus tuos aš­tuo­ne­rius me­tus skau­dė­jęs il­ge­sys, kai ga­lė­jau iš­si­verk­ti, ap­ka­bi­nu­si se­se­rį.

Bet bai­mė li­ko. Ji tvy­ro­jo ne tik trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių, bet ir Lie­tu­vo­je li­ku­sių­jų, žiau­rų san­tvar­kos virs­mą ma­čiu­sių žmo­nių gy­ve­ni­me. Bai­mė ir at­sar­gu­mas bu­vo kas­die­nė jų pa­ly­do­vė.

Išb­laš­ky­tos šei­mos. Atim­ti, ap­si­lei­dė­liais ap­gy­ven­din­ti ir iki kiau­rų sto­gų nu­gy­ven­ti tvar­kin­gų ūki­nin­kų ir in­te­li­gen­tų na­mai. Gy­vu­liai ir ki­tas tur­tas pra­ger­tas juos įskun­du­sių kai­my­nų. To­kia rea­ly­bė sė­jo ne­ri­mą mąs­ty­ti ir jaus­ti dar neatp­ra­tu­sių lie­tu­vių šir­dy­se.

Pa­ma­čiu­si iš­dras­ky­tus, nau­jų­jų šei­mi­nin­kų ap­leis­tus sa­vo na­mus su kie­me žvie­gian­čiais par­šais ap­si­ver­kiau, ap­ka­bi­nu­si sa­vo vai­kys­tės ber­že­lį.

So­cia­liz­mas šeš­ta­ja­me praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je ro­dė dar ypa­č skaus­min­gus sa­vo ženk­lus.

No­rė­jau įsi­dar­bin­ti kon­duk­to­re. Rei­kė­jo ­baig­ti kur­sus. Kad ga­lė­čiau tai pa­da­ry­ti, tu­rė­jau pa­teik­ti moks­lo bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mą. O do­ku­men­tai – sau­gu­me, kur iš­lie­ta tiek aša­rų. Po de­vy­ne­rių me­tų ei­nant tais pa­čiais ko­ri­do­riais dau­žė­si šir­dis. Kva­pą gniau­žė bai­mė: „Gal vėl areš­tuos?“

Kai pa­ga­liau bai­giau kur­sus ir bu­vau priim­ta į dar­bą au­toū­ky­je, paaiš­kė­jo, jog di­rek­to­rium čia dir­ba bu­vęs ma­no tar­dy­to­jas sau­gu­me. Žiau­rus, ne­si­dro­vė­jęs muš­ti ir kan­kin­ti mo­te­ris, duo­ti ba­na­nu per ke­lius že­maū­gis pil­vū­zas. Jo pa­var­dę pa­ma­čiau vie­na­me di­rek­to­riaus įsa­ky­me. Dar vy­liau­si, jog tai ne tas pa­ts žmo­gus. Bet kar­tą su­ti­kau jį au­toū­kio ko­ri­do­riu­je. Tas pa­ts. Vei­do bruo­žai nė kiek ne­pa­si­kei­tę. Tik ci­vi­liai dra­bu­žiai dar la­biau pa­brė­žė at­si­ki­šu­sį pil­vą. Sa­viš­kius te­rio­jęs, so­vie­tams įsi­tei­kęs niek­še­lis ga­vo aukš­tas pa­rei­gas.

Tą pa­čią mi­nu­tę troš­kau išei­ti iš dar­bo. Bet ką da­ry­ti? Kur gau­ti dar­bo su „su­tep­ta“ biog­ra­fi­ja? Gai­la ką tik baig­tų kur­sų. Be to, kon­duk­to­rės dar­bas la­bai vi­lio­jo. Sva­jo­jau, va­ži­nė­da­ma au­to­bu­su, iš ar­čiau pa­ma­ty­ti gra­žią­ją iš­siilg­tą­ją Lie­tu­vą.

Ar­ti­mie­ji pa­ta­rė: „Ri­zi­kuok“. Kaip ei­li­nė kon­duk­to­rė su di­rek­to­riu­mi taip daž­nai ne­su­si­dur­si.

Ri­zi­ka­vau. Ta­čiau nuo­la­ti­nis jaus­mas, jog dar­be bet ku­rią mi­nu­tę ga­liu su­tik­ti bu­vu­sį sa­vo bu­de­lį, ku­ris da­bar ma­no vir­ši­nin­kas, la­bai var­gi­no. Kon­duk­to­re te­pa­jė­giau iš­dirb­ti pu­sę me­tų. Ne­sit­rau­kian­tis bai­mės jaus­mas įvei­kė. Sva­jo­jau tik kuo grei­čiau gau­ti šva­rią dar­bo kny­ge­lę ir ieš­ko­ti dar­bo ki­tur. Jei di­rek­to­rius bū­tų at­pa­ži­nęs sa­vo tar­dy­tą ka­li­nę, ga­lė­jo įra­šy­ti į dar­bo kny­ge­lę ką nors ne­ge­ro.

Pa­sa­kiau, jog no­riu mo­ky­tis, o kon­duk­to­rės dar­bo va­lan­dos ne­su­de­ri­na­mos su moks­lu. Taip ir iš­si­lais­vi­nau.

Bai­giau bu­hal­te­rių kur­sus, pa­kei­čiau dar­bą. Ta­čiau praei­ties „šmėk­los“ per­se­kio­jo dar ne kar­tą.

Dirb­da­ma bu­hal­te­re Tie­ki­mo ba­zė­je nuė­jau į di­rek­to­riaus ka­bi­ne­tą pa­ra­šo. O ten sė­dė­jo ge­rai pa­žįs­ta­mas vy­ru­kas. Gim­na­zi­jos va­ka­rė­liuo­se jis daž­nai ma­ne šok­din­da­vo. Bu­vo ge­ras šo­kė­jas. Ta­čiau, kai bu­vau už­da­ry­ta į KGB rū­sį, vie­ną nak­tį jis atė­jo ma­nęs sau­go­ti – pa­kei­tė anks­tes­nį sar­gy­bi­nį. O 1949 me­tais, kai ma­ne ve­žė iš Šiau­lių į Vil­niaus KGB, jis ly­dė­jo, drau­ge su ki­tu gink­luo­tu sar­gy­bi­niu.

Nau­jas su­si­dū­ri­mas su praei­ti­mi. Vėl at­ro­dė, jog šir­dis nu­sly­do į kul­nus. Min­ti­mis mel­džiau Die­vo, kad ko­la­bo­ran­tas neat­pa­žin­tų bu­vu­sios sa­vo au­kos. Lai­mei, vir­ši­nin­ko drau­gas, ku­ris, kaip paaiš­kė­jo vė­liau, „už­si­tar­na­vo“ pre­ky­bos įmo­nės di­rek­to­riaus po­stą, ne­krei­pė dė­me­sio į ei­li­nę bu­hal­te­rę.

Šiau­liuo­se no­rė­jau bend­rau­ti su ki­tais iki la­ge­rio pa­žin­tais drau­gais ir drau­gė­mis. Kar­tais juos su­tik­da­vau gat­vė­je. Bet pa­ti už­kal­bin­ti ne­drįs­da­vau. O se­ni pa­žįs­ta­mi ir­gi ar­ba ne­pa­žin­da­vo, ar­ba ap­si­mes­da­vo, kad ne­pa­žįs­ta. Kas aš jiems? Tik ne­reikš­min­ga, nuo gy­ve­ni­mo at­si­li­ku­si bū­ty­bė?

O gal jie tie­siog bi­jo­da­vo bend­rau­ti su bu­vu­sia po­li­ti­ne ka­li­ne? Kad ir jiems ne­pri­lip­tų pa­na­ši eti­ke­tė. Sup­ran­tu juos. Kiek­vie­nas tuo­met ko­vo­jo dėl sa­vo iš­li­ki­mo. Bai­mi­no­si dėl sa­vo šei­mos.

Tą­syk, kai nuė­jau į sau­gu­mą pa­siim­ti apie ma­no moks­lus liu­di­jan­čių pa­žy­mų, nors trė­mi­mai bu­vo jau pa­si­bai­gę, ta­čiau man, be kal­tės nu­teis­tai ir at­li­ku­siai sa­vo baus­mę, sau­gu­mo vir­ši­nin­kas pa­ta­rė ne­kal­bė­ti apie la­ge­ry­je pa­tir­tas skriau­das ir apie tai, kaip sun­ku įsi­tvir­tin­ti grį­žus į Lie­tu­vą. Esą vėl ga­li iš­siųs­ti į la­ge­rį kaip dar ne­spė­ju­sią per­siauk­lė­ti.

Kar­tais, pri­si­min­da­ma tą la­ge­rio bū­se­ną, kai bū­da­vau vi­suo­met al­ka­na, kai mo­te­rys tu­rė­da­vo dirb­ti nak­ti­mis, o vy­rai – die­ną, nes jie ga­li su­kil­ti, o mo­te­rys pa­klus­nios lyg ave­lės, pri­si­min­da­ma mie­gą ant ce­men­ti­nių KGB rū­sio grin­dų su­si­su­kus į sa­vo va­sa­ri­nį pal­tu­ką, klau­siu: „Ko­dėl?" ir „Už ką?“

At­sa­ky­mas tik vie­nas. Išt­rem­da­mi pa­čius darbš­čiau­sius, pro­tin­giau­sius, tvar­kin­giau­sius, bran­džiau­sius, svei­kiau­sius, jau­niau­sius ir la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sius Lie­tu­vos žmo­nes so­vie­tai no­rė­jo su­nai­kin­ti mū­sų tau­tą. Ir jiems pa­dė­jo mū­siš­kiai. Tie, ku­riems ne­ti­ko Sme­to­nos lai­kai. Ne­ma­žai nu­si­kal­tu­sių­jų tuo­met sė­dė­jo ka­lė­ji­muo­se. Iš­si­lais­vi­nę jie pa­si­ju­to did­vy­riais. Tie, ku­rie pa­tys ne­su­ge­bė­jo pa­si­tu­rin­čiai gy­ven­ti ir pa­vy­dė­jo tur­tin­ges­niems, Die­vo ap­do­va­no­tiems di­des­niu pro­tu.

Už­ra­šė Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

1987 metai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.