Naujausios
Kas maitina tinginystę?
Kuo tinginystė skiriasi nuo vidinio nuovargio ir kaip kokybiškai ilsėtis, komentavo Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos IV bendros psichiatrijos skyriaus psichologė-psichoterapeutė Loreta Gudienė. Ji įsitikinusi – svarbu neigiamų emocijų neperduoti kitiems, kaip spyrio šuniui.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Tinginystė – ne tik moralinė kategorija
– Seminarą pavadinote „Tinginystės spalvos“. Tinginystė turi daug spalvų? Kokios jos?
– Seminaro pavadinimą sugalvojo jo rengėjai. Žodis „spalvos“ pasirinktas tam, kad pakalbėtume apie tinginystės aspektus, atskirtume ją nuo kitų dalykų, pasiaiškintume, kokie yra tinginystės bruožai, kas ją maitina. Tinginystė – atsisakymas veikti, neveiksnumas, pasyvumas. Tai kyla iš motyvacijos, tikslo, energijos nebuvimo.
Gali būti, kad žmogus vaikystėje buvo auginamas kaip labai darbštus, neveiksnumą jis išvystė kaip pasipriešinimą. Tinginystę maitina žema žmogaus savivertė – kam man daryti, vis tiek nieko nesigaus... Kartais atsisakoma ką nors daryti, nes laukiama, kol padarys kažkas kitas.
Dažniausiai tinginystę suprantame kaip moralinę kategoriją. Čia galima prisiminti vaikystėje girdėtą eilėraštuką – tingėti negarbinga, tingėti negražu, bet ėmė ir aptingo vaikutis pamažu... Kažkokie psichologiniai faktoriai daro įtaką demotyvacijai, kai nenori aktyviai gyventi, veikti, pats prisiimti atsakomybės. Vienas iš veiksnių – temperamentas. Lėtesni žmonės pasyviau gyvena.
Kaip ir kalbėjau seminare, labai svarbu tinginystę atskirti nuo vidinio nuovargio. Dažnai žmonės sako „oi, kaip tingiu“, bet iš tiesų jis pavargęs ar pervargęs. Jei žmogus, dirbantis 40 metų nuo ryto iki vakaro, prigula, aplinkiniai jam replikuoja – tai ką, tingėti pradėjai? Žmogus yra pervargęs, nors kartais pats to nesuvokia ar nenori pripažinti.
– Ar žmogaus nuovargis kaupiasi?
– Kai sutrikęs darbo ir poilsio ritmas nuovargis kaupiasi. Dabar net yra tokia diagnozė – lėtinio nuovargio sindromas. Su tuo kovojant reikia palaipsniui didinti aktyvumą, derinti su malonia veikla, fiziniais pratimais, nes pervargęs žmogus niekam neturi motyvacijos. Vien gulėdamas žmogus dar labiau pavargsta.
Vidinis nuovargis atsiranda nuo perdėto gyvenimo tempo, streso, kai vienu metu daroma labai daug dalykų, nepamatuotai imamasi daug užduočių. Pasaulyje daugėja tokių psichikos sutrikimų dėl intensyvaus gyvenimo tempo. Atsiranda naujos kryptys – sveikos gyvensenos, atsipalaidavimo, sveikos mitybos – kad būtų kaip atsvara bėgimui.
Nuovargio ir pasyvumo kraštutinė forma – depresija. Ją labai svarbu atskirti nuo tinginystės. Nesuprasdami žmogaus vidinės būsenos aplinkiniai mano, kad žmogus tingi, tačiau iš tiesų jis nepajėgia dirbti dėl savo vidinės emocinės būsenos.
Depresiją apibrėžia gilus vidinis nuovargis, sulėtinta psichomotorika, motyvacijos veiklai stoka, interesų susiaurėjimas, liūdna nuotaika, pesimistinės mintys apie ateitį, gali būti miego bei valgymo sutrikimų, įvairių kūno skausmų. Tą svarbu matyti kompleksiškai. Dažnai depresija būna įsisenėjusi – neišspręstų problemų sankaupa.
Stresas – gyvasties dalis
– Kaip reikėtų kokybiškai ilsėtis, kad nesikauptų nuovargis, nesivystytų depresija?
– Pirmiausia reikėtų padaryti tai, ką labai gerai žinome, bet sunkiai įgyvendiname – tinkamai paskirstyti laiką. Efektyvus dienos režimas su aiškia struktūra. Žmonės, kurie rytais daro mankštą ar atlieka dvasines pratybas, pavargsta mažiau, nes būna nusiteikę dienai.
Produktyvus poilsis nebūtinai gulėjimas. Jis susijęs su tuo, kiek žmogus atsipalaiduoja, patiria malonumo, realizuoja savo pomėgius, nesusijusius su darbu.
Pavyzdžiui, dirbantiems su žmonėmis gresia perdegimo sindromas, jie prisigeria įvairiausių emocijų, svetimų problemų. Tuomet svarbu, kad poilsis būtų nieko bendra neturintis su darbu, specialybe. Net geriau turėti draugų ne tos pačios profesijos, su kuriais galėtum kalbėti apie kažką kita.
Dirbantiems protinį darbą visuomet gerai fizinė veikla. Nuo fizinio nuovargio pailsime lengviau negu nuo protinio. Reikėtų pamaitinti savo sielą dvasiniais dalykais, pakeliauti, pakeisti aplinką, skirti laiko pomėgiams – tai nėra iš naujo atrasta Amerika. Per dieną reikėtų pabūti su savimi.
Negalime pasirinkti viršininkų darbe, kolegų, aplinkos, valdžios, bet galime pasirinkti žmones, su kuriais bendraujame. Bendravimas su nuolat nelaimingais žmonėmis, kurie susitikę skundžiasi, kokia bloga Lietuva ir pasaulis, negatyvą, susierzinimą ir pyktį tik sustiprina.
– Ar įmanoma gyventi be streso?
– Stresas yra gyvasties dalis, variklis. Jis būtinas ir neišvengiamas. Priklauso nuo to, koks yra balansas tarp streso ir atsipalaidavimo. Daug krizinių įvykių sukelia distresą – chronišką, ilgai trunkantį, stipriai išreikštą ir sunkiai atlaikomą stresą. Tai gali susargdinti.
Stresas mus lydi ir gerų, pozityvių gyvenimo įvykių metu, pavyzdžiui, per Kalėdas, jubiliejus, vaiko gimimą. Stresas yra normali organizmo reakcija į kažkokį dirgiklį, kuris gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Mūsų savijauta priklauso nuo to, kaip į jį reaguojame.
– Kaip valdyti stresą?
– Įveikti stresą gali padėti suvokimas, ką tuo metu jaučiame. Svarbu šiais išgyvenimais dalytis su žmonėmis, kurie galėtų suprasti. Problemą ne gilinti, o sumažinti. Viena iš streso mažinimo formų – juokas.
Svarbu atskirti, ką gali pakeisti, o ką tik priimti. Nepakeisi viršininko, kai kurios problemos nuo jūsų nepriklauso. Didžiausią įtampą sukelia tai, kad emociškai įsitraukiame ir ilgai svarstome tuos dalykus, kurių niekaip negalime pakeisti. Svarbu jausmus suvokti, jais pasidalyti, bet paleisti ir daryti tai, ką gali pakeisti.
Kažkada mačiau klasikinį karikatūristo Herlufo Bidstrupo paveiksliuką: bosui įkando šuo, jis aprėkė pavaldinį, pavaldinys aprėkė savo žmoną, žmona aprėkė pašto pasiuntinuką, pasiuntinukas įspyrė tam pačiam šuniui. Ratas tęsiasi, jei įsitraukiame, vis ant kitų išliejame pyktį, stresas auga ir grįžta.
Įtampą sumažina pokalbis su draugu
– Esate kelerieus metus dirbusi psichologe-konsultante psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje, šiam darbui ruošėte savanorius-konsultantus. Ką svarbiausia patartumėte kiekvienam žmogui, į kurį kreipiasi artimasis, turintis problemą?
– Yra toks dalykas kaip aktyvus klausymasis. Svarbu sutelkti dėmesį į pašnekovą, parodyti, kad klausaisi, adekvačiai reaguoti į tai, kas sakoma, perfrazuoti, pasitikslinti.
Gyvenime visuomet jaučiame, ar esame įdomūs, ar ne. Amžina tiesa – vienas dalykas klausyti, kitas – tikrai girdėti. Kad stresas mažėtų, reikia bendrauti su žmogumi, kuriam rūpi, ką sakai. Kartais įtampą nuima tiesiog išklausymas, domėjimasis, žiūrėjimas į akis. Empatiškas įsijautimas visuomet gelbėja. Tai labai terapiška – išgirstas žmogus geriau išgirsta save, supranta savo jausmus.
Psichoterapija yra kryptinga psichologinė pagalba, nukreipta į giluminį asmenybės keitimąsi, naudojant tam tikrus metodus, technikas. Tačiau terapiškas, t. y. gydantis, gali būti bendravimas ir su gerais draugais, artimais žmonėmis. Geras santykis gydo. Tikras draugas žino visas tavo bjaurastis, bet tu jam vis tiek patinki.
– Lietuvoje demotyvavimas ir kritika stiprūs, kai kurie pastebi, kad siekti kūrybinių tikslų ar idėjų lengviau gyvenant užsienyje. Kodėl taip yra?
– Galbūt esame linkę per daug dejuoti ir savimi nusivilti. Nuo vaikystės mus auklėja – nesigirk, neišsišok, patylėk, jei padarei kažką – nesipasakok, geras tonas sakyti, ko nemoki, bet ne tai, kas pasisekė. Tėvų auklėjime taip pat ne tiek dažnai sakoma, ką padarei gerai, padrąsinama ir paskatinama, bet kritikuojama. Tai persiduoda ir visuomenei. Norisi tikėti, jog tai pamažu keičiasi.
Pagrindinėse komercinėse televizijose dažniausiai rodomos laidos apie bėdas, tragedijas, socialinę neteisybę. Hiperbolizuojamos problemos paveikia silpnesnių žmonių, ypač vyresnių, realybę. Žiniasklaida prie to taip pat prisideda.
Pasigirti savo pasiekimais, kurie neša gera pačiam ir aplinkiniams, yra puiku. Tokia žinia galbūt kažką užkrės, padrąsins, bus pozityvus pavyzdys, paskatins veikti.
Loreta GUDIENĖ, psichologė-psichoterapeutė, egzistencinės terapijos bei kognityvinės-elgesio terapijos specialistė.
Darbo veiklą specialistė pradėjo kaip mokyklos psichologė, ilgą laiką dirbo Vaikų psichosomatiniame poskyryje Vaikų ligų klinikoje, keletą metų dirbo psichologe-konsultante psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje, dvyliktus metus dirba Suaugusiųjų skyriuje.
Greta psichoterapinės praktikos, L. Gudienė kartu su kolegomis veda įvairius savo srities mokymus. 1997-2009 m. lektorė vadovavo Psichologiniam kūrybiniam jaunimo centrui, vykdė įvairius mokymus, ruošė savanorius-konsultantus dirbti telefoninėje bei internetinėje psichologinės pagalbos tarnyboje, kartu su mokytojų kvalifikacijos ir Šiaulių švietimo centrais vykdė psichologinio švietimo projektus miesto mokyklose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LEKTORĖ: Šiaulių universiteto bibliotekoje lektorė psichologė-psichoterapeutė Loreta Gudienė vedė nemokamą seminarą „Tinginystės spalvos“, kurį organizavo asociacija „JCI Šiauliai“, įgyvendindama profesinio orientavimo projektą „Seminarų ir mokymų ciklas „Aš pats atsakingas už savo profesinį kelią"“.
DRAUGAI: Psichologės-psichoterapeutės Loretos Gudienės teigimu, gydantis, gali būti bendravimas ir su gerais draugais, artimais žmonėmis – tikras draugas žino visas tavo bjaurastis, bet tu jam vis tiek patinki.
