
Naujausios
Kaip popieriniais susitarimais pasišokinėdami žengiame į šviesų rytojų
Šviežia naujiena. Prieš kelias dienas valdžios, verslo ir profsąjungų atstovai pasirašė nacionalinį susitarimą. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio tas susitarimas atrodo šviežias. Mat panašių susitarimų jau būta.
Feliksas GRUNSKIS
Naujasis susitarimas
Paskelbta, kad naujuoju susitarimu nubrėžiamos gairės dėl šalies pažangai būtinų reformų. Tvirtinama, kad susitarimu verslas įsipareigojo, priklausomai nuo ekonominės padėties, kelti darbo užmokestį. Valdžia už tai verslininkus pamalonins mažesniais mokesčiais. Dabar turime augančią ekonomiką. Todėl būtina, kad tos augančios ekonomikos vaisiais pasinaudotų tie, kurie kuria produktą.
Beveik metus rengtame šešių puslapių dokumente rašoma, kad siekiama kelti gyvenimo lygį ir didinti darbo rinkos patrauklumą. Todėl skelbiami keli šalies ilgalaikei pažangai būtini tikslai. Tai viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas ir viešųjų paslaugų kokybės gerinimas. Socialinio dialogo stiprinimas ir socialinių partnerių kompetencijų ugdymas. Švietimo ir mokslo kokybės, efektyvumo ir mokymosi visą gyvenimą užtikrinimas. Mokesčių sistemos suderinamumo ir stabilumo užtikrinimas. Šalies konkurencingumo didinimas. Nieko neprikiši. Nors lyg ir nieko naujo. Kažkur lyg girdėta, lyg sapnuota.
Nacionaliniu susitarimu po jo pasirašymo pasidžiaugė premjeras Saulius Skvernelis: „Džiaugiuosi, kad tai nėra tuščias susitarimas. Jis bus vykdomas ir įgyvendinamas“.
Ir mes norėtume, kad susitarimas būtų įgyvendinamas. Kad ekonomikos vaisiais su piliečiais būtų teisingai pasidalinta. Ar jau džiaugtis? Panašu, jog pasidžiaugsime, kai susitarimo spindintys žodžiai taps kūnu. Juk ką tik pasirašyto nacionalinio susitarimo spindesį temdo ankstesnių susitarimų aukso žodžiai.
Senesnis susitarimas
Prisiminkime 2009 metus. Tada, spalio 28 dieną, premjeras Andrius Kubilius, atstovaudamas Vyriausybei, kartu su socialiniais partneriais: profsąjungų, verslo ir darbdavių, pensininkų organizacijų atstovais, pasirašė nacionalinį susitarimą.
Visi susitarimo dalyviai padėkojo vieni kitiems už norą bendradarbiauti, pasiryžimą ir kantrybę bei išreiškė nusiteikimą tęsti sėkmingai pradėtą dialogą. Premjeras Andrius Kubilius, dėkodamas susitarimo signatarams, sakė: „Šis susitarimas turi istorinę prasmę. Jis tapo svarbiu reiškiniu, nes visi radome tai, ko mūsų šaliai šiuo metu reikia. Svarbūs ne tik mūsų parašai ir įsipareigojimai Lietuvos žmonėms, svarbus ir pats tarimosi procesas – įrodėme, kad galime kalbėtis, kad Vyriausybė išgirsta socialinius partnerius, o socialiniai partneriai supranta Vyriausybės uždavinius ir vieni kitų poreikius. Ši patirtis, kurią sukaupėme tardamiesi dėl artimiausių metų, – pagrindas ateities diskusijoms dėl tolimesnės šalies raidos perspektyvos“.
Tais, 2009, metais verslo vadovai pabrėžė, kad nacionaliniu susitarimu sprendžiamos įsisenėjusios problemos. Pasidžiaugta, kad Vyriausybė įsipareigoja tęsti diskusijas dėl ilgalaikių reformų. Susitarime buvo išvardytos Vyriausybės ir verslo dialogo temos. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas tada sakė, jog prasideda naujas valstybės gyvenimo etapas, kai šalių santykius lemia ne įstatymo raidė, o susitarimai ir garbingas jų laikymasis. Beje, ponas Černiauskas pasirašė ir šiemetį nacionalinį susitarimą.
Taigi: ir tada, ir dabar labai džiaugėmės. Kad pasirašėme. Belieka ir toliau susitarimais džiaugtis.
Bus daugiau susitarimų?
Džiaugsmų turime. Juk buvo ir daugiau susitarimų. Ne taip jau seniai valdžia su verslininkais buvo sutarusi, kad įvedus eurą, kainos nekils. Visi matome, kas iš to susitarimo liko. Kai kurios kainos tokios, kokios buvo esant litui. Gaila, kad tame susitarime nebuvo parašyta, jog kainoms eurais susilyginus su kainomis litais, atlyginimai ir pensijos eurais irgi bus tokio pat dydžio, kaip gaudavome litais. Nenusiminkime. Gal ne paskutinis nacionalinis susitarimas? Panašu, kad jų bus daugiau. Popierius viską iškenčia. Ir toliau eikime tuo keliu. Pasirašinėdami. Pasišokinėdami iš džiaugsmo, kad pasirašome.