
Naujausios
Kur pažvelgsi – visur saulė
Vladas VERTELIS
„Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius
Po „Šiaulių krašto“ argumentuoto klausimo Šiaulių merui Artūrui Visockui, ar nemato grėsmės, kad į Taryba gali ateiti gatvės kultūra, jis atsakė, jog grėsmė – spaudoje. Štai taip!
Kam grasina, pavyzdžiui, „Šiaulių kraštas“?
Šiaulių miestui, nes nuolat stebi politines, ūkines aktualijas (dabar jau – rietenas) ir informuoja apie tai gyventojus? Ar – rašo apie nenuvalytas gatves, apie bulvaro remonto šurumburum? Apie šimtatūkstantines sumas, ištaškytas po pralaimėjimų teismuose?
Gal kelia grėsmę Akmenės rajonui, nes ten dirbantis mūsų laikraščio žurnalistas šios Savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiu vienintelis atlieka opozicijos darbą: toje struktūroje kitaip manančių paprasčiausiai... nerasta?
Įsivaizduokite šį Seimą be... konservatorių, be opozicijos!
Bet koks viešas veikimas be kritinio vertinimo greitai pasmirsta autokratija, įvairiomis diktatūros formomis. Todėl laisvos visuomenės nariams kyla klausimas, ką toje politinėje pelkėje norima paskandinti – išpurvintus virvagalius ar pilietinės visuomenės likučius?
Skandina ir labai sparčiai – ir virvagalius, ir visuomenę.
Ar „Šiaulių kraštas“ kelia grėsmę Radviliškio, Pakruojo, Joniškio, Kelmės, Šiaulių rajonų žmonėms, kai spausdina kritinius straipsnius apie ten veikančius partinių, savivaldybių vadovų kartais kreivokus veiksmus?
Ar „Šiaulių kraštas“ kėlė grėsmę ir prieš 28, 15, 10 metų?
Prisimenate, kai dar praėjusiame šimtmetyje prie Šiaulių merijos šurmuliavo tūkstantinė protestuotojų minia, o miesto vadovai, tarybos nariai slapta sėdo į autobusą kelionei į pirtelę.
Kam tada laikraščio reportažas iš mitingo ir pirtelės kėlė grėsmę – miesto vadovams ar visuomenei?
Kai rašėme apie Daušiškių kapines ir tuometinio mero uošvių žemes ar šleivą kreivą „Šiaulių arenos“ konsecijos sutartį – kam tada kilo grėsmė? Gal šiauliečiams?
Ir dabar, kai jau gerą dešimtmetį skaičiuojame į Šiaulių oro bendrovę investuotus (gal išmestus į balą?) milijonus, o dar po vieno galimo fiasko paklausime tų balsuotojų Tarybos narių, kur pinigai, kur pelnas, kur miesto klestėjimas – kam tada kelsime grėsmę?
Viename iš Šiaulių merą palaikančių socialinių tinklų „Šiaulių kraštas“ buvo pavadintas opoziciniu (suprask – priešišku) laikraščiu. O kokie dar gali būti laikraščiai, apskritai žiniasklaida – jeigu ne opozicinė?
Nuolanki, papenėta iš pono malonės, matomomis nematomomis gijomis surišta su valdžioje esančiais? Argi tokios žiniasklaidos visuomenė po 29 laisvės metų nusipelnė?
––-
„Šiaulių kraštas“ neliaupsina ir neliaupsino nė vieno mero – ir Šiaulių tai pat. Kai, pavyzdžiui, Artūras Visockas buvo ne politikas, tik verslininkas, sportininkas galbūt ir rašyta, jei visuomenei ką nors gero pasiūlė.
Kai A. Visockas buvo vos ne vienintelis ir aktyviausias Šiaulių tarybos narys opozicionierius, jo kitokia nuomonė mūsų laikraštyje cituota šimtus kartų. Tada jis gelbėjo demokratiją, Taryboje buvo kaip ir sanitaras – neleido įsigalėti autokratijai.
Kai A. Visockas miesto rinkėjų valia tapo pirmuoju Šiaulių asmeniu, gavo didžiulius įgaliojimus – plokštelė apsivertė, jo veikla imta vertinti kiek įmanoma kritiškiau, nes mero veiksmai paliečia visų mūsų gyvenimus.
Kuo valdžioje aukščiau – galių daugiau – tuo ir dėmesys didesnis.
Kaip apskritai vertinami savivaldybių pirmieji asmenys? Tikrai ne dėl nuvalytų ar nenuvalytų gatvių, ne šaligatvių plytelėmis ar įteiktomis padėkomis.
Kas padaryta, kad rytoj gyventume geriau? Ar mūsų jūsų lyderis vienija bendram darbui, ar skaldo, kelia sumaištį, apsikasa smulkmenomis ar modeliuoja strateginius klausimus? Kaip jis reprezentuoja tavo miestą ar rajoną, kiek visoms socialinėms, profesinėms bendruomenėms yra lygiai griežtas ir teisingas?
Žuvis tarp žuvų ar kilbukas tarp lydekų?
Būtent į šiuos paprastus nepaprastus klausimus turėsime mes, rinkėjai, greitai surasti atsakymus.
––
Kinta politinis rinkimų laukas. „Šiaulių kraštas“ daugybę kartų rašė apie politinių partijų devalvaciją. Atsisakydamos ideologijų, tapdamos darbo biržomis, pataikaudamos stambiajam kapitalui, prarasdamos ryšį su plačiąja visuomene, jos nuskurdino šimtus tūkstančių žmonių, vos ne milijoną išvarė į emigraciją, sėjo baimių ir netikrumo dėl rytojaus sėklas. Ne vienijo, bet skaldė, sukūrė klestintį centrą ir dėl išgyvenimo kovojančius pakraščius. Galiausiai – kriminalizavosi. Stipraus spyrio į minkštą vietą jos tikrai nusipelnė.
Laikraštis visada pasisakydavo už didesnes, liberališkesnes galimybes dalyvauti renkamose valdžios institucijose. Rinkimų komitetai – viena iš jų.
Tačiau akivaizdu, kad politinė sausra palietė ir šiuos darinius. Tarp žinomų ar žinomesnių visuomenei žmonių, panašu, į tarybas ruošiasi ir nemažai prašalaičių – būsimų tylenių, o gal ir atvirkščiai: nepatiks – ir į dantis...
Rinkimų komitetuose ypač išryškėja lyderio vaidmuo, nes su juo asocijuojasi judėjimas, rinkimų darinys.
Atsitinka, kad lyderiai aplimpa liaupsintojais, "laikintojais"? Susibūrę į keletą burbulų, jie kuria neklystančio, stipriausio vado regimybę. Išmintingo, nes žarijas žarsto kitų rankomis; skaidraus kaip krištolo, kai buvę kiti – vagys, ūsuoti bebrai, nemokšos kenkėjai.
Ta liaupsintojų grupė labai įvairi. Vieniems iš jų reikia padėti pliusiuką, kad tarnystėj neatsilieptų. Tai – vadovai ar pretendentai į vadovus ar šiaip į minkštesnę kėdę. Dar kiti – nepriklausomi, bet, norėdami pasirodyti savi, noriai pučia į vieną dūdą, nes atsidėkoja už premiją, gautą užsakymą, už suteiktą garbę ir galbūt už būsimas malones ateityje.
Juos laikyčiau prisitaikėliais, nes, sukaupę žinių, pasiekę išsimokslinimo vieną iš viršūnių, turėdami įvairios informacijos ir kritinio vertinimo gebėjimų, veikia vardan savo gerovės. Šiaip – nieko naujo, tik šiais laikais socialiniai tinklai suteikia daugiau viešumo, bet – ir šeimininkams atsiranda daugiau kontrolės galimybių. Jiems tie "laikintojai", ypač nepriklausomi, yra labai vertingi, nes suteikia prestižo ir pasitikėjimo.
Yra ir agresyviųjų grupė. Panagrinėjus įvairių lyderių socialinius burbulus matyti, kad tai – hiperaktyvių jaunų vyrų nedideli būriai. Šeimininko kritikai tampa jų priešais. Todėl savo komentaruose jie ypač lakoniški – kuo stipriau, tuo maloniau.
Šeimininko kritikams jie grasina, stengiasi įbauginti, galbūt net nenujausdami (ar nesuprasdami?), kad už šmeižtą, pilamą purvą jų dar laukia atsakomybė pagal Lietuvos įstatymus.
Pirmąją liaupsintojų grupę galima pavadanti pimpačkiukais, iš populiaraus filmuko. Tai – pakalikai. Lietuviškai. Įdomiausia, kad pasikeitus šeimininkui jie nepasikeis. Be šeimininko jie negali. Kaip iš tos pimpačkiukų pasakėlės: vieną kartą jie neturėjo ko liaupsinti, ir tada visą geltonųjų žmogeliukų armiją apėmė depresija...
O agresyvieji labiau panašūs į Mao chunveibinus – raudonuosius sargybinius, kinų kultūrinės revoliucijos vykdytojus. Visiems akiniuotiesiems į dantis ir – į kaimą.
––
Ar į savivaldybių tarybas ateina gatvės kultūra?
Kur ten Šiauliai!
Pasigrožėkime, kaip Seimo salėje buvo pristatytas tire sušaudytas taikinys „Gabrielius“ (Landsbergis). Jau ir ten ta pati chunveibiniška atmosfera: nepatinka – ir į dantis.
Ar spauda (žiniasklaida) – šalies grėsmė?
Kur jau ten A.Visockas!
Seimas prieš kelias dienas balsavo už Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, draudžiančias kritikuoti valstybės institucijas. Kažkodėl sakydami – dėl to, kad Rusija mums smegenų nepraplautų.
Jei pavasario sesijoje tos pataisos bus priimtos, tada ir „Šiaulių kraštas“, prieš išleisdamas kokį straipsnį apie, pavyzdžiui, korupcines apraiškas kokio nors mero veikloje, pamąstys – gal mes valstybei grėsmę keliam, gal priešams tarnaujam. Patys žinot – kuriems!
Tada, mere A.Visockai, gyvensime draugiškai. Jei kas nepatiks – ir į dantis.
–-
Gal, gerbiamieji skaitytojai, jums kyla klausimas, kodėl ta košė makalošė vis prisvyla? Ir ten Seime, ir arčiau mūsų.
Kai pažvelgsite pro langą – grožėsitės apsnigtais medžiais. O jeigu stiklo vieną pusę padengtumėte sidabru –- matytumėte tik ... saulę.
Interneto nuotr.
Pimpačkiukai.
Raudonijei Mao sargybiniai.