Kaip mes vasarodavom burokų laukuose ir Kryme

Kaip mes vasarodavom burokų laukuose ir Kryme

Kaip mes va­sa­ro­da­vom bu­ro­kų lau­kuo­se ir Kry­me

Li­gi­ta JUK­NE­VI­ČIŪ­TĖ

Kai ma­no vai­kai ima pro­tes­tuo­ti, iš­gir­dę, kad va­žiuos va­sa­rai į kai­mą pas se­ne­lius, ry­pau­da­mi, kaip jiems ten nuo­bo­du, ma­ne sui­ma is­te­riš­kas juo­kas, nes so­viet­me­čiu vai­kų tei­sių ne­bu­vo, pa­si­rin­ki­mo, ką no­ri veik­ti va­sa­rą, ir­gi, džiau­gė­mės, kad tu­rim tė­vus ir esam pio­nie­riai. Ir, kaip mi­nė­jau anks­tes­niuo­se ra­ši­niuo­se, kad nė­ra ka­ro, nes ka­ru so­vie­tai gąs­di­no nuo­lat, kaip, be­je, ir da­bar­ti­niai Ru­si­jos po­li­ti­kai.

Tai­gi, vos va­sa­rai pra­si­dė­jus, ma­ne ir se­sę iš­vež­da­vo pas se­ne­lius į kai­mą Šven­čio­nių ra­jo­ne. Ke­lias to­li­mas, tad ži­no­jau, kad vėl tė­vus pa­ma­ty­siu ge­riau­siu at­ve­ju tik po ke­lių mė­ne­sių, va­sa­ros ga­le.

Kai­me bu­vo ge­ra, ra­mu, vos ke­lios tro­bos prie eže­ro, bet na­mų il­ge­sys kas­va­kar spaus­da­vo aša­ras, ypač il­gė­da­vau­si ma­mos. Te­le­fo­no ten ne­bu­vo, kar­tą per mė­ne­sį nuei­da­vom į di­des­nį kai­mą Strū­nai­tį, ten bū­da­vo pa­štas, iš ku­rio pa­skam­bin­da­vom į Šiau­lius ir iš­girs­da­vau ma­mos bal­są.

Dar kai­me tvarkyda­vom šie­ną, ruo­šia­mą gy­vu­liams, die­du­kas nu­šie­nau­da­vo, ta­da mes jį po­rą kar­tų per die­ną su grėb­liais var­ty­da­vom ke­lias die­nas ar sa­vai­tę, o iš­džiū­vu­sį su­grėb­da­vom, su­krau­da­vom į ve­ži­mus ir su­dė­da­vom kluo­ne.

Vai­kų dar­bas bu­vo ark­lio tem­pia­mam ve­ži­me su­grėb­tą šie­ną min­ti, kad jis su­si­gu­lė­tų ir dau­giau tilp­tų. Karš­ta, šie­nas ba­do, mu­sės puo­la, bet nie­kas ne­klau­sia, ar tau pa­tin­ka – dirbi ir tiek.

Tie­sa, kai­me bu­vo ir eže­ras, mau­dy­nės, ki­nas, ir šo­kiai, te­rei­kė­da­vo nuei­ti po­rą ki­lo­met­rų iki Strū­nai­čio. Paau­gę, nuo ko­kių 12 me­tų, su kai­my­nais ei­da­vom ir kul­tū­ros na­muo­se kas­va­kar žiū­rė­da­vom vis ki­tą fil­mą, kai­na­vo apie 10 ka­pei­kų sean­sas. O sa­vait­ga­liai bū­da­vo šo­kiai, ir mes, dar paaug­liai, pa­ry­čiais ar­ba ak­li­no­je tam­so­je per miš­kus pa­rei­da­vom na­mo ir ne­bi­jo­jom nei vil­kų, nei plė­ši­kų, nei zom­bių.

Dar vai­kų dar­bas bū­da­vo kas va­ka­rą nuei­ti į ga­nyk­las ir par­ves­ti na­mo kar­ves. Kar­vės bū­da­vo ra­mios, joms ant ra­gų už­dė­da­vau to­kią vir­vę, už­verž­da­vau ją, nuim­da­vau gran­di­nę, ku­ri lik­da­vo lau­kuo­se, ir ei­da­vom ko­kį ki­lo­met­rą na­mo. Ne­bi­jo­jom tų kar­vių, nie­kas ne­per­gy­ve­no, kad jos ga­li įspir­ti pa­si­bai­dę ar ką nors blo­ga pa­da­ry­ti.

Dar va­sa­rą bu­vo toks už­siė­mi­mas – pi­ni­gų už­si­dir­bi­mo bū­das – re­tin­ti cuk­ri­nius run­ke­lius, ku­riuos au­gi­no kles­tin­tis ko­lū­kis ,,Pir­myn“. Tė­tis tame ko­lū­ky­je dir­bo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju, tad mums tek­da­vo lai­mė ir pri­vi­le­gi­ja pa­dir­bė­ti tuo­se bu­ro­kų lau­kuo­se.

Tai bu­vo ne­pap­ras­tai nuo­bo­dus dar­bas. At­ve­ža į lau­kus ki­lo­met­ri­nė­mis ei­lė­mis, ir ta­da ke­pi­nant sau­lei su kaup­tu­ku ei­ni išil­gai va­gų ir re­ti­ni tuos bu­ro­kus. Jie bū­da­vo su­dy­gę po 4-5, o tu­rė­da­vai pa­lik­ti tik 1, nes ki­taip bu­ro­kai neu­žaug­da­vo di­de­li.

Šis dar­bas bu­vo la­bai ge­rai ap­mo­ka­mas, net aukš­tų par­ti­jos vei­kė­jų žmo­nos dirb­da­vo jį. Tai­gi ir aš, jau paaug­lė, vie­ną va­sa­rą tuos bu­ro­kus re­ti­nau. Tai da­riau vos ko­kią sa­vai­tę, bet už to­kį ma­no dar­bą ga­vom krū­vą pi­ni­gų, ke­lis šim­tus rub­lių, už ku­riuos tė­vai ma­no vy­res­nei se­sei nu­pir­ko la­bai gra­žią ves­tu­vi­nę su­kne­lę.

Me­džia­gą tai su­kne­lei pir­ko ,,po bla­tu“ ba­zė­je, nes par­duo­tu­vė­se ge­rų me­džia­gų ne­bu­vo, o ta­da siu­vė­ja siu­vo, o vi­si krai­pė gal­vas pa­ma­tę ir ne­ga­lė­jo at­si­gro­žė­ti tos su­kne­lės gro­žiu. Ma­not, aš dėl to jau­čiau ko­kią nors nuo­skau­dą ar ne­tei­sy­bę? Tik­rai ne, džiau­giau­si ir di­džia­vau­si, kad ga­liu už­dirb­ti to­kius pi­ni­gus ir pri­si­dė­ti prie se­sės iš­te­ki­ni­mo, nes anuo­met vis­kas bu­vo de­fi­ci­tas, net tu­rė­da­mas pi­ni­gų, bet ne­tu­rė­da­mas ,,bla­to“, ga­lė­jai ne­gau­ti tos me­džia­gos su­kne­lei.

Va­sa­ras kai­me pra­skaid­rin­da­vo ato­sto­gos Kry­me, į ku­rias skri­dau ke­lis kar­tus kar­tu su tė­vais. Ka­dangi ma­ma dir­bo ke­lio­nių ir eks­kur­si­jų biu­re, ji kaip va­do­vė ly­dė­jo gru­pę, ir jai ke­lio­nė ne­kai­na­vo, o tė­čiui ir man ke­lio­nę, tiks­liau, ke­lia­la­pį, ap­mo­kė­jo pro­fsą­jun­gos – to­kia bu­vo tvar­ka.

Vieš­bu­čiuo­se ta­ry­bi­niai žmo­nės ne­gy­ven­da­vo, nes vieš­bu­čių pa­pras­čiau­siai trū­ko, tad gy­ve­nom tie­siog pas žmo­nes, ku­riems mo­kė­jo eks­kur­si­jų biu­ras (ta kai­na bū­da­vo įskai­čiuo­ta į ke­lia­la­pį.)

Pap­ras­tai vi­si gy­ven­da­vo kam­ba­ry­je po 2, bet ne­se­niai vie­na pa­žįs­ta­ma pa­sa­ko­jo, kad ji Kry­me per sa­vo me­daus mė­ne­sį mie­go­jo su vy­ru vie­nam kam­ba­ry­je su dar vie­na po­ra. Ir tai so­vie­ti­niam žmo­gui at­ro­dė vi­siš­kai nor­ma­lus da­ly­kas, juk bu­vo tei­gia­ma, kad su my­li­muo­ju ir ,,ša­la­še“ ro­jus.

Mū­sų ato­sto­gos Gur­zu­fo ku­ror­te bu­vo pui­kios: šil­ta jū­ra, sau­lė, gra­ži gam­ta. Tru­pu­tį er­zi­no skruz­dė­ly­nas plia­že ir ne­la­bai šva­rus van­duo bend­ra­me mies­to plia­že: ban­gos nuo­lat pla­kė į kran­tą smul­kius ak­me­nu­kus, pri­me­nan­čius žvy­rą. To­dėl la­bai ap­si­džiau­gė­me ap­ti­kę nuo­sta­bą plia­žą – ra­mų, be­veik be žmo­nių ir su kriš­to­lo skaid­ru­mo van­de­niu.

Kar­tą ja­me pa­bu­vę vėl pa­trau­kė­me, bet mus su­stab­dė kaž­koks sar­gy­bi­nis bū­de­lė­je prie įė­ji­mo. Paaiš­kė­jo, kad rei­ka­lin­gi spe­cia­lūs lei­di­mai, plia­žas, be­rods, pri­klau­sė kaž­ko­kiems aukš­tiems pa­rei­gū­nams.

Sar­gy­bi­nis šūk­te­lė­jo – ar tu­ri­te lei­di­mą? Ma­no tė­tis ne­pa­si­me­tė ir iš­si­trau­kė iš ki­še­nės kaž­ko­kį rau­do­ną pa­žy­mė­ji­mą, pa­mo­ja­vo juo, kaip Os­ta­pas Ben­de­ris, ku­ris nau­do­jo to­kiam rei­ka­lui veid­ro­dė­lį rau­do­nam dėk­le. Ir mus pra­lei­do! Vė­liau tė­tis pri­si­pa­ži­no, kad tai bu­vo pro­fsą­jun­gos na­rio pa­žy­mė­ji­mas. Mes vi­są sa­vai­tę mė­ga­vo­mės ypa­tin­go sta­tu­so vei­kė­jų plia­žo ma­lo­nu­mais.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

1978 metai.