
Naujausios
Socializmo ženklai (3)
Maisto programa
Vladas Vertelis,
žurnalistas
Vienas iš socialistinių užkeikimų – Maisto programa. Buvo kiekybės, po to – kokybės penkmečiai, o sulaukus brandos – kažkelintam TSKP suvažiavime priimta Maisto programa. Suprask – maisto visiems pakanka, bet programos reikia.
Mano šeimoje niekada neprireikė jokių maitinimo programų, tiesiog valgėme sočiai ir turbūt sveikai. Vaikystės kaime turėjome nuostabią karvę Snaigę, kuriai, važiuojant į kombinatą, verkė abi – ir mama, ir karvė. Ir dabar, senatvėje, mama, prisiminusi tą jaudinantį momentą, apsiašaroja. Vaizdelis iš lietuvių literatūros klasikos...
Kaime – kiaulės, paukščiai: nuo vištų iki kalakutų, savos daržovės ir taip toliau.
Miestelyje – šiek tiek mažiau, bet parduotuvėje mėsos nereikėjo ieškoti. Prisimenu kalbant, kad visa mėsa, sūriai, sviestas keliavo į Rusijos didmiesčius – turbūt taip ir buvo. Pasklido gandas, kad Vilniuje ar Kaune prie bėgių buvo privirintas sąstatas su lietuviška kiauliena... Mama grįžusi iš mėsos parduotuvės sakydavo – vien karvių tešmenys. Supraskit – savo neužsiauginsi, sotus nebūsi.
Negėriau kefyro, rūgpienio, nes atrodė nekaip. Tačiau kariuomenė per pirmąsias savaites panaikino mano kulinarinius kompleksus, ėmiau suprasti ir maisto programos esmę. Kefyras ir bandelė – kas gali būti skaniau, nes išpaikintas „labuso“ skrandis tiesiog nepriėmė košės su styrančiais stambiai sumaltų grūdų akuotais ir riebalų gniužulėlių su kiaulės šeriais. Kentėjau alkį, bet organizmas prisitaikė.
Prisimenu vaikinuką iš Kazanės – išstypęs, išbalęs, vėjo pučiamas. Po kelių mėnesių vyrukas papilnėjo gal dvigubai, žandai degė raudoniu. Jam maisto programa Pribaltikoje buvo reikalinga...
Karaliaučiaus srityje, Tolminkiemyje (Čistyje prudy), Kristijono Donelaičio žemėse, vykdėme maisto programą. Vienam kareiviui – šakę ar kastuvą, kitam – kibirą. Nuvarėm didžiulį bulvių lauką.
– Kur kombainas? – klausiu kolūkio brigadininko, matau – gerokai kaukštelėjusio lietuvininko.
– Sugedo.
– Argi tik vieną turit?
Brigadininkas pradėjo žaibuoti, turbūt mano klausimai jam pakvipo provokacija...
Maisto programa Lietuvoje veikė. Tai įsitikinau dar neprasidėjus Gorbačiovo perestroikai Naujojoje Akmenėje. Anyta paprašė iš gastronomo (mėsos ir pieno parduotuvės) parnešti produktų.
Atėjau dar pietų pertraukai (!) nepasibaigus. Prie durų – minia. Toks vaizdelis nestebino, bet žmonių buvo tikrai daug.
Durys atsidarė. Minia plūstelėjo, grumdėsi nuo vienų durų iki kitų, bėgo į eilę prie mėsos skyriaus. Pardavėja, atrakinusi duris stovėjo prisispaudusi prie sienos.
Ką tik iškeptas žurnalistas stovėjo it įbestas išsproginęs akis. O baisiausia – minios kojos per spūstyje parkritusią senyvą moteriškę – per galvą, kojas, per nugarą. Veiksmas vyko sparčiau nei veiksmo filmuose. Azartas, sumišęs su panika.
Sumindytoji pasikėlė ir nuėjo į eilės galą.
Man reikėjo kažko iš pieno, ten eilės nebuvo. Supratau, kad toks vienintelės darbininkų mieste mėsos parduotuvės šturmas vyksta kiekvieną dieną.
Dar supratau, kad esu visiškai žalias, kad ne ką apie tą gyvenimą suprantu, dar – esu suknistas idealistas, kad ne visi turi kaimus, tvartelius, kad žmonės nori mėsos – o jos parduotuvėse nėra.
Iki šiol akyse – dėl mėsos mindomos moteriškės vaizdas. Neišsitrina.
Neišsitrina ir 1982-ųjų vasarą povestuvinė kelionė į Leningradą. Žmonos mama sutaupė net 50 metalinių rublių, už kuriuos netoli Nevos prospekto iš moters išsinuomojome kambarį su didele geležine lova ir arbatinuku, ir dar liko.
– Gyveno pas mane tokia lietuvių pora – gražūs, čistokrovnyje litovcy (grynakraujai lietuviai), – nepatikliai skaičiuodama anytos metaliukus kalbėjo Leningrado blokadą išgyvenusi buto šeimininkė... Prisimenu, pagalvojau: gal mes jai atrodome ne čistokrovnyje litovcy, bent jau aš, kažkoks gruzinas, o kad galiu būti dar ir žydas, tada nežinojau...
Į laisvas dvi kėdes prie staliuko kavinėje prisėdo du suomiai. Mes jau kirtome savus šnicelius. Meniu – tik rusiškas, abu nieko nesupranta – paprašė, kad užsakytume ką nors mėsiško. Akivaizdu – vyrai alkani.
Stabdau pro šalį einančią padavėją.
– Gal jie norėtų tai, ką turim geriausia – viščiuko tabaka.
– Ar daug mėsos?
– Ypatingas patiekalas, – garantuoja.
Mūsų gurmaniška patirtis, apribota Kijevo kotletais Vilniaus geležinkelio stoties restorane ir kibinais prie Aušros vartų, kuždėjo – turėtų būti daug ir skanu.
Suomiai linksi – gerai viščiukas!
Nežinia iš kur traukė tą keptą viščiuką, nes atnešė mums dar tebevalgant.
Buvo košmaras: mažytė juodai apdegusi višta, be kulšelių ir neperskirta pusiau, be mėsos, kaulai, aptraukti oda.
Tie suomiai buvo mūsų pirmieji vakariečiai, su kuriais sėdėjom prie vieno stalo ir bendravom.
Didelės salės vidury daugybė galvų, išgirdusios kalbant užsienietiškai, įžūliai spoksojo, o man buvo gėda ir už save, ir už visą Leningradą.
Suomiai bandė ieškoti ką nors valgomo toje vištoje, pagramdė peiliais, pabaksnojo šakutėmis, bet, nesuradę mėsos, pasiėmę po duonos riekelę, atsisveikino.
Buvo ir daugiau panašių maisto programos vaizdelių, bet jos neįsirašė į mano patirties chrestomatiją. Nebent kolegos pasakojimas, kaip jų redakcijoje slapta rūsyje partiniai žurnalistai dalijosi iš partkomo bufeto parsineštą mėsą. Laikraštyje, kuriame dirbau, mėsos nedalydavo, bent prie redaktoriaus Adolfo Strakšio...
1990 metai.
1981 metai.
1980 metai.
Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.