Išbandymas ugnimi

Išbandymas ugnimi

Romualdas VOLODKA

Ru­sų folk­lo­re yra toks pa­sa­ky­mas: „Jis praė­jo ug­nį, van­de­nį ir va­ri­nes triū­bas“ (kai kas dar ver­čia –„tri­mi­tus“).

Nie­kad ne­ma­niau, kad teks taip nuo­žmiai su­si­grum­ti su ug­ni­mi ir taip skau­džiai nuo jos nu­ken­tė­ti.

1978 me­tai spa­lio 22-a die­na... Ly­giai po de­šimt me­tų Vil­niu­je pra­si­dė­jo Stei­gia­ma­sis Są­jū­džio su­va­žia­vi­mas, ti­kin­tie­siems grą­žin­ta Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ra ir Šven­to Ka­zi­mie­ro baž­ny­čia, o ma­no ka­len­do­riu­je, kaip mi­nė­jau, de­šim­čia me­tų anks­čiau – su­si­grū­mi­mas su ug­ni­mi...

Su žmo­na Kal­niu­ko ra­jo­ne ma­mos pa­žįs­ta­mos Sa­lo­mė­jos na­mu­ke nuo­mo­jo­mės jo da­lį – vie­ną kam­ba­rė­lį. Ka­dan­gi vir­tu­vė-ve­ran­da bend­ra, va­ka­rais daž­nai su Sa­lo­mė­ja ap­tar­da­vo­me jos dar­bo ( dir­bo me­di­ci­nos se­se­le li­go­ni­nė­je) įspū­džius, da­li­jo­mės bė­do­mis.

Gy­ve­ni­mas, nors ir sun­kiai, bet žen­gė į prie­kį – lop­še­ly­je var­tė­si mū­sų ber­niu­kas, žmo­na šeš­tą mė­ne­sį bu­vo nėš­čia.

Tua­le­tas lau­ke, ta­čiau sto­gas, elekt­ra, du­jos, ne­to­li ma­no tė­vai...

Su du­jo­mis štai koks niuan­sas – ne du­jos atei­na vamz­džiais, bet rei­kia jas at­si­vež­ti iš ga­zi­fi­ka­ci­jos val­dy­bos. Bai­gia­si pen­kių lit­rų ba­lio­nė­lis, va­žiuo­ji ten, du­jų skirs­ty­mo sto­te­lė­je duo­di tuš­čią, gau­ni pil­ną.

Pats pri­jun­gi gu­mi­nę žar­ną, ku­rios ant­ra­sis ga­las – prie vi­ryk­lės.

Tą­kart, 295-ąją me­tų die­ną, man nie­kaip ne­si­se­kė už­san­da­rin­ti žar­ną – pri­spaus­ti žar­nos ant­ga­lį, va­di­na­mą­jį re­duk­to­rių, prie ba­lio­no ven­ti­lio ant­vamz­džio.

Kad bū­tų pa­to­giau ir pa­gal ba­lio­no kei­ti­mo tai­syk­les, iš­si­ne­šiau jį su žar­na į kie­mą, gal iš ko­kio penk­to kar­to už­spau­džiau.

Pri­si­pa­žin­siu: sku­bė­jau, ner­vi­nau­si. Prie­žas­tis – kul­tū­ros rū­muo­se tu­rė­jo įvyk­ti Sau­liaus Son­dec­kio ka­me­ri­nio or­kest­ro kon­cer­tas, į ku­rį bu­vo su­ta­ręs atei­ti vi­sas mū­sų Kon­ser­va­to­ri­jos kur­sas, vos iš­si­pra­šiau žmo­nos.

Pa­ten­kin­tas pa­vy­ku­siu pri­jun­gi­mu, at­su­kau ba­lio­no sklen­dę. Per de­gik­lį pa­sru­vo du­jos, už­de­giau jas.

Ap­si­ruo­šiau, ap­si­ren­giau tuo me­tu la­bai ma­din­gu bo­lo­ni­niu liet­pal­čiu.

Jau bu­vau be­žen­giąs per kie­mo tvo­ros var­te­lius, kai pa­si­gir­do žmo­nos riks­mas. Grį­žau – ji pa­ni­ka­vo, kad, už­su­kus ba­lio­no sklen­dę, per vie­ną de­gik­lio sky­lu­tę vis tik sru­vo plo­ny­tė (gal pen­kis­kart plo­nes­nė už deg­tu­ką) du­jų ug­nies sro­ve­lė.

To­les­nes įvy­kio de­ta­les ge­rai at­si­me­nu, jos man įsi­rė­žė (per­kel­ti­ne ir tie­sio­gi­ne pra­sme) vi­sam gy­ve­ni­mui.

Rei­kė­jo, ma­nau, man pa­pras­čiau­siai už­pūs­ti tą ug­nies sro­ve­lę, o dėl to­kio ma­žo du­jų nuo­tė­kio ap­ra­min­ti žmo­ną – nie­ko bai­saus, du­jų nuo­tėkis ne­di­de­lis, vi­ryk­lė ve­ran­do­je, ve­ran­da ge­rai vė­di­na­si...

Ta­čiau tuo­met man no­rė­jo­si vi­siš­kai su­tvar­ky­ti ne­sklan­du­mą. To­dėl pa­ban­džiau tvir­čiau už­suk­ti ba­lio­no sklen­dę – vy­liau­si, kad taip pa­vyks už­ge­sin­ti lieps­ne­lę.

Paeks­pe­ri­men­ta­vau kaip Čer­no­by­lio ato­mi­nės ope­ra­to­rius – už­su­ku, at­su­ku, ste­biu ug­ne­lę...

Stai­ga di­džiu­lis ug­nies srau­tas pro ma­ne šo­vė į lu­bas – ug­nis, at­šo­ku­si nuo de­gik­lio, ver­žė­si per ba­lio­no sklen­dę! Gal pen­kių at­mos­fe­rų spau­di­mas, ug­nis gal pa­siek­tų pen­kis met­rus!

Nup­lė­šiau žar­ną nuo ba­lio­no, švei­čiau ba­lio­ną (lai­mei, jis ne­spro­go) į kie­mą!

Kaip da­bar, kaip fil­me ma­tau – žmo­na di­džiau­sioj pa­ni­koj, stre­se, bū­da­ma šeš­tą mė­ne­sį nėš­čia ne ve­ria var­te­lius, bet bė­ga sker­sai per dar­žą ir su ge­ra at­sar­ga per­šo­ka gal met­ro dvi­de­šim­ties tvo­rą!

Nu­bė­gau pas ne­to­lie­se gy­ve­nan­čius tė­ve­lius. Tė­vas nuo ner­vi­nio šo­ko suak­me­nė­jo, o ma­ma vei­kė šal­tak­rau­jiš­kai.

Pri­si­ne­šu­si prie na­mo šo­no ko­pė­čias, ji nuo jų van­dens ki­bi­rais (juos pa­da­vi­nė­jo su­sku­bę kai­my­nai, aš pa­ts ne­ga­lė­jau – man nu­de­gė ran­kos) už­py­lė ve­ran­do­je beį­sip­lies­kian­tį gais­rą.

Pen­kio­mis ma­ši­no­mis at­vy­ku­siems ug­nia­ge­siams jau ne­be­bu­vo ką veik­ti...

Bet nuo šių aki­mir­kų pra­si­dė­jo to­kios ne­są­mo­nės, kad, jas pri­si­mi­nus, man ir da­bar už­ver­da pyk­tis, o kar­tai ir pa­srū­va gai­les­čio sau aša­ros.

Štai krei­piuosi į vie­nos ug­nia­ge­sių ma­ši­nos vai­ruo­to­ją (ka­dan­gi man so­pa nu­de­gu­sį vei­dą ir ran­kas):

– Nu­vežk, bro­lau, ma­ne į li­go­ni­nę...

– Ne ma­no funk­ci­ja! – at­šau­na jis.

Ki­tos gais­ri­nės jau su­ka iš Že­mu­ti­nės gat­vės, bė­gu per mū­sų mik­ro­ra­jo­ną, dai­raus, gal ko­kia­me kie­me iš­vy­siu leng­vą­ją ma­ši­nė­lę? Pa­ma­tau.

Bel­džiuo­si į na­mo du­ris, ati­da­rau. Re­giu: šei­my­na ne­skub­riai, so­čiai val­go.

Pra­šau pa­vež­ti iki li­go­ni­nės.

– Tuoj, – at­sa­ko, vy­ras, pa­ma­tęs nu­de­gu­sias ma­no ran­kas ir vei­dą – tik pa­val­gy­sim.

Tas „tuoj“ trun­ka ko­kias pen­kio­li­ka mi­nu­čių. O man kais­ta, ne – de­ga ran­kos, vei­das.

Bet keis­čiau­sia, bjau­riau­sia, kad pa­val­gę jie ima gin­čy­tis – kat­ram vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį? Ir tas gin­čas trun­ka ko­kias dvi­de­šimt mi­nu­čių!

Ga­liau­siai gin­čą lai­mi žmo­na. Pa­ju­dam li­go­ni­nės link. Dar vie­na bė­da – žmo­na ge­rai ne­ži­no ke­lio iki li­go­ni­nės, aiš­ki­na­mės...

– Pra­ver­kit lan­gą... – pra­šau jos – man vei­das, ran­kos...

Li­go­ni­nės prii­ma­ma­ja­me ir­gi ne­sku­ba, itin ne­skub­riai tvar­ko for­ma­lu­mus – re­gist­ruo­ja, prau­sia, per­ren­gia.

O aš tą lai­ką, jau au­to­mo­bi­ly­je pra­dė­jęs rai­ty­tis iš skaus­mo, lin­guo­ju, ran­ko­mis ke­liu oro dvelks­mą.

Po ko­kios va­lan­dos ma­ne pa­ga­liau pa­gul­do...

Ki­tą die­ną atė­jęs tė­tis ma­nęs neat­pa­ži­no: ne­ma­čiau, vi­sas vei­das iš­ti­nęs, ran­kos su­bin­tuo­tos...

O li­go­ni­nė­je pra­si­de­da sa­dis­ti­nis kan­ki­ni­mas – man „per­ri­ši­nė­ja“ už­bin­tuo­tą vei­dą – chi­rur­gi­nio sky­riaus ve­dė­jas Ge­ra­si­men­ko kas­dien, šiek tiek pa­kar­pęs, nuo vei­do plė­šia krau­ju, plaz­ma per­mir­ku­sius, pri­ke­pu­sius, gal­būt jau be­si­for­muo­jan­čios nau­jos odos da­le­lių tu­rin­čius tvars­čius. Skaus­mas neiš­pa­sa­ky­tas, tai kan­ki­ni­mas!

Ne­gi ne­ga­li­ma kaip nors su­ma­žin­ti to­kį skaus­min­gu­mą, ste­bė­jau­si, ne­gi tik taip bru­ta­liai „per­ri­ši­nė­ja­ma“?

Jau nau­jai­siais lai­kais pa­skai­tęs apie len­kų me­di­kų san­dė­rius su lai­do­ji­mo fir­mo­mis, pa­žiū­rė­jęs fil­mą „Ze­ro“, su­pra­tau ir da­bar dar, ma­nau, pa­si­tai­kan­čią me­di­kų pra­kti­ką taip prie­var­tau­ti li­go­nį ky­šiui – „tepk“, jei ne­no­ri, kad skau­dė­tų. O nei aš, nei ma­no tė­vai tais „idė­ji­niais“ ta­ry­bi­niais lai­kais to ne­su­vo­kėm...

Pu­sant­ro mė­ne­sio kas ant­rą die­ną man plė­šė odą – dras­kė nuo vei­do tvars­čius, „per­ri­ši­nė­jo“...

Tik pa­sku­ti­nę sa­vai­tę, pa­me­nu, šeš­ta­die­nį, sky­riu­je bu­dė­jo jau ge­ro­kai (ma­no, 28-me­čio aki­mis) pa­gy­ve­nu­si se­se­lė.

– Ateik, sū­nau, – pa­kvie­tė, – per­ri­šiu. Kišk ran­kas į tą bliū­dą!

Įki­šau į kaž­ko­kio skys­čio (vė­liau su­ži­no­jau – for­ma­li­no) ku­pi­ną pla­tų in­dą. Tvars­čiai su­te­žo, ati­tir­po, se­se­lė juos be skaus­mo nu­ri­šo ir pa­kei­tė nau­jais. Tas pat ir su vei­do tvars­čiais...

Ste­buk­las! Ko­dėl taip ir anks­čiau ne­ga­lė­jo per­ri­ši­nė­ti?

Nieks ne­no­ri ter­lio­tis, – paaiš­ki­no se­se­lė, – to­dėl taip ir da­ro­ma.

– O kiek kai­nuo­ja tas for­ma­li­nas? – pa­si­do­mė­jau.

– Aš­tuo­nias ka­pei­kas, – at­sa­kė.

Man pa­sru­vo ir il­gai te­kė­jo aša­ros – tai­gi ma­no di­džiu­liai skaus­mai, kan­ky­nė kas ant­rą die­ną, pa­si­ro­do, kai­na­vo to­kį menk­nie­kį – tik aš­tuo­nias ka­pei­kas...

Bai­gė­si ma­no­sios gy­dy­mo pro­ce­dū­ros, grį­žau į Kon­ser­va­to­ri­ją – atė­jau į sa­vo pir­mą­ją for­te­pi­jo­no pa­mo­ką. Iš­vy­du­si ma­ne, ypač ma­no ran­kas, dės­ty­to­ja, ma­čiau, nu­ste­bo, ne­ti­kė­jo, kad man pa­vyks tęs­ti moks­lus – gro­ti for­te­pi­jo­nu.

Rei­kė­jo su­kaup­ti la­bai di­de­lę va­lią, kad at­gau­čiau sa­vo bu­vu­sį gro­ji­mo ly­gį.

Pasitelkęs dar di­des­nę va­lią, dir­bau, gro­jau ir per vals­ty­bi­nį eg­za­mi­ną (rei­kė­jo 20 mi­nu­čių gro­ti įvai­rius kū­ri­nius) ga­vau aukš­čiau­sią įver­ti­ni­mą.

Iš tų liūd­nų, skaus­min­gų lai­kų pri­si­me­nu ir vie­ną links­mą epi­zo­dą.

1978-ųjų ru­duo bu­vo la­bai gra­žus, šil­tas, sau­lė­tas, tad aš, kad ne­gąs­din­čiau li­go­ni­nė­je be­si­gy­dan­čių vai­kų (ma­no vi­są vei­dą tar­si kau­kė den­gė iš­ti­si­nis juo­das ša­šas), išei­da­vau pa­si­vaikš­čio­ti į ga­li­nį li­go­ni­nės kie­me­lį.

Ne­to­lie­se sto­vė­jo la­vo­ni­nės, va­di­na­mo­jo mor­go, pa­sta­tas.

Tad štai, išė­jęs kar­tą pa­si­vaikš­čio­ti, ma­tau: prie mor­go du­rų prieš sau­lu­tę sė­di, šil­do­si vie­na pa­gy­ve­nu­si la­vo­ni­nės dar­buo­to­ja. Už­si­mez­gė po­kal­bis. Se­niai ji dir­ba čia – aš­tuo­nio­li­ka me­tų...

Kip­šas su­gun­dė jai už­duo­ti to­kį klau­si­mą:

– Ar yra bu­vęs toks at­ve­jis, kad mor­ge bū­tų pa­bu­dęs, „pri­si­kė­lęs“, tai yra – grį­žęs į gy­ve­ni­mą, žmo­gus?

Šim­tu pro­cen­tu bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad at­sa­ky­mas bus nei­gia­mas. Bet ne­ti­kė­tai iš­gir­dau prie­šin­gą:

– Jūs tik­riau­siai ge­rai pri­si­me­nat – prie se­no­sios uni­ver­sa­li­nės par­duo­tu­vės kup­ro­tas se­nu­kas par­da­vi­nė­jo laik­raš­čius. Tai jį gy­dy­to­jai bu­vo jau nu­ra­šę iš gy­ve­ni­mo, at­ve­žė į mor­gą... Nak­tį jis pa­bu­do, nu­ste­bęs at­si­sė­do lo­vo­je – „Kur aš čia pa­te­kau?“

Ir, il­gai ne­lau­kęs, su šle­pe­tė­mis (ka­dan­gi gy­ve­no ša­lia li­go­ni­nės) išė­jo na­mo...

Gi­mi­nai­čiai, su­si­rin­kę jo lai­do­ti, iš­vy­dę „ne­gy­vė­lį“ bu­vo šo­ki­ruo­ti...