Kas ką apmulkins

KO­MEN­TA­RAS

Kas ką apmulkins

Ina VIR­GA­NAUS­KAI­TĖ

Šian­die­ni­nia­me sku­bos, iš­lai­da­vi­mo, kur ne­rei­kia, ir tau­py­mo, kur ne­rei­kia, am­žiu­je ne tik bend­rau­ja­ma, bet ir dau­ge­lis rei­ka­lų tvar­ko­ma elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je.

Prieš Ka­lė­das vie­ni ki­tus svei­ki­no­me ne­šykš­tė­da­mi iš in­ter­ne­to nu­ko­pi­juo­tų gra­žių žo­džių, ke­tu­rei­lių ir aš­tuo­nei­lių. La­bai pa­to­gu. Ne­rei­kia ei­ti į pa­štą, pirk­ti vo­ko, ran­ka ra­šy­ti ad­re­so ir lin­kė­ji­mų ant at­vi­ru­ko.

Kai ku­rie svei­kin­to­jai įsi­gud­ri­no at­siųs­ti tik nuo­ro­dą į svei­ki­ni­mą. Jei­gu no­ri bū­ti pa­svei­kin­tas, su­si­rask pa­ts. Iš­si­vy­niok svei­ki­ni­mą kaip iš­si­vy­nio­ji gra­žiai įpa­kuo­tą do­va­ną. Šio­kia to­kia int­ri­ga.

Kas­die­ny­bė taip pat pil­na elekt­ro­ni­nių laiš­kų. Ry­tą įsi­jun­gi kom­piu­te­rį ir įkren­ta ke­lios de­šim­tys. Pra­ne­ši­mai spau­dai. Kvie­ti­mai į spau­dos kon­fe­ren­ci­jas ir ren­gi­nius. Ži­nu­tės apie ren­gi­nius. Skun­dai ir laiš­kai. Pa­si­da­li­ji­mai min­ti­mis.

Vie­nos drau­di­mo bend­ro­vės agen­tė te­le­fo­nu įkal­bi­nė­jo ap­si­draus­ti na­mus. Esą pi­gu – tik pen­ki eu­rai per mė­ne­sį.

Bet apie drau­di­mus tu­riu sa­vo nuo­mo­nę. Nors dau­gy­bę me­tų to­je pa­čio­je bend­ro­vė­je drau­džiau­si au­to­mo­bi­lį, ir ne­pa­da­riau jo­kių ava­ri­jų, drau­di­mas man pre­mi­jos ne­sky­rė. O kai vie­ną kar­tą aikš­te­lė­je ne­ty­čia brūkš­te­lė­jau per kai­my­no au­to­mo­bi­lio šo­ną, už ma­žy­tį du­re­lių įbrė­ži­mą drau­di­mo kai­na jau ke­le­ri me­tai pa­di­dė­ju­si ke­lias­de­šimt eu­rų.

Nors tuos po­rą šim­tų li­tų, ku­riuos kai­my­nas ga­vo iš drau­di­mo, jau se­niai su­mo­kė­jau, drau­di­mas men­ko eis­mo įvy­kio ne­lei­džia iš­trin­ti iš at­min­ties iki šiol. Va­di­na­si, kas­me­ti­nis pri­va­lo­ma­sis drau­di­mas skir­tas tik drau­di­kams iš­lai­ky­ti. O už eis­mo įvy­kio pa­sek­mes tu­ri mo­kė­ti iš nau­jo ir dar ke­le­rio­pai dau­giau, ne­gu drau­di­mo bend­ro­vė iš­lei­do.

To­kią sa­vo teo­ri­ją ir iš­dės­čiau draus­tis na­mus įkal­bi­nė­ju­siai drau­di­kei. Po ke­lių die­nų elekt­ro­ni­niu pa­štu ga­vau in­for­ma­ci­ją apie gais­rus ir jų pa­sek­mes. Koks gud­rus mar­ke­tin­gas!

Po sa­vait­ga­lio į elekt­ro­ni­nio pa­što dė­žu­tę plūs­ta ang­lų kal­ba ra­šy­ti laiš­kai su grau­džio­mis is­to­ri­jo­mis, pra­šy­mu pa­rem­ti, o kar­tais at­virkš­čiai – leis­ti į sa­vo są­skai­tą per­ves­ti di­de­les su­mas pi­ni­gų, nes laiš­ko au­to­rius „ga­vo pa­li­ki­mą“ ir no­ri jį sau­giai „pa­si­dė­ti“.

Be­veik kas mė­ne­sį su­lau­kiu pra­ne­ši­mo, jog ma­no elekt­ro­ni­nis pa­štas lai­mė­jo di­džiu­lį ke­lių mi­li­jo­nų eu­rų pri­zą. No­rė­da­ma gau­ti ta­ria­mą lai­mė­ji­mą, tu­rė­čiau at­skleis­ti sa­vo są­skai­tų nu­me­rius, na­mų ad­re­są ir vi­so­kios ki­to­kios in­for­ma­ci­jos apie sa­ve. O po to dar ir su­mo­kė­ti ne­ma­žą su­mą, kad ga­lė­čiau „gau­ti“ lai­mė­ji­mą.

Ne­su to­kia nai­vi, kad leis­čiau­si su­kčių ve­džio­ja­ma už no­sies. Ta­čiau ma­nau yra žmo­nių, ku­riuos afe­ris­tai, ma­sin­da­mi ta­ria­mais lai­mė­ji­mais, ap­mul­ki­na.

Ne­se­niai su­ži­no­jau apie dar vie­ną mul­ki­ni­mo bū­dą. Ga­vau laiš­ką ru­sų kal­ba. Ne­va aš lapk­ri­čio 5-ąją už­sa­kiau sunk­ve­ži­mį, bet neį­vyk­džiau su­tar­ties są­ly­gų. Už trans­por­tą rei­kė­jo su­mo­kė­ti 800 eu­rų. Jei ne­su­mo­kė­siu, gra­si­na pa­duo­ti į teis­mą. Ir dar Ru­si­jo­je! Pa­si­ra­šo „Fiek­la“.

Nors pa­pras­tai pa­na­šius laiš­kus iš kar­to tri­nu, į ši­tą at­sa­kiau lie­tu­viš­kai. Jei­gu dar ra­ši­nės, pra­ne­šiu po­li­ci­jai. „Ru­sai“, at­ro­do su­pra­to. Dau­giau ne­be­ra­šo.

De­ja, koks silp­nes­nis žmo­gus, iš­si­gan­dęs teis­mo Ru­si­jo­je, dar ir su­mo­kė­tų tuos 800 eu­rų už trans­por­tą, ku­rio neuž­sa­kė ir ku­riuo ne­si­nau­do­jo.

Juk yra mo­čiu­čių, ku­rios, pa­skam­bi­nus su­kčiui ir pa­sa­kius, kad sū­nus pa­da­rė ava­ri­ją, pir­miau­sia „ko­joms“ su­mo­ka pi­ni­gus „už ava­ri­jos pa­da­ri­nius“, o pa­skui at­si­me­na, kad ne­tu­ri sū­naus. Afe­ris­tams to­kios mo­čiu­tės – la­bai leng­vas gro­bis.

Ta­čiau ne­gi jie ne­sup­ran­ta, jog kom­piu­te­riais se­nos, pa­žei­džia­mos mo­čiu­tės ir se­nu­kai ne­si­nau­do­ja. Ko­dėl sklei­džia mig­lą elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je? Ma­tyt, pa­si­se­ka ap­mul­kin­ti ir in­ter­ne­to plo­ny­bes šiek tiek iš­ma­nan­čius žmo­nes.

Be­je, ir te­le­fo­nu ap­mul­kin­si ne vi­sas mo­čiu­tes! Prieš ke­le­rius me­tus gar­baus am­žiaus už­ven­tiš­kė per­gud­ra­vo su­kčius. Il­gai su jais šne­kė­jo te­le­fo­nu, o pa­dė­ju­si ra­ge­lį ir ap­si­me­tu­si, jog nuė­jo ieš­ko­ti pi­ni­gų, ki­tu te­le­fo­nu pa­skam­bi­no po­li­ci­jai. Kai gro­bio atė­jo va­di­na­mos ko­jos, po­li­ci­ja jau lau­kė.

Ki­ta aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė pa­žįs­ta­ma taip pat ne kar­tą yra su­lau­ku­si su­kčių skam­bu­čio. „Ta­vo duk­ra pa­da­rė ava­ri­ją. Rei­kia pi­ni­gų.“ Laik­raš­čius dar skai­tan­ti ir te­le­vi­zi­ją žiū­rin­ti mo­čiu­tė iš po­kal­bio su su­kčiais pa­si­da­ro pra­mo­gą. Ty­čia klau­si­nė­ja, ku­ri duk­ra, ar Pet­rė, ar Zo­sė, ar An­to­sė. Kur tą ava­ri­ją pa­da­rė. Afe­ris­tai pa­si­me­ta ir pa­de­da ra­ge­lį.

Iš­ma­nus pi­lie­tis gud­ra­vi­mą, leng­ves­nio ke­lio ieš­ko­ji­mą ir sie­kį ma­žiau­sio­mis są­nau­do­mis pa­siek­ti kuo di­des­nį efek­tą pa­ste­bi vi­so­se gye­ni­mo sri­ty­se.

An­tai pre­ky­bos cent­re akių ly­gy­je su­dė­tos pa­čios bran­giau­sios pre­kės. Pi­gio­sios – be­veik ant grin­dų. No­rė­da­mas jas pa­siek­ti, ypač, jei­gu jos jau gi­liau len­ty­no­je, tu­ri at­si­gul­ti ant pil­vo. To­kia prie­mo­ka už tai, kad gau­ni pi­gią pre­kę! Ne­no­ri že­min­tis – pirk bran­gią, tą, ku­ri akių ly­gy­je, ir pa­ti pra­šo­si į krep­še­lį.

Vai­kų akių ly­gy­je par­duo­tu­vė­se su­de­da­mi vi­so­kiau­si sal­du­my­nai. Dau­ge­lis tė­vų, įver­tin­da­mi pre­ky­bi­nin­kų iš­ma­nu­mą, jau nė ne­si­ve­da į pre­ky­bos cent­rus vai­kų. Ge­riau ap­si­mo­ka po­rai va­lan­dų už ke­lis eu­rus nu­si­sam­dy­ti auk­lę, kad juos pri­žiū­rė­tų, kol tė­vai pa­pil­dys mais­to at­sar­gas.

Tai­gi, bū­ki­me bud­rūs! Nes žai­di­mas „Kas ką ap­mul­kins“ tę­sia­si ir kas­dien in­ten­sy­vė­ja.