Kur pažvelgsi – visur saulė

Kur pa­žvelg­si – vi­sur sau­lė

Vla­das VER­TE­LIS

„Šiau­lių kraš­to“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius

Po „Šiau­lių kraš­to“ ar­gu­men­tuo­to klau­si­mo Šiau­lių me­rui Ar­tū­rui Vi­soc­kui, ar ne­ma­to grės­mės, kad į Ta­ry­ba ga­li atei­ti gat­vės kul­tū­ra, jis at­sa­kė, jog grės­mė – spau­do­je. Štai taip!

Kam gra­si­na, pa­vyz­džiui, „Šiau­lių kraš­tas“?

Šiau­lių mies­tui, nes nuo­lat ste­bi po­li­ti­nes, ūki­nes ak­tua­li­jas (da­bar jau – rie­te­nas) ir in­for­muo­ja apie tai gy­ven­to­jus? Ar – ra­šo apie ne­nu­va­ly­tas gat­ves, apie bul­va­ro re­mon­to šu­rum­bu­rum? Apie šim­ta­tūks­tan­ti­nes su­mas, iš­taš­ky­tas po pra­lai­mė­ji­mų teis­muo­se?

Gal ke­lia grės­mę Ak­me­nės ra­jo­nui, nes ten dir­ban­tis mū­sų laik­raš­čio žur­na­lis­tas šios Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos ka­den­ci­jos lai­ko­tar­piu vie­nin­te­lis at­lie­ka opo­zi­ci­jos dar­bą: to­je struk­tū­ro­je ki­taip ma­nan­čių pa­pras­čiau­siai... ne­ras­ta?

Įsi­vaiz­duo­ki­te šį Sei­mą be... kon­ser­va­to­rių, be opozicijos!

Bet koks vie­šas vei­ki­mas be kri­ti­nio ver­ti­ni­mo grei­tai pa­smirs­ta au­tok­ra­ti­ja, įvai­rio­mis dik­ta­tū­ros for­mo­mis. To­dėl lais­vos vi­suo­me­nės na­riams ky­la klau­si­mas, ką to­je po­li­ti­nė­je pel­kė­je no­ri­ma pa­skan­din­ti – iš­pur­vin­tus vir­va­ga­lius ar pi­lie­ti­nės visuo­me­nės li­ku­čius?

Skan­di­na ir la­bai spar­čiai – ir vir­va­ga­lius, ir vi­suo­me­nę.

Ar „Šiau­lių kraš­tas“ ke­lia grės­mę Rad­vi­liš­kio, Pak­ruo­jo, Jo­niš­kio, Kel­mės, Šiau­lių ra­jo­nų žmo­nėms, kai spaus­di­na kri­ti­nius straips­nius apie ten vei­kan­čius par­ti­nių, sa­vi­val­dy­bių va­do­vų kar­tais krei­vo­kus veiks­mus?

Ar „Šiau­lių kraš­tas“ kė­lė grės­mę ir prieš 28, 15, 10 me­tų?

Pri­si­me­na­te, kai dar praė­ju­sia­me šimt­me­ty­je prie Šiau­lių me­ri­jos šur­mu­lia­vo tūks­tan­ti­nė pro­tes­tuo­to­jų mi­nia, o mies­to va­do­vai, ta­ry­bos na­riai slap­ta sė­do į au­to­bu­są ke­lio­nei į pir­te­lę.

Kam ta­da laik­raš­čio re­por­ta­žas iš mi­tin­go ir pir­te­lės kė­lė grės­mę – mies­to va­do­vams ar vi­suo­me­nei?

Kai ra­šė­me apie Dau­šiš­kių ka­pi­nes ir tuo­me­ti­nio me­ro uoš­vių že­mes ar šlei­vą krei­vą „Šiau­lių are­nos“ kon­se­ci­jos su­tar­tį – kam ta­da ki­lo grės­mė? Gal šiau­lie­čiams?

Ir da­bar, kai jau ge­rą de­šimt­me­tį skai­čiuo­ja­me į Šiau­lių oro bend­ro­vę in­ves­tuo­tus (gal iš­mes­tus į ba­lą?) mi­li­jo­nus, o dar po vie­no ga­li­mo fias­ko pa­klau­si­me tų bal­suo­to­jų Ta­ry­bos na­rių, kur pi­ni­gai, kur pel­nas, kur mies­to kles­tė­ji­mas – kam ta­da kel­si­me grės­mę?

Vie­na­me iš Šiau­lių me­rą pa­lai­kan­čių so­cia­li­nių tink­lų „Šiau­lių kraš­tas“ bu­vo pa­va­din­tas opo­zi­ci­niu (su­prask – prie­šiš­ku) laik­raš­čiu. O ko­kie dar ga­li bū­ti laik­raš­čiai, ap­skri­tai ži­niask­lai­da – jei­gu ne opo­zi­ci­nė?

Nuo­lan­ki, pa­pe­nė­ta iš po­no ma­lo­nės, ma­to­mo­mis ne­ma­to­mo­mis gi­jo­mis su­riš­ta su val­džio­je esan­čiais? Ar­gi to­kios ži­niask­lai­dos vi­suo­me­nė po 29 lais­vės me­tų nu­si­pel­nė?

––-

„Šiau­lių kraš­tas“ ne­liaup­si­na ir ne­liaup­si­no nė vie­no me­ro – ir Šiau­lių tai pat. Kai, pa­vyz­džiui, Ar­tū­ras Vi­soc­kas bu­vo ne po­li­ti­kas, tik vers­li­nin­kas, spor­ti­nin­kas gal­būt ir ra­šy­ta, jei vi­suo­me­nei ką nors ge­ro pa­siū­lė.

Kai A. Vi­soc­kas bu­vo vos ne vie­nin­te­lis ir ak­ty­viau­sias Šiau­lių ta­ry­bos na­rys opo­zi­cio­nie­rius, jo ki­to­kia nuo­mo­nė mū­sų laik­raš­ty­je ci­tuo­ta šim­tus kar­tų. Ta­da jis gel­bė­jo de­mok­ra­ti­ją, Ta­ry­bo­je bu­vo kaip ir sa­ni­ta­ras – ne­lei­do įsi­ga­lė­ti au­tok­ra­ti­jai.

Kai A. Vi­soc­kas mies­to rin­kė­jų va­lia ta­po pir­muo­ju Šiau­lių as­me­niu, ga­vo di­džiu­lius įga­lio­ji­mus – plokš­te­lė ap­si­ver­tė, jo veik­la im­ta ver­tin­ti kiek įma­no­ma kri­tiš­kiau, nes me­ro veiks­mai pa­lie­čia vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mus.

Kuo val­džio­je aukš­čiau – galių dau­giau – tuo ir dė­me­sys di­des­nis.

Kaip ap­skri­tai ver­ti­na­mi sa­vi­val­dy­bių pir­mie­ji as­me­nys? Tik­rai ne dėl nu­va­ly­tų ar ne­nu­va­ly­tų gat­vių, ne ša­li­gat­vių ply­te­lė­mis ar įteik­to­mis pa­dė­ko­mis.

Kas pa­da­ry­ta, kad ry­toj gy­ven­tu­me ge­riau? Ar mū­sų jū­sų ly­de­ris vie­ni­ja bend­ram dar­bui, ar skal­do, ke­lia su­maiš­tį, ap­si­ka­sa smulk­me­no­mis ar mo­de­liuo­ja stra­te­gi­nius klau­si­mus? Kaip jis rep­re­zen­tuo­ja ta­vo mies­tą ar ra­jo­ną, kiek vi­soms so­cia­li­nėms, pro­fe­si­nėms bend­ruo­me­nėms yra ly­giai griež­tas ir tei­sin­gas?

Žu­vis tarp žu­vų ar kil­bu­kas tarp ly­de­kų?

Bū­tent į šiuos pa­pras­tus ne­pap­ras­tus klau­si­mus tu­rė­si­me mes, rin­kė­jai, grei­tai su­ras­ti at­sa­ky­mus.

––

Kin­ta po­li­ti­nis rin­ki­mų lau­kas. „Šiau­lių kraš­tas“ dau­gy­bę kar­tų ra­šė apie po­li­ti­nių par­ti­jų de­val­va­ci­ją. At­si­sa­ky­da­mos ideo­lo­gi­jų, tap­da­mos dar­bo bir­žo­mis, pa­tai­kau­da­mos stam­bia­jam ka­pi­ta­lui, pra­ras­da­mos ry­šį su pla­čią­ja vi­suo­me­ne, jos nu­skur­di­no šim­tus tūks­tan­čių žmo­nių, vos ne mi­li­jo­ną iš­va­rė į emig­ra­ci­ją, sė­jo bai­mių ir ne­tik­ru­mo dėl ry­to­jaus sėk­las. Ne vie­ni­jo, bet skal­dė, su­kū­rė kles­tin­tį cent­rą ir dėl iš­gy­ve­ni­mo ko­vo­jan­čius pa­kraš­čius. Ga­liau­siai – kri­mi­na­liza­vo­si. Stip­raus spy­rio į minkš­tą vie­tą jos tikrai nu­si­pel­nė.

Laik­raš­tis vi­sa­da pa­si­sa­ky­da­vo už di­des­nes, li­be­ra­liš­kes­nes ga­li­my­bes da­ly­vau­ti ren­ka­mo­se val­džios ins­ti­tu­ci­jo­se. Rin­ki­mų ko­mi­te­tai – vie­na iš jų.

Ta­čiau aki­vaiz­du, kad po­li­ti­nė saus­ra pa­lie­tė ir šiuos da­ri­nius. Tarp ži­no­mų ar ži­no­mes­nių vi­suo­me­nei žmo­nių, pa­na­šu, į ta­ry­bas ruo­šia­si ir ne­ma­žai pra­ša­lai­čių – bū­si­mų ty­le­nių, o gal ir at­virkš­čiai: ne­pa­tiks – ir į dan­tis...

Rin­ki­mų ko­mi­te­tuo­se ypač iš­ryš­kė­ja ly­de­rio vaid­muo, nes su juo aso­ci­juo­ja­si ju­dė­ji­mas, rin­ki­mų da­ri­nys.

At­si­tin­ka, kad ly­de­riai ap­lim­pa liaup­sin­to­jais, "lai­kin­to­jais"? Su­si­bū­rę į ke­le­tą bur­bu­lų, jie ku­ria ne­klys­tan­čio, stip­riau­sio va­do re­gi­my­bę. Iš­min­tin­go, nes ža­ri­jas žars­to ki­tų ran­ko­mis; skaid­raus kaip kriš­to­lo, kai bu­vę ki­ti – va­gys, ūsuo­ti be­brai, ne­mok­šos ken­kė­jai.

Ta liaup­sin­to­jų gru­pė la­bai įvai­ri. Vie­niems iš jų rei­kia padėti pliusiuką, kad tar­nys­tėj neat­si­liep­tų. Tai – va­do­vai ar pre­ten­den­tai į va­do­vus ar šiaip į minkš­tes­nę kėdę. Dar ki­ti – ne­prik­lau­so­mi, bet, no­rė­da­mi pa­si­ro­dy­ti sa­vi, no­riai pu­čia į vie­ną dū­dą, nes at­si­dė­ko­ja už pre­mi­ją, gau­tą už­sa­ky­mą, už su­teik­tą gar­bę ir gal­būt už bū­si­mas ma­lo­nes atei­ty­je.

Juos lai­ky­čiau pri­si­tai­kė­liais, nes, su­kau­pę ži­nių, pa­sie­kę iš­si­moks­li­ni­mo vie­ną iš vir­šū­nių, tu­rė­da­mi įvai­rios in­for­ma­ci­jos ir kri­ti­nio ver­ti­ni­mo ge­bė­ji­mų, vei­kia var­dan sa­vo ge­ro­vės. Šiaip – nie­ko nau­jo, tik šiais lai­kais so­cia­li­niai tink­lai su­tei­kia dau­giau vie­šu­mo, bet – ir šei­mi­nin­kams at­si­ran­da dau­giau kont­ro­lės ga­li­my­bių. Jiems tie "lai­kin­to­jai", ypač ne­prik­lau­so­mi, yra la­bai ver­tin­gi, nes su­tei­kia pres­ti­žo ir pa­si­ti­kė­ji­mo.

Yra ir ag­re­sy­vių­jų gru­pė. Pa­nag­ri­nė­jus įvai­rių ly­de­rių so­cia­li­nius bur­bu­lus ma­ty­ti, kad tai – hi­pe­rak­ty­vių jau­nų vy­rų ne­di­de­li bū­riai. Šei­mi­nin­ko kri­ti­kai tam­pa jų prie­šais. To­dėl sa­vo ko­men­ta­ruo­se jie ypač la­ko­niš­ki – kuo stip­riau, tuo ma­lo­niau.

Šei­mi­nin­ko kri­ti­kams jie gra­si­na, sten­gia­si įbau­gin­ti, gal­būt net ne­nu­jaus­da­mi (ar ne­sup­ras­da­mi?), kad už šmeiž­tą, pi­la­mą pur­vą jų dar lau­kia at­sa­ko­my­bė pa­gal Lie­tu­vos įsta­ty­mus.

Pir­mą­ją liaup­sin­to­jų gru­pę ga­li­ma pa­va­dan­ti pim­pač­kiu­kais, iš po­pu­lia­raus fil­mu­ko. Tai – pa­ka­li­kai. Lie­tu­viš­kai. Įdo­miau­sia, kad pa­si­kei­tus šei­mi­nin­kui jie ne­pa­si­keis. Be šei­mi­nin­ko jie ne­ga­li. Kaip iš tos pim­pač­kiu­kų pa­sa­kė­lės: vie­ną kar­tą jie ne­tu­rė­jo ko liaup­sin­ti, ir ta­da vi­są gel­to­nų­jų žmo­ge­liu­kų ar­mi­ją apė­mė dep­re­si­ja...

O ag­re­sy­vie­ji la­biau pa­na­šūs į Mao chun­vei­bi­nus – rau­do­nuo­sius sar­gy­bi­nius, ki­nų kul­tū­ri­nės re­vo­liu­ci­jos vyk­dy­to­jus. Vi­siems aki­niuo­tie­siems į dan­tis ir – į kai­mą.

––

Ar į sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas atei­na gat­vės kul­tū­ra?

Kur ten Šiau­liai!

Pa­sig­ro­žė­ki­me, kaip Sei­mo sa­lė­je bu­vo pri­sta­ty­tas ti­re su­šau­dy­tas tai­ki­nys „Gab­rie­lius“ (Lands­ber­gis). Jau ir ten ta pa­ti chun­vei­bi­niš­ka at­mos­fe­ra: ne­pa­tin­ka – ir į dan­tis.

Ar spau­da (ži­niask­lai­da) – ša­lies grės­mė?

Kur jau ten A.Vi­soc­kas!

Sei­mas prieš ke­lias die­nas bal­sa­vo už Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo pa­tai­sas, drau­džian­čias kri­ti­kuo­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas. Kaž­ko­dėl sa­ky­da­mi – dėl to, kad Ru­si­ja mums sme­ge­nų ne­prap­lau­tų.

Jei pa­va­sa­rio se­si­jo­je tos pa­tai­sos bus priim­tos, ta­da ir „Šiau­lių kraš­tas“, prieš iš­leis­da­mas ko­kį straips­nį apie, pa­vyz­džiui, ko­rup­ci­nes ap­raiš­kas ko­kio nors me­ro veik­lo­je, pa­mąs­tys – gal mes vals­ty­bei grė­smę ke­liam, gal prie­šams tar­nau­jam. Pa­tys ži­not – ku­riems!

Ta­da, me­re A.Vi­soc­kai, gy­ven­si­me drau­giš­kai. Jei kas ne­pa­tiks – ir į dan­tis.

–-

Gal, ger­bia­mie­ji skai­ty­to­jai, jums ky­la klau­si­mas, ko­dėl ta ko­šė ma­ka­lo­šė vis pri­svy­la? Ir ten Sei­me, ir ar­čiau mū­sų.

Kai pa­žvelg­si­te pro lan­gą – gro­žė­si­tės ap­snig­tais me­džiais. O jei­gu stik­lo vie­ną pu­sę pa­deng­tu­mė­te si­dab­ru –- ma­ty­tu­mė­te tik ... sau­lę.

In­ter­ne­to nuo­tr.

Pim­pač­kiu­kai.

Rau­do­ni­jei Mao sar­gy­bi­niai.