Ma­no vai­kys­tės Kel­mė (3)

Pri­si­mi­ni­mai

Ma­no vai­kys­tės Kel­mė (3)

Čes­lo­vas Sto­nys

Ak­to­rius

Gyvenom kaip dauguma kelmiškių. Tėvelis veždavo bulves į Kaliningradą (Karaliaučių) ir ten turguje pardavinėdavo. Mama kepdavo bulkas ir pardavinėdavo tai Kaliningrade, tai Sovetske (Tilžėje). Dėl to jie buvo spekuliantai. Ir jeigu milicija būtų pagavusi, tėvai būtų gavę po septynerius metus kalėjimo. Laimei, to neatsitiko, nors... ir skundė, ir gaudė.

Prisimenu vieną tokį siaubo vakarą. Mama prikepė kelis maišus bulkų, sustatė juos miegamajame prie lango ir ruošėsi rytojaus kelionei į Tilžę.

Stai­ga at­le­kia kai­my­nė ir pra­ne­ša, jog mi­li­ci­ja ža­da mū­sų na­muo­se da­ry­ti kra­tą. Ma­ma į aša­ras, o tė­ve­lis, krū­ti­nę iš­pū­tęs, iš­di­džiai pa­reiš­kia:

– Aš tų pie­me­nų į tro­bą neį­si­lei­siu. Jei­gu kas, ke­liu į su­bi­nę ir von iš ma­no na­mų!

Tė­ve­lio be­ga­li­nis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi Ma­mai ra­my­bės ne­pri­dė­jo. Ju­to ji, jog jis ne tiek ją ra­mi­na, kiek sa­ve pa­tį drą­si­na...

Daug ner­vų Ma­mai kai­na­vu­si die­na ar­tė­jo prie pa­bai­gos. Kra­tos te­mos nie­kas dau­giau ne­be­lie­tė, tar­si kai­my­nės per­spė­ji­mo iš vi­so ne­bu­vo.

Su­te­mo. Ruo­šė­mės mie­go­ti. Ir ta­da pa­si­gir­do bel­di­mas į du­ris. Ne at­sar­gus, bi­jant su­drums­ti va­ka­ro ra­my­bę, kai­my­no bel­di­mas, bet ašt­rus, pik­tas, jė­gą tu­rin­čio žmo­gaus, ku­ris iš anks­to ži­no, jog yra ne­mie­las ir ne­lau­kia­mas, ag­re­sy­vus bro­vi­ma­sis.

Aki­mirks­niu din­go tė­ve­lio vi­są die­ną iš­di­džiai ne­šio­tas pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Jis be­jė­giš­kai blaš­kė­si po kam­ba­rį, žiū­rė­da­mas tai į Ma­mą, tai į ma­ne ir tar­si klaus­da­mas mū­sų:

– Tai ką da­bar da­ry­ti?

Ma­ma ne­sa­kė nie­ko. Ji stvė­rė lo­ve­lė­je mie­go­ju­sią vos ke­lių mė­ne­sių ma­no se­sę Onu­tę, žnai­bė varg­šei ma­žy­tį už­pa­ka­liu­ką, se­sė kly­kė ne­žmo­niš­ku bal­su, dar gar­siau Ma­ma ją „čiū­čia­vo-liū­lia­vo“, tro­boj ki­lo klai­kus ala­sas. Tė­ve­lis, vis­ką su­pra­tęs, ir­gi ne sa­vo bal­su vis kar­to­jo be­si­bel­džian­tiems:

– Tuo­jau, tuo­jau, pa­lau­kit, tik kel­nes už­si­mau­siu!

O tuo me­tu pas mus pri­glaus­tas Si­bi­ro trem­ty­je esan­čio tė­ve­lio bro­lio An­ta­no ke­tu­rio­li­ka­me­tis sū­nus An­ta­nu­kas iš mie­ga­mo­jo per lan­gą tem­pė tė­vų spe­ku­lia­ci­jos įkal­čius – mai­šus su bul­ko­mis. Ir kai Ma­ma su­pra­to, jog nei An­ta­nu­ko, nei bul­kų tro­bo­je ne­bė­ra, ji da­vė ženk­lą tė­ve­liui:

– Leisk.

Į kam­ba­rį įgriu­vo ke­li mi­li­ci­nin­kai su dviem gat­vė­je pa­si­čiup­tais kra­tos liu­di­nin­kais. Se­sė vis dar kly­kė. Ma­ma dar gar­siau ją „ra­mi­no“ ir ne mi­li­ci­nin­kai, o ji pa­ti ėmė va­do­vau­ti pa­ra­dui. At­kė­lė dang­tį į rū­sį ir šau­kė:

– Še­kit, žiū­rė­kit, ieš­ko­kit, gal ra­sit!

Po to ve­dė­si vi­sus į di­dį­jį, į mie­ga­mą­jį kam­ba­rį, kil­no­jo nuo lo­vų ant­klo­des, mat­ra­cus, čiu­ži­nius ir vis kar­to­jo:

– Ieš­ko­kit, ieš­ko­kit, nie­ko ne­sle­piu, gal ra­sit...

Mi­li­ci­nin­kai, nors Ma­ma ir la­bai sten­gė­si, ne­ra­do nie­ko.

O An­ta­nu­kas, bul­kų mai­šus ap­si­ka­bi­nęs, gu­lė­jo kai­my­nų bul­vių va­go­je. Gu­lė­jo il­gai. Kol tro­boj nu­ti­lo riks­mai ir už­ge­so švie­sos. Tik ta­da, iš­gel­bė­jęs Ma­mą ir Tė­ve­lį nuo sep­ty­ne­rių me­tų ka­lė­ji­mo, o mus su se­se nuo gy­ve­ni­mo vai­kų in­ter­na­te, su­grį­žo, bul­kas bul­vė­se pa­li­kęs, mū­sų vi­sų gel­bė­to­jas An­ta­nu­kas.

Ma­no vai­kys­tė pa­žy­mė­ta tri­mis ste­buk­lais!

Pir­mas ste­buk­las – pir­ma­sis kny­gy­nas Kel­mė­je.

Aš ži­no­jau, kad krau­tu­vė­je ga­li­ma nu­si­pirk­ti duo­nos, cuk­raus, deg­tu­kų, ba­tų ir t. t., o ši­to­je „krau­tu­vė­je“, ku­ri va­di­no­si „Kny­gy­nas“, ga­lė­jai nu­si­pirk­ti kny­gų!

Še­še­rių me­tų aš jau mo­kė­jau skai­ty­ti. Prip­ra­šiau Ma­mos, kad nu­si­ves­tų ma­ne į kny­gy­ną. Nuė­jom. Man svai­go gal­va nuo kny­gų kva­po, nuo jų dau­gy­bės, nuo min­ties, kad jas vi­sas ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir skai­ty­ti.

Pir­mo­ji man nu­pirk­ta kny­ga bu­vo „Dvy­li­ka He­rak­lio žyg­dar­bių“. Aš ją ne per­skai­čiau, aš ją pra­ri­jau. O pa­skiau man bu­vo išaiš­kin­ta, kad kny­goms rei­kia pi­ni­gų, o jų pas tė­vus nie­ka­da daug ne­bū­da­vo. Kad pa­so­tin­tų ma­ne, Ma­ma ei­da­vo pas to­kią Bi­lo­tie­nę, ku­ri tu­rė­jo di­džiu­lę nuo­sa­vą bib­lio­te­ką. Ir vėl man tie jos na­mai su šim­tais kny­gų len­ty­no­se at­ro­dė kaip na­mai iš ki­to pa­sau­lio. Iš jos Ma­ma at­ne­šė man ne vie­ną kny­gą. Ki­tų ir pa­va­di­ni­mus pa­mir­šau, bet pa­čią pir­mą­ją at­si­me­nu – K. Bo­ru­tos „Me­di­niai ste­buk­lai“.

Kai Bi­lo­tie­nės kny­gų len­ty­no­se ne­be­li­ko ma­no pro­tui priei­na­mų kny­gų, Kel­mė­je įvy­ko dar vie­nas ste­buk­las – bu­vo ati­da­ry­ta vie­šo­ji bib­lio­te­ka. Toj pa­čioj cent­ri­nėj Kel­mės aikš­tėj, vi­sai ne­to­li „Kny­gy­no“.

„Bib­lio­te­ko­je“ bu­vo dau­gy­bė kny­gų, laik­raš­čių, žur­na­lų. Ten bu­vo šil­ta, švie­su, jau­ku. Ten aš sė­dė­da­vau vi­sus va­ka­rus. Ten aš gy­ve­nau. Bib­lio­te­koj aš su­si­pa­ži­nau su Drai­ze­riu, Šo­lo­cho­vu, Tve­nu, Di­ken­su, Lon­do­nu.

Aš nie­ka­da ne­tu­rė­jau daug drau­gų. Mo­kyk­los me­tais bu­vo ke­tu­ri pen­ki. Stu­den­ta­vi­mo – du trys. Teat­ruo­se – vie­nas du.

Šian­dien tu­riu vie­ną ki­tą bi­čiu­lį, daug pa­žįs­ta­mų ir... nė vie­no drau­go. Tiks­liau, su kiek­vie­na die­na ma­no drau­gų bū­rys vis di­dė­ja.

Ir vi­si jie – ma­no kny­gų len­ty­no­se. Nė vie­nas ma­nęs neiš­da­vė. Nė vie­no aš neuž­mir­šau. Mes vi­są gy­ve­ni­mą kar­tu. Ir taip nuo ma­no še­še­rių me­tų. Nuo „Dvy­li­kos He­rak­lio žyg­dar­bių“ ir nuo Ka­zio Bo­ru­tos „Me­di­nių ste­buk­lų“...

Tę­si­nys. Bus dau­giau

Aš su seserimi Onute ir tėveliais.