Ma­no vai­kys­tės Kel­mė (9)

Ma­no vai­kys­tės Kel­mė (9)

Prieš lai­ką pa­si­bai­gus ma­no, kaip klu­bo-skai­tyk­los ve­dė­jo ka­den­ci­jai rei­kė­jo vėl ieš­ko­tis dar­bo. Da­bar jau rim­to, tik­ro. Kom­jau­nuo­liš­ko są­mo­nin­gu­mo ve­di­nas, tie­siu tai­ky­mu pa­trau­kiau į Kel­mės sta­ty­bos kon­to­rą, pas vy­riau­siąjį in­ži­nie­rių ir pa­reiš­kiau, jog de­gu karš­tu no­ru vi­sas sa­vo jė­gas ati­duo­ti sta­ty­boms. Jei­gu ne ko­mu­niz­mo, ku­ris ir be ma­nęs ne­tru­kus ateis, nes, kaip skel­bia ra­di­jas ir vi­si laik­raš­čiai, yra jau vi­sai ne už kal­nų, tai bent ko­kio na­mo.

In­ži­nie­rius nu­žvel­gė ma­ne nuo gal­vos iki ko­jų, o gal at­virkš­čiai, at­si­du­so, nes, ma­tyt, ne­la­bai ra­do ma­ny­je tos vie­tos, kur yra vi­sos ma­no jė­gos ir be užuo­lan­kų pa­sa­kė: „Ma­tai, vy­ru­ti, aš tau ir lo­pe­tos ne­su­ri­zi­kuo­čiau į ran­kas pa­duo­ti. Pas­kiau at­sa­kyk kaip už ge­rą.“

Ma­no, kaip sta­ty­bi­nin­ko, kar­je­ra, dar ne­pra­si­dė­ju­si, tuo ir pa­si­bai­gė.

Kam dar „vi­sas sa­vo jė­gas“ pa­siū­ly­ti – ne­be­ži­no­jau. Bet ži­no­jau, kad yra to­kia Par­ti­ja, ku­ri vi­sais ir vi­sa­da pa­si­rū­pi­na. Pat­rau­kiau į ko­mu­nis­tų par­ti­jos Kel­mės ko­mi­te­tą, tie­siai pas pir­mą­jį sek­re­to­rių. Ne­beat­si­me­nu jo pa­var­dės, o gal ir ta­da ne­ži­no­jau. Tiek to. Atė­jau, du­ri­nin­kui pa­sa­kiau: „Dėl dar­bo“, du­ri­nin­kas įlei­do, sek­re­to­rius priė­mė, o aš, kaip drau­gas drau­gui pa­sa­kiau: „Drau­gas sek­re­to­riau, bai­giau vi­du­ri­nę, tė­vai iš­vy­kę į Ka­zachs­ta­ną, ne­no­riu šlais­ty­tis gat­vė­mis, no­riu tik­ro dar­bo“.

Sek­re­to­rius pa­gy­rė ma­ne už są­mo­nin­gu­mą, iš­si­trau­kė rau­do­ną už­ra­šų kny­ge­lę, už­si­ra­šė ma­no var­dą, pa­var­dę ir pa­spau­dęs ran­ką pa­sa­kė:

– Bū­ti­nai, drau­gas Sto­ny, pa­dė­sim, su­ra­sim jums dar­bą. O, gal­vo­ju, bus ge­rai. Sa­ko „su­ra­sim“, va­di­na­si, ne jis vie­nas ieš­kos, o vi­si, kiek ten jų yra, o ten jų daug bu­vo per abu aukš­tus.

Ir dar sek­re­to­rius pri­dū­rė:

– Ne­nu­si­min­kit, drau­gas Sto­ny, pas mus vi­si ke­liai jau­ni­mui at­vi­ri.

Ir tik­rai, at­vė­rė du­ris ir iš­lei­do. Toks ma­lo­nus, toks rū­pes­tin­gas sek­re­to­rius. Pa­vy­mui dar pri­dū­rė:

– Kai tik su­ra­sim dar­bą, bū­ti­nai pra­ne­šim.

Išė­jau lai­min­gas, gal­vo­jau, kaip ge­rai, kad yra to­kia par­ti­ja, toks sek­re­to­rius. Ne­be­rei­kės pa­čiam su­kti gal­vos, vis­ką už ma­ne pa­da­rys, pa­si­rū­pins, pra­neš.

Jau še­šias­de­šimt vie­ne­ri me­tai, kaip sek­re­to­rius ieš­ko man dar­bo, o aš vis dar lau­kiu, ne­pra­ran­du vil­ties. Na, o jei­gu tas ma­no ge­ra­da­ris bus pa­si­mi­ręs, tai aš, už vi­sas nuo­dė­mes pa­kliu­vęs į pek­lą, tik­rai vi­liuo­si su­tik­ti ten ir sek­re­to­rių. Ne­ma­nau, kad bū­tų už­mir­šęs sa­vo pa­ža­dus, tai, sa­kau, gal ir man lai­ko ko­kio peč­kū­rio prie sma­los ka­ti­lo vie­tą. Kaip ne kaip, esu šios gar­bin­gos pro­fe­si­jos tra­di­ci­jų tę­sė­jas – ma­no tė­ve­lis bu­vo peč­kū­rys ir aš bu­vau peč­kū­rys, tai ko­dėl ir pek­loj ne­pra­tęst tos gra­žios tra­di­ci­jos. Juo­lab kad kva­li­fi­ka­ci­ją tu­riu.

Nea­be­jo­da­mas sek­re­to­riaus pa­ža­du, vis dėl­to dar­bo paieš­kas tę­siau. Kaž­kas pa­sa­kė: „Nueik į raj­koop­są­jun­gą, pas pir­mi­nin­kę Jo­cie­nę. Ta bo­ba vis­ką ga­li. Tik­rai priims.“ Nuė­jau. Pri­sis­ta­čiau. Kon­to­roj bu­vo dar dau­giau žmo­nių. Jo­cie­nė pa­sa­kė:

– Nu ką, ga­lim priim­ti. Ei­si į res­to­ra­no vir­tu­vę in­dų plau­ti.

Toks pa­siū­ly­mas la­bai ne­pra­džiu­gi­no, bet tuoj pat pa­gal­vo­jau:

„O ką, gal ir ne­blo­gai. vir­tu­vėj gal ir pa­val­gyt gau­siu už dy­ką“.

Bu­vau skai­tęs Gor­kį, jo biog­ra­fi­ją, ži­no­jau, kad jis sa­vo gy­ve­ni­mą pra­dė­jo ir­gi nuo in­dų plo­vi­mo res­to­ra­ne, tad pa­gal­vo­jau: „Tai ką, o kuo aš blo­ges­nis už Gor­kį? Jei­gu jis ga­lė­jo, tai ir aš ga­liu. Jis ta­po ra­šy­to­ju, tai ko­dėl aš ne­ga­lė­čiau?“

– Ge­rai, – pa­sa­kiau.

Bet ta­da į po­kal­bį įsi­ki­šo kaž­koks vy­ras. Pa­si­ro­do, tai bu­vo res­to­ra­no di­rek­to­rius Bal­čiū­nas.

– Pir­mi­nin­ke, gal, sa­kau, vy­ru­kui rei­kė­tų paieš­kot ki­to­kio dar­bo. Ką tik bai­gęs vi­du­ri­nę, ateis į res­to­ra­ną pa­ne­lės, o jis vir­tu­vė­je su bo­bom, at­si­pra­šant, lėkš­tes plau­na. Gai­la vy­ro. Gal te­gu ei­na į res­to­ra­ną pa­da­vė­ju. Api­for­min­sim pra­džiai ofi­cian­tu-mo­ki­niu.

Pir­mi­nin­kė ne­prieš­ta­ra­vo. Lie­pė šva­riau, tvar­kin­giau ap­si­reng­ti ir nuo pir­ma­die­nio – į dar­bą.

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad mo­ki­niu priė­mė, po me­tų mo­ki­niu ir už­bai­giau sa­vo dar­bą res­to­ra­ne. Ir vi­sai ne dėl to mo­ki­niu vi­są lai­ką bu­vau, kad ne­su­ge­bė­jau tap­ti pil­na­ver­čiu ofi­cian­tu. Dir­bau pil­nu krū­viu, kaip ir se­no­sios pa­da­vė­jos, bet at­ly­gi­ni­mą vi­sus me­tus mo­kė­jo kaip mo­ki­nio – tris­de­šimt rub­lių. Ir res­to­ra­nui eko­no­mi­ja, ir aš, vi­si su­pra­to, iš ba­do ne­mirš­tu.

Ko res­to­ra­nas ne­mo­kė­jo, už­si­dirb­da­vau ki­tais bū­dais. O tų bū­dų bu­vo ne vie­nas ir ne du. Ne­pa­sa­ko­siu, ko­kių. Ne­ra­šy­siu inst­ruk­ci­jos "Kaip ap­gau­ti klien­tą“.

Pa­sa­ky­siu tik tiek, kad šian­dien atė­jęs į res­to­ra­ną ar ka­vi­nę pui­kiai at­ski­riu – są­ži­nin­gai ar ne­la­bai el­gia­si ma­ne ap­tar­nau­jan­tis ofi­cian­tas. O jei­gu ne­la­bai, tai ži­nau, kaip ir ko­kiais bū­dais. Ži­no­ma, gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je, nau­jos tech­no­lo­gi­jos, nau­ji bū­dai. Tau­ta ta­len­tin­ga. Bet... nau­ja – vi­sa­da ge­rai už­mirš­ta se­na.

La­biau­siai ma­no dar­bu res­to­ra­ne pa­si­pik­ti­no pe­da­go­gai. Ra­jo­no pe­da­go­gų kon­fe­ren­ci­jo­je iš tri­bū­nos vie­šai bu­vau pa­smerk­tas, net kaž­ko­kia ka­ri­ka­tū­ra bu­vo nu­pai­šy­ta ir ant sie­nos pa­ka­bin­ta. Ora­to­riai pra­na­ša­vo, kad iš ma­nęs žmo­gaus ne­bus, kad pra­si­ger­siu, kad to­kio­je vie­to­je dirb­da­mas pa­že­mi­nau ta­ry­bi­nio kom­jau­nuo­lio var­dą. Žo­džiu, ašt­riai ir prin­ci­pin­gai pa­smer­kė klyst­ke­liais nuė­ju­sį jau­nuo­lį – kom­jau­nuo­lį. Prin­ci­pin­gi ora­to­riai su­si­lau­kė vie­nin­go pri­ta­ri­mo, aud­rin­gų plo­ji­mų. Ir nė vie­nas ma­no mo­ky­to­jas ne­pap­rieš­ta­ra­vo, neužs­to­jo ma­nęs bent vie­nu žo­de­liu. Tą pa­da­rė kaž­koks man ne­ži­no­mas ir ne­pa­žįs­ta­mas vy­ras iš tė­vų ko­mi­te­to, da­ly­va­vęs to­je kon­fe­ren­ci­jo­je. Jis pa­sa­kė maž­daug taip:

– Kaip jums ne gė­da? Kaip jūs drįs­tat ši­taip už­si­pul­ti vai­ką, ku­ris li­ko gy­ven­ti vie­nas, be tė­vų, su se­nu­te ba­ba? Ar jūs ka­da pa­klau­sėt, kaip jis gy­ve­na, ką val­go, už ko­kius pi­ni­gus rū­bą, apa­vą nu­si­per­ka? Kaip jūs drįs­tat pra­na­šau­ti, kad iš jo žmo­gaus ne­bus? Jei­gu ne­ga­lit pa­dė­ti, tai ge­riau pa­ty­lė­kit.

Ir at­si­sė­do. Ir plo­ji­mų ne­su­lau­kė. Gai­la, ne­ži­nau to žmo­gaus pa­var­dės. Gal ir gy­vo jo ne­bė­ra. Bet aš, kol gy­vas, nie­ka­da neuž­mir­šiu, kad bu­vo toks Žmo­gus. Jį ga­lė­čiau lai­ky­ti vie­nu ge­riau­sių sa­vo Mo­ky­to­jų.

„Gal­vok apie skriau­džia­mą. Gink silp­ną, ken­čian­tį. Ma­žiau­siai gal­vok apie sa­ve. Gal­vok apie tą, ku­riam rei­kia ta­vo pa­gal­bos“, – to­kį mo­ra­li­nį prie­sa­ką pa­li­ko man tas ne­ži­no­mas pa­pras­tas ne­pap­ras­tas Žmo­gus. To­dėl bjau­res­nio žmo­gaus bruo­žo, kaip abe­jin­gu­mas ki­to skaus­mui, aš ne­ži­nau. Ma­ne pur­to nuo tų, ku­rie gal­vo­ja tik apie sa­vo kai­lį, tik apie sa­vo kom­for­tiš­ką gy­ve­ni­mą, ku­riuos er­zi­na ir dir­gi­na ki­tų ne­lai­mės, var­gas, skur­das, pa­tir­tos ne­tei­sy­bės.

Jie no­rė­tų, kad ken­čian­tis žmo­gus ty­lė­tų, ne­si­skųs­tų, neieš­ko­tų.

***

Res­to­ra­ne pra­dė­jau dirb­ti 1957-ųjjų va­sa­rą. 1958-jų va­sa­rio ga­le ar ko­vo pra­džioj iš Ka­zachs­ta­no su­grį­žo ma­no tė­vai su se­su­te. Ko­vo ga­le mi­rė ma­no Ba­ba. Tą die­ną aš dir­bau res­to­ra­ne. Bu­vo sek­ma­die­nis. Žmo­nių pil­na. Įbė­ga Onu­tė ir sa­ko:

– Ba­ba mi­rė.

Aš nie­ko ne­sup­ra­tau. Ma­no reak­ci­ja ir da­bar man ne­su­vo­kia­ma. Aš su­si­juo­kiau, o Onu­tė ap­si­su­ko ir iš­bė­go iš sa­lės. Aš pa­skui, šau­kiu:

– Onu­te, ar tik­rai?

Ji mos­te­lė­jo ran­ka ir nu­bė­go. Su­pra­tau. Įlin­dau į res­to­ra­no rū­bi­nę ir įsi­kniau­bęs į kaž­kie­no pal­tą pra­dė­jau verk­ti. O pa­skiau rei­kė­jo ei­ti prie sta­liu­kų, skai­čiuo­ti, kas ką su­val­gė, kiek iš­gė­rė, paim­ti pi­ni­gus, at­si­skai­ty­ti su bu­fe­tu...

Par­bė­gau na­mo ir ra­dau Ba­bą Vals­kie­nės kam­ba­ry jau už­deng­tą bal­ta pa­klo­de. De­gė žva­kė.

Vie­nas ma­no gy­ve­ni­mo eta­pas pa­si­bai­gė. Vai­kys­tė pa­si­bai­gė. Su

Ba­ba aš bu­vau vai­kas. Ji ma­ne la­bai my­lė­jo. My­lė­jau ir aš.

Res­to­ra­ne pra­si­dė­jo pir­mo­sios ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo pa­mo­kos. Bu­vo to­kia tvar­ka. Pa­da­vė­jai tu­rė­jo sa­vo sta­liu­ką. Atė­jus pie­tų me­tui, ap­tar­na­vus vi­sus klien­tus, sės­da­vo­me pie­tau­ti ir mes. Ap­ta­rę, kas ką val­gys, vie­nam iš mū­sų už­sa­kom vi­są me­niu, o tas ant spe­cia­lios kor­te­lės iš­ra­šo už­sa­ky­mą vi­rė­joms. Vi­rė­jos tą už­sa­ky­mo la­pą mau­na ant to­kio il­go me­ta­li­nio vir­bo ir iš­duo­da už­sa­ky­tus pa­tie­ka­lus. Mes gau­tus iš klien­tų pi­ni­gus ati­duo­dam bu­fe­ti­nin­kei.

Dar­bo pa­bai­goj su­ve­da­mas ba­lan­sas: kiek ir ko pa­da­vė­jai paė­mė iš vir­tu­vės ir bu­fe­to ir kiek pi­ni­gų su­ne­šė bu­fe­ti­nin­kei.

Už­sa­ky­da­mi pa­tie­ka­lus sau pa­da­vė­jai ži­no­jo ne­ra­šy­tą tai­syk­lę: jei­gu vi­rė­joms pa­sa­ky­sim, kad čia mes val­gy­sim, vi­rė­jos su­dės į lėkš­tes pa­tį pra­sčiau­sią mais­tą, žo­džiu, tai, ko šu­va neė­da. Jos pui­kiai ži­no­jo, kad pa­da­vė­jai skun­do pa­ra­šyt ne­ga­li, tek­da­vo gud­rau­ti.

Se­no­sios pa­da­vė­jos sa­ky­da­vo:

– Če­siuk, tu bū­si­mas ar­tis­tas, eik, pa­da­ryk už­sa­ky­mą, kad tos (toj vie­toj ne­la­bai gra­žus žo­dis apie vi­rė­jas) mums ko­kių išė­dų ne­pri­dė­tų.

Ir aš, su­ra­šęs už­sa­ky­mą – tiek ir tiek kar­bo­na­dų, tiek ir tiek ver­šie­nų su ma­ri­nuo­tais bu­ro­kė­liais, įkvė­pęs oro, šok­da­vau prie vir­tu­vės lan­ge­lio ir maž­daug taip sa­ky­da­vau:

– Mer­gi­kės, at­va­žia­vo kaž­ko­kie po­nai, vi­si su kos­tiu­mais, su laik­ro­džiais ant ran­kų, ma­tyt di­de­li vir­ši­nin­kai. Dė­kit po­rci­jas kaip rei­kiant, ne­pa­si­šiukš­lin­kit! Kad pa­skiau skun­dų ne­pri­ra­šy­tų. Žiū­rė­kit.

Ir tik­rai vir­tu­vės mer­gi­kės ne­pa­si­šiukš­lin­da­vo. „Po­nai“ val­gy­da­vo ap­si­lai­žy­da­mi, o mo­kė­da­vo tiek pat, kiek ir vi­si. Jo­kių nuo­lai­dų ne­bū­da­vo.

Čia, res­to­ra­ne, ruo­šiau­si sto­ja­mie­siems eg­za­mi­nams. Vil­niu­je bu­vau bu­vęs vie­ną vie­nin­te­lį kar­tą – per 1955-ųjų me­tų dai­nų šven­tę. Dai­na­vau mo­kyk­los cho­re te­no­ru. Apie Kon­ser­va­to­ri­ją ir ak­to­ri­nį fa­kul­te­tą ži­no­jau tik tiek, kiek bu­vo pa­ra­šy­ta „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“ iš­spaus­din­ta­me skel­bi­me.

Po­pie­ti­nėm va­lan­dom, kai res­to­ra­ne bū­da­vo be­veik tuš­čia, aš lip­da­vau į ant­rą res­to­ra­no aukš­tą (čia lan­ky­to­jus priim­da­vo tik va­ka­rais) ir mo­ky­da­vau­si min­ti­nai, dek­la­muo­da­vau pa­ts sau tai, ką tu­rė­siu skai­ty­ti per sto­ja­muo­sius. Ir li­te­ra­tū­rą rin­kau­si, ir re­pe­ta­vau vie­nas. Ne­tu­rė­jau jo­kių pa­ta­rė­jų, jo­kių kon­sul­tan­tų. Kas ži­no­jo Kel­mė­je, o to­kio­se kel­mė­se vi­sa­da vi­si ži­no vis­ką apie vi­sus, kad Sto­niu­kas ruo­šia­si bū­ti ar­tis­tu – vi­si šai­pė­si. Vi­si bu­vo pro­fe­so­riai, vi­si ži­no­jo ko­kių ten rei­kia, ir vi­si bu­vo nu­spren­dę, kad „kam kam. tik ne Sto­niu­ko no­siai įstot į Kon­ser­va­to­ri­ją“.

Pa­bai­ga