Naujausios
Kristina Sabaliauskaitė nebanalina istorijos
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vos tilpo visi norintys susitikti su istorinio romano „Silva Rerum“ autore Kristina Sabaliauskaite. Paklausus, ar gerbėjai jau skaitė trečiąją romano dalį, kuri pasirodė prieš mėnesį, susirinkusieji beveik vienbalsiai sušuko: „Taip!“
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Apie kūrybą
Ko gero, neperdėsime pasakę, kad menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva Rerum“ – vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje.
Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009-aisiais skaitytojų išrinkta metų knyga. Antrasis romanas taip pat tapo metų knyga, o autorė 2011 metais buvo apdovanota šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje.
– Kas yra silva rerum?
– Silva rerum pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos reiškia „daiktų miškas“. Tai – savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, užrašų knyga, populiari 17–18 amžiaus Lietuvoje. Šiose knygose galima rasti visko: nuo patikusio ketureilio iki recepto, kaip raugti agurkus, jau nekalbant apie svarbius šeimos įvykius.
– Ar istoriniai faktai jus skatina kurti, ar noras kurti skatina rinkti istorinius faktus?
– Gal ne tiek istoriniai faktai, kiek epocha padiktuoja tam tikras siužetines linijas.
Istorija dažnai tampa ideologijos ir manipuliacijų objektu. 16–18 amžiaus LDK istorija sąmoningai buvo subanalinta. Esą sulenkėję feodalai pragėrė valstybę, o lietuviai tebuvę vyžotų būrų tauta. Atminties trynimas mūsų krašte prasidėjo po 1863 metų sukilimo. Tai buvo daroma tam, kad mes, kaip tauta, pamirštume savo valstybės didžiausios galybės ir kultūringumo laikotarpį.
– Jūsų romane daug istorijos faktų. Kiek reikėjo įdėti darbo renkant medžiagą romanui?
– Darbo tenka įdėti pragariškai daug. Svarbūs ne tik istorijos faktai, bet ir jų sinchronizavimas. Jeigu nori viename kambaryje pasodinti dvi istorines asmenybes, turi būti kaip piršlys, viską žinoti apie jas, ar fiziškai jos galėjo būti tuo metu vienoje vietoje.
Kai istorinis „pamušalas“ pasiūtas, gali atsiduoti kūrybai, polėkiui, magijai, fantazijai – gražiems ir maloniems dalykams.
Mane labai palaiko kolegos, buvę kurso draugai, visada galiu į juos kreiptis pagalbos. Todėl po kiekvienos knygos būna ilgas sąrašas žmonių, kuriems dėkoju.
– Trečiojoje romano dalyje didžiausias dėmesys skiriamas rokoko epochai. Kas jums pačiai šioje epochoje įspūdingiausia?
– Labai keistas, prieštaringas laikotarpis – 18 amžiaus vidurys. Jo metu gimė šiuolaikinis pasaulis, kokį jį suprantame dabar. Atsirado pažintinis turizmas. To laikotarpio žmonės tarsi turėjo išsikėlę tikslą patirti kuo daugiau malonumų. Beatodairiškas malonumų vaikymasis atvedė iki beprotybės, moralinio degradavimo. Tuo metu atsirado ir psichologija, pradėta gilintis ne į sielos reikalus, o į psichikos būklę. Parašyti pirmieji mokslo traktatai šia tema, įkurti pirmieji beprotnamiai. Tuo metu radikalėjo ir religija, įgydama fanatiškas ir net žiaurias formas.
Buvo įdomu tai apmąstyti ir aprašyti.
Apie kalbą
– Jūsų knygose daug senų žodžių, kuriuos vartodavo mūsų seneliai, yra ir tokių, kurių reikšmės reikia paieškoti. Iš kur šie žodžiai ir kodėl?
– Norėjosi autentiškos archajiškos kalbos. Mano herojai kalbėjo lenkiškai. Gal dvare su savo žmonėmis ir kalbėdavo lietuviškai, tačiau mieste buvo kalbų maišalynė: lenkų, lotynų, olandų, prancūzų. Beje, lenkų kalba Vilniuje turėjo savitą dialektą. Norėjosi perduoti tą skambesį.
Neseniai buvo atliktas bandomasis romano ištraukos vertimas į lenkų kalbą. Su vertėja padarėme atvirkštinį variantą – lenkiškame tekste yra lietuviškų žodžių: skilandis, Jonelis ir panašių.
Trečiojoje dalyje kalba modernėja, daug tarptautinių terminų, kuriuos vartojame ir šiandien. Išlikusiuose to laikotarpio laiškuose, dienoraščiuose matyti, kaip keičiasi kalba. Ji jau nebe tokia, kokia buvo 17 amžiaus antroje pusėje – 18 amžiaus pradžioje.
– Koks jūsų požiūris į lietuvių kalbos norminimą?
– Esu daug laiko praleidusi Didžiojoje Britanijoje. Britai į kalbą žiūri kaip į gyvą organizmą, leidžia jam augti ir vystytis. Pakanka naujadarui keliasdešimt tūkstančių kartų būti pavartotam viešai, ir jis tampa visateise kalbos dalimi.
Man nepriimtina pozicija, kai grupelė kalbininkų nusprendžia, tarkim, mažą vakarinę rankinę pavadinti „delninuke“ ir šį sprendimą „nuleidžia“ visuomenei. Mano nuomone, kalba turi būti gyvybinga, demokratiška ir gimti mūsų visų lūpose, turim ją vartoti su pasimėgavimu.
Neišsižadu ir anksčiau savo pasakytų žodžių, kad mokykloje kalbos turi būti išmokoma tobulai. Man nieko nėra liūdniau, kaip girdėti mokytojus sakant, kad mokiniai baigia mokyklą nekęsdami lietuvių kalbos. Mat jiems atimta galimybė su kalba eksperimentuoti, žaisti, paversti ją sava.
Apie kultūros paveldą
– Kai buvo pradėti statyti Valdovų rūmai, jūs labai priešiškai tai vertinote. Gal dabar jūsų nuomonė pasikeitė?
– Mano nuomonė apie Valdovų rūmus nepagerėjo. Nelaikau savęs piktavale, linkinčia kažkam blogo. Ėjau į atidarymą vildamasi, kad ten viskas gerai padaryta. Bet mane nuliūdino kopijų ir neautentiškų dalykų santykis su originalais. Kai gobelenų paroda iškeliaus atgal į Lenkiją, tada padėtis bus dar liūdnesnė.
Kalbant apie valstybingumo simbolius, manau, kad geriau sutvarkyti mūsų autentišką paveldą: dvarus, bažnyčias, vienuolynus, o ne sukoncentruoti milžiniškas lėšas į fiktyvų statinį Vilniaus centre.
Pernai teko lankytis įvairiuose miesteliuose. Ten, kur yra buvęs koks nors dvaras ar svarbi architektūros požiūriu bažnyčia, žmonės labiau domisi savo krašto istorija, paveldu, praeitimi. Visai kitaip yra gyvenvietėse, kurios susikūrė sovietmečiu ir be kultūros namų ten daugiau nieko įdomesnio nėra.
Rinkdama medžiagą trečiajai daliai buvau Nesvyžiuje, Slucke (Baltarusija), vietose, susijusiose su Radvilų istorija. Tos pačios žydros tvoros, sukiužę gazikai, nutriušę silikatinių plytų pastatai – niekas nepasikeitę nuo sovietinių laikų.
Kita vertus, baltarusiai domisi ir didžiuojasi LDK istorija, nuoširdžiai rūpinasi paveldu: Nesvyžiaus pilimi, Dievo Kūno bažnyčia, Radvilos Našlaitėlio antkapiu, kitais renesanso ir baroko kūriniais.
Apie laisvalaikį
– „Silva Rerum“ trečioji dalis pasirodė prieš mėnesį. Ar dabar ką nors rašote?
– Dabar ilsiuosi. Mano šeima labai juokiasi, kai aš taip sakau. Iš tikrųjų šiemet turiu dvi rimtas konferencijas, kurioms ruošiuosi. Viena iš temų – kaip savo kūryboje jungiu mokslą ir meną.
– Kokias knygas skaitote pati?
– Aš labai mėgstu mokslininkų parašytą grožinę prozą. Man patinka Umberto Eko kūryba, Margaritos Jursenar „Filosofinis akmuo“, „Adriano memuarai“, Siuzanos Sontag „Ugnikalnio mylėtojas“.
– Ar rašote savo silva rerum?
– Ne, bet rašau daug laiškų, nes nemaža dalis mano artimų žmonių ir draugų išblaškyta po visą pasaulį. Mūsų šeimoje yra labai stipri žodinio pasakojimo tradicija, senelis buvo geras pasakotojas. Mes pasakojam istorijas iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas.
Jono TAMULIO nuotr.
PRADŽIA: „Rašydama disertaciją daug dirbau archyvuose su dokumentais, laiškais, memuarais. Pamaniau, kad tai puiki medžiaga istoriniam romanui. Bėgo metai, bet taip niekas jo ir neparašė. Supratau, kad man reikia imtis šio darbo“, – apie kūrybinio kelio pradžią pasakojo menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė.
AUTOGRAFAI: Po susitikimo daugelis stojo į eilę norėdami gauti rašytojos K. Sabaliauskaitės autografą.
APIE ROMANĄ „SILVA RERUM“
Pirmojoje istorinio romano „Silva rerum“ dalyje susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi 17 a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia Norvaišų šeimos likimas – įtraukianti fatališkos meilės istorija, giliai įsišakniję prietarai, asmens valios laisvė ir tai, ko reikia, kad galėtum pažvelgti į akis Vilniaus Baziliskui – legendinei būtybei, kurios žvilgsnis – mirtinas.
„Silva rerum II“ – tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum ima drebėti ranka...
„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas.
Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“. Petras Antanas Norvaiša iš Milkantų, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu.
