Kaip popieriniais susitarimais pasišokinėdami žengiame į šviesų rytojų

Kaip po­pie­ri­niais su­si­ta­ri­mais pa­si­šo­ki­nė­da­mi žen­gia­me į švie­sų ry­to­jų

Švie­žia nau­jie­na. Prieš ke­lias die­nas val­džios, vers­lo ir pro­fsą­jun­gų at­sto­vai pa­si­ra­šė na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą. Ta­čiau tik iš pir­mo žvilgs­nio tas su­si­ta­ri­mas at­ro­do švie­žias. Mat pa­na­šių su­si­ta­ri­mų jau bū­ta.

Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Nau­ja­sis su­si­ta­ri­mas

Pas­kelb­ta, kad nau­juo­ju su­si­ta­ri­mu nu­brė­žia­mos gai­rės dėl ša­lies pa­žan­gai bū­ti­nų re­for­mų. Tvir­ti­na­ma, kad su­si­ta­ri­mu vers­las įsi­pa­rei­go­jo, pri­klau­so­mai nuo eko­no­mi­nės pa­dė­ties, kel­ti dar­bo už­mo­kes­tį. Val­džia už tai vers­li­nin­kus pa­ma­lo­nins ma­žes­niais mo­kes­čiais. Da­bar tu­ri­me au­gan­čią eko­no­mi­ką. To­dėl bū­ti­na, kad tos au­gan­čios eko­no­mi­kos vai­siais pa­si­nau­do­tų tie, ku­rie ku­ria pro­duk­tą.

Be­veik me­tus reng­ta­me še­šių pus­la­pių do­ku­men­te ra­šo­ma, kad sie­kia­ma kel­ti gy­ve­ni­mo ly­gį ir di­din­ti dar­bo rin­kos pa­trauk­lu­mą. To­dėl skel­bia­mi ke­li ša­lies il­ga­lai­kei pa­žan­gai bū­ti­ni tiks­lai. Tai vie­šo­jo sek­to­riaus efek­ty­vu­mo di­di­ni­mas ir vie­šų­jų pa­slau­gų ko­ky­bės ge­ri­ni­mas. So­cia­li­nio dia­lo­go stip­ri­ni­mas ir so­cia­li­nių par­tne­rių kom­pe­ten­ci­jų ug­dy­mas. Švie­ti­mo ir moks­lo ko­ky­bės, efek­ty­vu­mo ir mo­ky­mo­si vi­są gy­ve­ni­mą už­tik­ri­ni­mas. Mo­kes­čių sis­te­mos su­de­ri­na­mu­mo ir sta­bi­lu­mo už­tik­ri­ni­mas. Ša­lies kon­ku­ren­cin­gu­mo di­di­ni­mas. Nie­ko ne­pri­ki­ši. Nors lyg ir nie­ko nau­jo. Kaž­kur lyg gir­dė­ta, lyg sap­nuo­ta.

Na­cio­na­li­niu su­si­ta­ri­mu po jo pa­si­ra­šy­mo pa­si­džiau­gė prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis: „Džiau­giuo­si, kad tai nė­ra tuš­čias su­si­ta­ri­mas. Jis bus vyk­do­mas ir įgy­ven­di­na­mas“.

Ir mes no­rė­tu­me, kad su­si­ta­ri­mas bū­tų įgy­ven­di­na­mas. Kad eko­no­mi­kos vai­siais su pi­lie­čiais bū­tų tei­sin­gai pa­si­da­lin­ta. Ar jau džiaug­tis? Pa­na­šu, jog pa­si­džiaug­si­me, kai su­si­ta­ri­mo spin­din­tys žo­džiai taps kū­nu. Juk ką tik pa­si­ra­šy­to na­cio­na­li­nio su­si­ta­ri­mo spin­de­sį tem­do anks­tes­nių su­si­ta­ri­mų auk­so žo­džiai.

Se­nes­nis su­si­ta­ri­mas

Pri­si­min­ki­me 2009 me­tus. Ta­da, spa­lio 28 die­ną, prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius, at­sto­vau­da­mas Vy­riau­sy­bei, kar­tu su so­cia­li­niais par­tne­riais: pro­fsą­jun­gų, vers­lo ir darb­da­vių, pen­si­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vais, pa­si­ra­šė na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą.

Vi­si su­si­ta­ri­mo da­ly­viai pa­dė­ko­jo vie­ni ki­tiems už no­rą bend­ra­dar­biau­ti, pa­si­ry­ži­mą ir kant­ry­bę bei iš­reiš­kė nu­si­tei­ki­mą tęs­ti sėk­min­gai pra­dė­tą dia­lo­gą. Prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius, dė­ko­da­mas su­si­ta­ri­mo sig­na­ta­rams, sa­kė: „Šis su­si­ta­ri­mas tu­ri is­to­ri­nę pra­smę. Jis ta­po svar­biu reiš­ki­niu, nes vi­si ra­do­me tai, ko mū­sų ša­liai šiuo me­tu rei­kia. Svar­būs ne tik mū­sų pa­ra­šai ir įsi­pa­rei­go­ji­mai Lie­tu­vos žmo­nėms, svar­bus ir pa­ts ta­ri­mo­si pro­ce­sas – įro­dė­me, kad ga­li­me kal­bė­tis, kad Vy­riau­sy­bė iš­girs­ta so­cia­li­nius par­tne­rius, o so­cia­li­niai par­tne­riai su­pran­ta Vy­riau­sy­bės už­da­vi­nius ir vie­ni ki­tų po­rei­kius. Ši pa­tir­tis, ku­rią su­kau­pė­me tar­da­mie­si dėl ar­ti­miau­sių me­tų, – pa­grin­das atei­ties dis­ku­si­joms dėl to­li­mes­nės ša­lies rai­dos per­spek­ty­vos“.

Tais, 2009, me­tais vers­lo va­do­vai pa­brė­žė, kad na­cio­na­li­niu su­si­ta­ri­mu spren­džia­mos įsi­se­nė­ju­sios pro­ble­mos. Pa­si­džiaug­ta, kad Vy­riau­sy­bė įsi­pa­rei­go­ja tęs­ti dis­ku­si­jas dėl il­ga­lai­kių re­for­mų. Su­si­ta­ri­me bu­vo iš­var­dy­tos Vy­riau­sy­bės ir vers­lo dia­lo­go te­mos. Lie­tu­vos pro­fe­si­nių są­jun­gų kon­fe­de­ra­ci­jos pir­mi­nin­kas Ar­tū­ras Čer­niaus­kas ta­da sa­kė, jog pra­si­de­da nau­jas vals­ty­bės gy­ve­ni­mo eta­pas, kai ša­lių san­ty­kius le­mia ne įsta­ty­mo rai­dė, o su­si­ta­ri­mai ir gar­bin­gas jų lai­ky­ma­sis. Be­je, po­nas Čer­niaus­kas pa­si­ra­šė ir šie­me­tį na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą.

Tai­gi: ir ta­da, ir da­bar la­bai džiau­gė­mės. Kad pa­si­ra­šė­me. Be­lie­ka ir to­liau su­si­ta­ri­mais džiaug­tis.

Bus dau­giau su­si­ta­ri­mų?

Džiaugs­mų tu­ri­me. Juk bu­vo ir dau­giau su­si­ta­ri­mų. Ne taip jau se­niai val­džia su vers­li­nin­kais bu­vo su­ta­ru­si, kad įve­dus eu­rą, kai­nos ne­kils. Vi­si ma­to­me, kas iš to su­si­ta­ri­mo li­ko. Kai ku­rios kai­nos to­kios, ko­kios bu­vo esant li­tui. Gai­la, kad ta­me su­si­ta­ri­me ne­bu­vo pa­ra­šy­ta, jog kai­noms eu­rais su­si­ly­gi­nus su kai­no­mis li­tais, at­ly­gi­ni­mai ir pen­si­jos eu­rais ir­gi bus to­kio pat dy­džio, kaip gau­da­vo­me li­tais. Ne­nu­si­min­ki­me. Gal ne pa­sku­ti­nis na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas? Pa­na­šu, kad jų bus dau­giau. Po­pie­rius vis­ką iš­ken­čia. Ir to­liau ei­ki­me tuo ke­liu. Pa­si­ra­ši­nė­da­mi. Pa­si­šo­ki­nė­da­mi iš džiaugs­mo, kad pa­si­ra­šo­me.