Naujausios
LAIŠKAI PREZIDENTEI
Linkėjimas — išsaugoti tautos stuburą
Į „Šiaulių krašto“ klausimus atsako Stasys ŠIMAITIS, Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros docentas.
— Ar skiriasi Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklos stilius nuo jos pirmtatų — Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus veikos?
— Manyčiau, kad Prezidentės D. Grybauskaitės veikloje galima pastebėti daugiau naujumo dvasios, lankstumo ir šiuolaikinio pasaulio valstybės vadovo bruožų. Ji — arčiau Europos valstybių, neatmeta Rytų dimensijos, tačiau gerai jaučia ir JAV politinius žingsnius.
Prezidentė stengiasi atsakingus valstybės pareigūnus vertinti ne pagal partinį „svorį“, o pagal tai, kiek tų pareigūnų veikla patikėtame bare pateisina tautos, valstybės ir visuomenės lūkesčius.
Vienas iš ankstesnių prezidentų turėjo stiprų ištikimų bendražygių ratą ir galėjo per juos nedelsdamas ir su atitinkama jėga realizuoti savo sprendimus.
Kitas Prezidentas taip pat pasiaukojančiai dirbo Lietuvos labui. Dėl jo veiklos Lietuva tapo geriau žinoma tarptautinėje erdvėje. Patirtis ir platesni tarptautiniai ryšiai pagyvino Lietuvos tarptautinę raišką. Bet valstybės viduje šis Prezidentas dažnai patirdavo priešiškumo iš valstybės aparate įsitvirtinusių jėgų ir čia susiformavusio sluoksnio.
Dabartinė Prezidentė užnugario neturi. Viena vertus, tai nėra gerai, nėra aiškios paramos ir atramos, kita vertus, ji yra laisva ir gali nepaisyti kokios nors partijos spaudimo, nes „nuosavos“ partijos Prezidentė neturi.
— Kuo jus imponuoja dabartinė Prezidentė?
— Visų pirma Prezidentė man imponuoja užmoju rūpintis savo tauta. Tai, kad Prezidento poste yra moteris, jau savaime liudija to rūpesčio tikrumą ir nuoširdumą.
D. Grybauskaitė demonstruoja ryžtą ir entuziazmą, norėtųsi, kad ilgainiui jis neišblėstų.
— O kas kelia abejonių Prezidentės veikloje?
— Visų šalies problemų negalima suversti ant vienos Prezidentės pečių. Kad to nebūtų, ji turėtų skatinti kuo glaudesnę visų valdžios grandžių sąveiką.
Nežinau, ar Prezidentė tai pastebi, bet manęs netenkina Vyriausybėje įsigalėjusi nuostata dalinti valstybę į du, vienas nuo kito nutolusius sluoksnius ir siekimas sau susikurti „žemesniojo“ sluoksnio valdymo ar atsiribojimo nuo jo technologijas. Atrodo, kad tos technologijos skirtos ne tiek gelbėti valstybę, bet ir atsikratyti žmonių, kurie pralaimėjo kapitalistines varžybas. Prezidentė to negali nematyti.
Pasigendu tvirtos visų valdžių grandžių sukurtos programos, kaip pristabdyti prasidedantį tautos nykimą ir išsaugoti stiprų tautos stuburą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
Kalbėjosi Petras BALČIŪNAS
STILIAI: Filosofas Stasys Šimaitis įžvelgia skirtingus trijų Lietuvos prezidentų veiklos stilius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Reikia tvirtesnės rankos ir mažesnio Seimo
Petras GIRŽADAS, verslininkas, vaistinių savininkas:
— Manau, kad Lietuvoje nėra nė vieno asmens, kurio sunkmetis nebūtų palietęs. Vienodai į kampą jis spaudžia ir tuos, kurie moka mokesčius, ir tuos kurie tų mokesčių nemoka. Jeigu valdžia mokesčius ir toliau kels, tada ir toliau didės bedarbių gretos. Tai skaudu ir mums, verslininkams, ir tiems, kas netenka darbo.
Mūsų sritis specifinė, dirba visi specialistai. Juk vaistus, o ne kokią maisto prekę pardavinėjame. Tad bet ko iš gatvės pasikviesti negali. Priimame tik turinčius atitinkamą kategoriją, kvalifikaciją bei išsilavinimą. Ir tokius žmones norime išlaikyti. Blogai, kai valdžia mums nepadeda tai padaryti.
Žmones piktina didelės vaistų kainos. Sako ten, už sienos, vaistai pigesni. Mes tai žinome. Ir mus, pačius vaistininkus, tokios didelės kainos netenkina. Tačiau kainų mes nereguliuojame. Kainas reguliuoja didmenininkai. Išgirdę, kad bus nustatomos vaistų kainų lubos, mes net rankomis plojome. Tačiau pakalbėjo, pakalbėjo valdžia apie tas lubas, ir viskas nurimo.
Nežinau kodėl ir kas nusprendė tų lubų nebedėti. Gal tie, didieji vaistinių tinklai, kurie viską nori priglausti po savo sparnu, kurie ir atėjo tik tam, kad krautųsi pelną, kurių šūkis vienas — tik pirk, vartok, ir tik iš manęs. Tam tarnauja ir labai gudriai sugalvos įvairios nuolaidų sistemos. Mano, ir tokiose kaip mano kitų verslininkų mažose vaistinėse, vaistų su 25, 30 ar net 40 procentų antkainiais nėra ir niekada nebuvo.
Manau, kad vėl verta prisiminti vaistų kainų lubas. Reikia tvirtesnės rankos, kad tos lubos galų gale būtų sudėtos. Gal čia galėtų padėti Prezidentė?
Prezidentės žodis galėtų būti veiksmingesnis ir mažinant kontroliuojančių institucijų skaičių. Viską sukuria verslas ir gamyba, tačiau neretai ant vieno verslininko galvos sėdi net penki kontrolieriai. Kam reikai tokio išpūsto biurokratų aparato?
Noriu kai ką pasiūlyti Prezidentei dėl Seimo bei Konstitucijos. Aš visada buvau ir esu už tai, kad valdžią rinktų žmonės, o ne partijos ir jų sąrašai. Taip galvojančių yra daug, tačiau jų nuomonės kol kas neišgirdo nė vienas buvęs šalies Prezidentas.
Reikia tiesiogiai rinkti ir rajonų merus, seniūnus. Žmonės turi žinoti, kad į valdžią atėjo tie, už kurios jie balsavo. Dabar balsuoja už vienus, o pagal partijų sąrašus ateina visai kiti. Ar ne todėl ir Seimas tampa saldžaliežuvautojų prieglauda? Ypač tai ryšku dabartiniame Seime, kurio demagoginių debatų sunku net klausytis. Kaip prasitarė vienas pagal sąrašą išrinktasis,„aš tik kelis mėnesius bijojau auditorijos, o paskui pripratau ir galiu kalbėti bet kokia tema ir su bet kuo“.
Ir dar vienas klausimas — ar Lietuvai reikia 141 Seimo nario? Ar nepakaktų jų iki šimto? Dabar gi atsiranda net tokių, kuriems politika tampa verslu. Atėjo į Seimą, išsinuomojo automobilį už mūsų visų pinigus, pasinaudojo juo tą ketvertą metų ir... nusipirko už simbolinę kainą. Dabartinis Seimas ne tik man atrodo tokia sistema, kuri savęs nebevaldo. Užtat ir siūlau keisti Konstituciją, mažinti Seimo narių skaičių ir galutinai įveikti tą biurokratinį mechanizmą.
Manau, kad dabartinė Prezidentė ir jos komanda tokių jėgų turi.
Antano ADOMAIČIO nuotr.
Abiturientai — bandomieji triušiai
Norėčiau išsakyti keletą minčių apie švietimo reformą. Kadangi esu studentė ir mano būsima ateitis galbūt bus susijusi su mokykla, norėčiau išsakyti savo mintis šiuo klausimu.
Prisiminus savo egzaminų sesiją 12 klasėje, dar ir šiandien pašiurpstu nuo tuometinės įtampos, streso ir nežinomybės. Visa sesija atėmė daug jėgų, nervų ir sveikatos. Ir ne todėl, kad nesimokiau ar nesistengiau. Aš mokiausi gerai ir stropiai.
Perskaičius šių metų egzaminų programą, džiaugiuosi, kad nepakliuvau į bandomųjų triušių sąrašą. Kaipgi kitaip galima pavadinti šių metų abiturientus?
Mokyklose yra daug mokinių, kurie norėtų laikyti tik mokyklinius egzaminus. Pagal reformą ši galimybė jiems užkirsta. Tai ką gi daryti tiems mokiniams, kurie neturi didelių gabumų ir mokosi vidutiniškai ir netgi silpnai? Juk jie mokėsi pagal savo gabumus ir tikėjosi gauti bendrojo išsilavinimo atestatą. Mokyklos orientuotos į valstybinių egzaminų gerus rezultatus. Ką daryti silpniau besimokantiems mokiniams? Gal mesti mokyklą ir eiti dirbti? Bet kas šiais laikais priims bemokslį į darbą, kai žmonės su aukštuoju išsilavinimu negauna darbo? Todėl ir blaškosi abiturientas nežinomybėje ir daugumai atrodo, kad Lietuvai reikia neišsilavinusių žmonių.
Donata Nyderytė, Šiaulių universiteto, lietuviu filologijos studentė
Taupoma sveikatos sąskaita
Esu šiaulietė, ŠU universiteto studentė. Visai neseniai sužinojau apie galimybę Jums parašyti, todėl trumpai išsakysiu tai, kas mane labiausiai jaudina.
Labai sunku (beveik neįmanoma) gauti stipendiją, nes dauguma dėstytojų nuvertina, retai parašo maksimalų įvertinimą, net jei viską darai kryptingai ir tikslingai. Be to, neretai esame žeminami, kai ko nors neatsimename, ar nežinome (juk studentas — ne žmogus!).
Norėčiau pridurti, kad nemaža dalis dėstytojų yra labai apkrauti darbais, todėl suprantama, kad nuolat skuba, tampa nervingi, užmaršūs, neretai vertina skubotai. O ką jau bekalbėti apie vertinimo sistemą: vieni reikalauja kaupiamųjų, kiti gi į juos visai neatsižvelgia per egzaminus, o pas kitus tenka keliskart minti kelius (suprask, gal reikėtų susimokėti individualiai?).
Nnuolat tenka šalti, nes auditorijose vos „gyvi“ radiatoriai, todėl sėdime su paltais, striukėmis ir pan. (o tai nėra aukšos kultūros pavyzdys — susirgti ir mokėti pinigus už brangius vaistus, smarkiai atsilikti nuo programos — tikra prabanga).
Taip taupoma studentų ir dėstytojų svaikatos sąskaita. Gal Jums atrodo, kad neįžvelgiu nieko gero švietimo sistemoje, tačiau taip nėra, nes dar neemigravau į užsienį. Be to, esama ir gerų specialistų, savo darbo žinovų, šviesulių. Labai prašau Jūsų, miela Prezidente, kad sudarytumėte sąlygas bent didžiajai daliai absolventų įsidarbinti Lietuvoje, nes kol kas nekuriamos darbo vietos ir masiškai daugėja bedarbių.
Jūs vienintelė mūsų (ypač jaunimo) viltis!
Karolina Urbietytė
Ką daryti po studijų?
Aukštasis mokslas šiais laikais tapo prabanga. Kaina už studijas yra labai didelė ir kitiems studentams „neįkandama“, o studijų kokybė, kai kuriuose Lietuvos universitetuose ar kolegijose tikrai neatitinka tos didžiulės sumos, kurią studentai moka už studijas.
Studentas pasiėmęs paskolą, sumokėjęs didžiulius pinigus už studijas, gavęs diplomą, mokslui atidavęs mažiausiai ketverius metus, neturi galimybės rasti darbo. Ką reikia daryti?
Taigi manau, kad švietimo sistemą reikia keisti iš esmės ir stengtis, kad aukštasis mokslas būtu prieinamas visiems norintiems studijuoti ir įgyti aukštojo mokslo diplomą. Graudu žiūrėti į žmones, kurie nori mokytis, bet neturi galimybės susimokėti už studijas.
Laura Balsytė,
Šiaulių universiteto studentė
