Ir kas dabar bus

Ir kas da­bar bus

Al­gi­man­tas Rus­tei­ka, žur­na­lis­tas

„Vai­kų gel­bė­to­jo“ pa­grob­tas kau­nie­čių vai­kas grą­žin­tas tė­vams. Tuo pri­pa­žįs­tant, kad grės­mės ir jo­kio smur­to ne­bu­vo. Ta­čiau mo­ti­nai, no­rė­ju­siai ap­sau­go­ti sa­vo vai­ke­lį, iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl „smur­to“ tę­sia­mas. Ir by­la apie tai, ko ne­bu­vo, bus nag­ri­nė­ja­ma teis­me?

Se­nas, ge­rai vei­kian­tis vi­sų to­ta­li­ta­ri­nių sis­te­mų me­to­das – biu­rok­ra­ti­nis pa­si­tei­si­ni­mo kerš­tas. Pra­si­de­da „skaid­ri“ ir ne­gai­les­tin­ga ko­va už vai­kų ati­mi­nė­to­jų tei­ses ir mun­du­ro „skaid­ru­mą“. Tiks­las – įbau­gin­ti šei­mas, kaip dėl Gar­lia­vos, kad nie­kas net ne­pa­gal­vo­tų dau­giau skųs­ti tų, ku­rie iš skun­di­kų pra­gy­ve­na ir gau­na vi­sai ne­blo­gas al­gas.

Jei ir ne­nu­baus, tai tiek pri­tam­pys ir pri­šiur­pins, tik­rins „ri­zi­kas“, vyk­dys „at­ve­jo va­dy­bą“ ir lan­džios su ko­mi­si­jo­mis po na­mus kas­dien, kad tap­sit klus­niais it šu­niu­kai. Gal­vo­jat, su­grą­žins po pus­me­čio už kie­me žai­džiant gau­tą mė­ly­nę pa­grob­tą, kas­nakt po ant­klo­de ty­liai cy­pian­tį vai­ke­lį ir siau­bo fil­mas pa­si­baigs? Ne, ab­sur­das tik pra­si­dės.

Jū­sų šei­mą ims 4-5 kar­tus per sa­vai­tę lan­ky­ti „spe­cia­lis­tai“, ku­rie jums skirs pri­va­lo­mus vyk­dy­ti „nu­ro­dy­mus“. Jie pa­dės jums ge­rin­ti so­cia­li­nius ir ki­tus (?) įgū­džius. Iš­mo­kys „sau at­sto­vau­ti ins­ti­tu­ci­jo­se“, t.y. iš­si­temp­ti „ra­miai!“ ir vyk­dy­ti vi­sus „spe­cia­lis­tų“ rei­ka­la­vi­mus.

Nu­ro­dys, kaip bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je, šei­mo­je, ir net „su at­ski­rais spe­cia­lis­tais“, nes, ma­tyt, kiek­vie­nam „spe­cia­lis­tui“ rei­kia at­ski­rų įgū­džių ir yra at­ski­ra, konk­re­ti inst­ruk­ci­ja... Tu­rė­si­te taip pat lan­ky­ti „po­zi­ty­vios tė­vys­tės kur­sus“, kur jus iš­mo­kys „bend­rau­ti su ap­lin­ka“.

Su­rinks į sa­ly­tę tu­zi­ną ki­tą ne­mie­go­ju­sių per nak­tis, ap­si­blio­vu­sių, su­stin­gu­sių iš pa­tir­to siau­bo ma­my­čių ir „spe­cia­lis­tai“ iš švo­ge­rių fir­mos už jū­sų pi­ni­gus pa­skai­tys pa­skai­tą, kaip rei­kia „po­zi­ty­viai jaus­tis“, ka­da iš ta­vęs atim­ti vai­kai.

Sus­kai­čiuos šaukš­tus, pa­ma­tuos, ar tin­ka­ma pa­tal­pų tem­pe­ra­tū­ra, ar ne per sto­ri, ar ne per lie­si jū­sų vai­ku­čiai, ar ge­rai rū­pi­na­tės, svei­kai mai­ti­nat ir ren­giat. O jei rū­pi­na­tės per daug – ga­li vėl atim­ti už per­ne­lyg in­ten­sy­vią, per­tek­li­nę glo­bą, slo­pi­nan­čią vai­ko po­rei­kių rai­dą ir lais­ves.

Ir vi­si šie pui­kūs rei­ka­la­vi­mai ga­lios tik jums. Bet ne­bus nie­ka­da tai­ko­mi (nors pa­gal įsta­ty­mą ir tu­rė­tų) glo­bė­jams, ku­riems bu­vo nu­ga­ben­ti kaip ko­kie ka­li­niai į la­ge­rį kly­kian­tys iš siau­bo jū­sų sū­ne­liai ar čiauš­ku­tės. Tai ne moks­li­nė fan­tas­ti­ka, ne Krem­liaus pro­pa­gan­da ir ne koš­ma­ras, iš ku­rio at­si­bun­da­ma.

Tai vyks­ta čia ir da­bar, už lan­go, ma­no jau­nys­tės mies­te, gat­vė­mis šna­rant bliz­giems au­to­mo­bi­liams ir vaikš­tant se­nu­kams. Ar­tė­ja Ka­lė­dos ir ne­la­bai kam tas rū­pi – pa­kal­bė­sim, pa­rė­kau­sim ir praeis, ar ne? Vals­ty­bės gal­vos jau nu­si­ra­mi­no – iš­pils­tė bė­džiams mal­tie­čių sriu­bas ir nu­pir­ko ma­ka­ro­nų.

Jie ti­ki­si, kad vis­kas sa­vai­me pa­si­baigs, kaip jau bu­vo ne kar­tą, ir Ma­tu­ko sie­lą vėl iš­trau­kė iš biu­rok­ra­ti­nės spin­tos. Už­kur­ta pro­pa­gan­di­nė pro­tų dul­ki­ni­mo ma­ši­nė­lė ro­do varg­šę, ru­so­fi­li­nės ir an­ti­vals­ty­bi­nės mi­nios per­se­kio­ja­mą au­ką – vai­kų gro­bi­mo įsta­ty­mo ini­cia­to­rę.

Vi­si tė­vai, no­rin­tys ap­sau­go­ti sa­vo vai­kus nuo ges­ta­pi­nin­kų ant­skry­džių, pa­skel­bia­mi pa­tvo­ri­niais, pri­ta­rian­čiais vai­kų mu­ši­mui. Įs­ta­ty­mas ge­ras, tik vyk­dy­to­jai blo­gi! Taip sa­kė Jo­si­fas Sta­li­nas apie su­nai­kin­tą vals­tie­ti­ją ir ho­lo­do­mo­rą, „ko­lek­ty­vi­zuo­jant“ že­mės ūkį.

Taip da­bar sa­ko nau­jie­ji gy­vu­lių ūkio ideo­lo­gai, ko­lek­ty­vi­zuo­jan­tys vai­kus. Jie paau­kos po­rą ieš­mi­nin­kų ir po­rą inst­ruk­ci­jos sa­ki­nu­kų, bet vis­ką pa­da­rys, kad tik lik­tų kaip yra. Ta­čiau mes vis­ką pa­da­ry­sim, kad ne­lik­tų nei jų, nei bol­še­vi­ki­nio įsta­ty­mo, nei jo stū­mė­jų ir gy­nė­jų.

Sek­ma­die­nį – mi­tin­gas prie Sei­mo. Atei­ki­me su vai­kais, tė­vais, drau­gais, vė­lia­vo­mis ir dai­no­mis. At­si­lai­kė­me prieš tan­kus, ne­gi neat­si­lai­ky­si­me prieš ša­ka­lie­nes ir nor­ve­giš­kas kro­nas? Net neį­si­vaiz­duo­jat, kaip jie „stu­mia į kel­nes“ ir ga­liu tiks­liai pa­sa­ky­ti, kas bus.

Jie eis iki ga­lo, kal­tie­ji vai­dins au­kas, nu­ken­tė­ju­sie­ji ir pa­si­sa­kan­tys prieš neo­ko­mu­niz­mą bus kal­ti­na­mi ir nie­ki­na­mi. Ge­riau­sia, ką sis­te­ma iš­ste­nės po il­gų kan­čių – įsta­ty­mo pa­tai­sė­lių ga­ba­liu­ką.

Ir ta­da tie 39 tūkst., rei­ka­lau­jan­tys D.Ša­ka­lie­nės ap­kal­tos ir 65 tūkst. tė­vų, jau su­si­bū­rę sa­vo vai­kų ir šei­mų gy­ny­bai, be jo­kio var­go, per sa­vai­tę su­rinks 50 tūkst. pa­ra­šų. Ir pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių įsta­ty­mų lei­dy­bos ini­cia­ty­vos įsta­ty­mą Sei­mas pri­va­lės svars­ty­ti vai­kų ati­mi­nė­ji­mo at­šau­ki­mą ir D.Ša­ka­lie­nės ap­kal­tą.

Aiš­ku, jie ne­no­rės nie­ko da­ry­ti, bet pri­va­lės. Ir ta­da pra­si­dės spek­tak­lis, ku­rį su pa­si­mė­ga­vi­mu ste­bė­sim. Ir vi­sos par­ti­jos pa­si­ra­ši­nės sau mir­ties nuo­spren­dį bū­si­muo­siuo­se rin­ki­muo­se.