Naujausios
Lietuvos pabėgėliai eina pėsčiomis iš Joniškio į Tauragę
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Lietuvos pirkliai važiavo į Graikiją vilioti pabėgėlių. Niekas nenori į Lietuvą. Čia prisiglausti gal teiktųsi tik viena nuo karo bėganti šeima.
Jeigu taip dėl vienos nelaimėlių šeimos delegacijos skraidys į tolimas šalis, ilgai vargsime, kol surinksime tūkstantį pabėgėlių.
Juk Vokietiją jau pasiekusi serbė atvirai spjovė Lietuvai į veidą: „Aš nevažiuosiu į tokią skurdžią šalį. Lietuviai patys iš jos bėga. Noriu geresnio gyvenimo.“
O Sizifo darbą atliekančius pabėgėlių žvejus stebintiems žurnalistams išsprūdo sarkastiška frazė: „Užsienio pabėgėlių stovyklose geriau negu Lietuvoje“.
Kodėl taip yra? Kodėl jau ketvirtį amžiaus laisva Lietuva netampa ta gėrio šalimi, traukiančia gyventi ir patį lietuvį, ir pabėgėlį?
Juk atgavę nepriklausomybę vylėmės, jog tokia maža šalis kaip mat suklestės. Svajojome, kad gyvensime kaip Monakas, Lichtenšteinas ar kitos nedidelės darbščios šalys.
Deja, taip negyvename. Esame viena iš skurdžiausių Europos šalių. Lietuvą palieka pajėgūs ir darbštūs žmonės. Dalis jų palieka visam laikui.
Automobiliu namo važiavęs ūkininkas sustojo pakeleivingas mašinas stabdančiam vyrui. „Jau trečia diena einu pėsčias iš Joniškio į Tauragę, – skundėsi pusamžis vyras. – Dirbau pas ūkininką. Bet jis nesumokėjo algos. Traukiu namo.“
Ūkininkas pasiūlė vyrui pas jį pernakvoti ir pailsėti. Rytoj duos keletą eurų bilietui, pavėžės iki autobusų stotelės.
Pakeleivis išsiprausė, gavo pavalgyti, buvo perrengtas švariais drabužiais. Kitą rytą pasakė niekur nenorįs važiuoti. Jam ir čia gerai.
Gerai, tai gerai. Ūkininkas turės darbo, nors didysis darbymetis jau baigėsi. Be to, pats gerai jausis priglaudęs vieną saviškį pabėgėlį, bėgusį nuo jį apgavusio tautiečio savivalės ir patyčių.
Bet kur pabėgti Onai nuo Pakražančio? Didžiulis, mokyklą primenantis namas. Priestatą primūrijo vaikams. O kur jie dėsis? Didelių mokslų neišeis. Baigs profesinę, grįš į kaimą knisti žemės.
Galvą skarele apsimuturiavusi moteris keikia ir tėvynę, ir savo likimą. Keikia ir rusiškais, ir lietuviškais keiksmažodžiais.
Vyras miega, bambalį alaus apsikabinęs. Ant jos pečių visas ūkis. Pusantrų metų šėrė jautį – pardavusi gavo 180 eurų. Už pieną po 14 centų bemoka. Ketvirtą valandą rytą jau reikia būti prie karvių. Vergystė, ne gyvenimas. Kad dar bent mokėtų už tokį kruviną darbą.
Kaip išgyventi, kaip atiduoti paskolą bankui, kaip išmaitinti du paauglius vaikus – jos vienos rūpestis. Ir visi čia aplink į alaus bambalius įnikę. Prigeria, pabalina akis. Tik dabokis, kad peilį į nugarą nesuvarytų. O kur ji pabėgs nuo savo namų ir nuo savo vargo? Paliksi viso gyvenimo triūsą – kaipmat svetimi apžios.
Ar begalima daugiau iš kaimo žmogaus tyčiotis? Tyčiojasi jau nuo vaikystės. Vaikas pusė septynių jau turi laukti autobuso ant kelio. Visą dieną mokykloje. Grįžta tik penktą popiet. Miegoti nori, o ne ruošti pamokas. Taip aimanuoja ne viena kaimo motina.
„Vyriausybė turėtų neleisti taip savivaliauti pieno perdirbėjams – nustatytų ribinę pieno kainą, kurios pramonininkai jau nebegalėtų mažinti. Ji turėtų būti tokia, kad išlaikytum gyvulį ir liktų dar bent keli centai nuo litro žemdirbiui. Dabar žemdirbys pluša tik pieno perdirbėjui, – piktinasi smulkus ūkininkas. – Trečią valandą keliamės, kad tinkamai prižiūrėtume gyvulius, spėtume pamelžti ir atiduoti tvarkingą pieną. O už tai patiriame tik nuostolius.“
Tėvynę keikia ne tik žemdirbiai. „Dirbame, kad vagys turėtų ką dalintis,“ – apmaudžius žodžius užrita verslininkas.
„Darbdaviai kalba apie klientus, tačiau pamiršta savo darbuotojus. O turėtų rūpintis jiems dirbančiais žmonėmis taip, kaip norėtų, kad darbuotojai rūpintųsi klientais,“ – savo tiesą rėžia samdoma darbuotoja.
Ir visi jie pažeidžiami, nes yra priklausomi: žemdirbys – nuo perdirbėjo, darbuotojas – nuo darbdavio, verslininkas – nuo valdžios. Tie, nuo kurių jie priklausomi kasdien po truputį lyg kirvarpos graužia jų savivertę. O žmogus be savivertės – žmogus be stabilumo, be savo identiteto, be harmonijos.
Ar gali jis savo gyvenimo kortomis lošti laiminga ranka, kaip pataria psichologai?
Ministerijos knibžda įvairiausių specialistų. Kuriasi vis naujos biurokratinės įstaigos. Sugalvojamos visokiausios kontroliuojančios, tiriančios, ieškančios kontoros, išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Lyg skėrių pulkais esame apleisti įvairiausio plauko biurokratais, kontrolieriais ir tikrintojais. Daugelis nė nenori dirbti. Jeigu reikia pakilti nuo kėdės dėl kliento, nervinasi. Įsivaizduoja, kad atlyginimą turi gauti vien už tai, kad atėjo į darbą ir gražiai atrodo.
Reikėtų labai nedaug. Tik suvokti, kas dedasi aplink, įžvalgiai spręsti problemas ir išmintingai tvarkytis.
Bet kur tau... Politikams į nugarą jau alsuoja nauji Seimo rinkimai. Konservatoriai lenda po socdemų lovomis, rausiasi jų giminaičių turtų skryniose. Socdemai taip pat nenusileidžia. Dabar svarbu atrasti kompromato, sudoroti politinį priešininką, o žmogus palauks.
Lietuva, esanti Europos vidury, pėsčiomis traukia į savo gerovę lyg tas apgautas samdinys iš Joniškio į Tauragę.
