
Naujausios
Metų įvykiai ir žmonės
Maloniau – duoti, nei imti
„Šiaulių kraštas“ tęsia pokalbį su šiauliečiais apie nueinančius 2018 metus. Kokie įvykiai mus keitė ir keičia? Kokiomis nuotaikomis gyvename metų sandūroje?
Mintimis dalijasi Šiaulių miesto garbės pilietis pramonininkas Stanislovas GRUŠAS, šiemet dovanojęs miestui išskirtinį rožyną, ir Šiaulių vyskupijos kurijos darbuotoja Inesė RATNIKAITĖ, popiežiaus Pranciškaus aukotų šv. Mišių Kauno Santakoje dalyvė.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Miestui dovanotas rožynas
Stanislovas Grušas, žinomas pramonininkas, Neaustinių medžiagų fabriko įmonių grupės vadovas, šiemet miesto bendruomenei atsiskleidė ir kaip aistringas rožių mėgėjas ir išskirtinio rožyno mecenatas.
„Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio vilos parke jis įgyvendino idėją pasodinti rožyną. Vasarą čia pražydo jau per 1 300 rožių.
Prie verslininko iniciatyvos ėmė jungtis ir kiti miestiečiai. 20 vardinių rožių pasodino įmonės, įstaigos ir atskiri piliečiai. Dar 100 rožių dovanojo Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai.
– Ch. Frenkelio vilos rožyną galima laikyti metų dovana ne tik muziejui, bet ir miestui. Kaip Jums, verslo žmogui, kilo tokia idėja?
– Jau dešimt metų tą idėją turėjau – vis kažką tokio norėjau padaryti. Prie fabriko rožyną turime, bet ten yra tik 100 roželių. O kai pamačiau Latvijoje Rundalės rūmų rožyną, kilo mintis, jog mes Ch. Frenkelio rūmų parke galėtume rožyną turėti. Pradėjom su muziejumi idėją generuoti ir sugeneravom.
– Nenustebino, kad atsirado nemažai idėjos rėmėjų, norinčių dovanoti savo vardines rožes rožynui?
– Šiai idėjai priešų nėra ir tuo džiaugiuosi.
Dabar 1 380 rožių yra prigijusių, išgyvenusių, dar pavasarį žiūrėsime, kiek jų išliks. Žiemai rožes aprišome popieriumi. Dabar jos atrodo kaip kalėdų nykštukai – tai muziejininkų idėja ir išradingumas.
– Kaip manote, kas daugiau gauna, ar tas, kuris dovanoja, ar tas, kuriam dovanojama?
– Jeigu gali duoti – duok. Moraliai, maloniau yra duoti, nei imti.
– Pats esate gavęs dovaną, kurią iki šiol branginate?
– Didžiausia dovana man yra vaikai – sūnus ir dukra. Ačiū žmonai. Turime vieną anūkę ir dar laukiame – ačiū marčiai. Šiemet dukra ištekėjo, rugsėjį vestuves atšokome. Mūsų šeimai tai buvo svarbiausias metų įvykis.
Džiaugiuosi, kad į Šiaulius susigrąžinau abu vaikus. Čia ir sūnaus šeima, o dabar ir dukros. Taigi, žentą šiemet gavau dovanų.
– Kokie metai buvo Jums pačiam?
– Nebuvo lengvi – reikėjo susitvarkyti su krūva verslo problemų. Darbo našumas įmonėse nekyla tiek, kiek kyla darbo užmokestis. Tad ir kitais metais bus ką veikti, kol susibalansuosime. Reikia ieškoti būdų darbo našumą didinti, nes atlyginimai nenustos augę.
O šiaip viskas gerai: šiais metais atšvenčiau jubiliejų – išgyvenau iki 60 metų, esu pagerbtas garbės piliečio vardu.
Energijos dar yra. Plėsime gamybą Šiauliuose. Naują gamyklą pradėjome statyti (prie „Ermitažo“ iškils). Ji suprojektuota iš viso 17 tūkstančių kvadratinių metrų, statysime dviem etapais. Lauko darbai jau vyksta, iki kitos vasaros tikimės baigti pirmąjį statybos etapą.
– Kaip vertintumėte Šiaulių situaciją metų kontekste?
– Pačioje miesto valdžioje politiškai neteisingi dalykai vyksta. Politikų ambicijos yra nesuprantamos, pykstasi, pjaunasi – nebesuprasi, kas teisus. Kam gali patikti pjautynės?
Visa tai kenkia miestui. Kai mušamasi, kažkas visada nukenčia, o šiuo atveju – visi šiauliečiai nukentėsime.
Jeigu vežimą visi temptų į vieną pusę, būtų kitokia situacija mieste. Dabar – nieko gero. Žmonių labui politikai turėtų ambicijas prislopinti, nusileisti vienas kitam ir susitaikyti.
Kalėdų proga visiems linkėčiau santarvės, sveikatos, meilės ir gerų atlyginimų, kad nereikėtų į užsienius bėgti.
O emigracija, atrodo, prislopo. Gal Lietuvoje vėl atsikursime tuos tris milijonus, apdainuotus Marijono Mikutavičiaus?
Popiežiaus vizitas mokė būti savimi
Inesė Ratnikaitė, Šiaulių vyskupijos kurijos darbuotoja, prisimena išskirtinį metų įvykį – popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Kai Šventasis Tėvas aukojo Mišias Kaune, Santakos parke, šiaulietė skaitė meldimą už jaunimą.
– Jūs iš arti matėte popiežių Pranciškų, kokį įspūdį patyrėte?
– Popiežiaus apsilankymas buvo nuostabus įvykis, daug mums visiems davė. Kiek geros reakcijos buvo, kiek džiaugsmo žmonės patyrė.
Man įstrigo ryškus vaizdas iš šv. Mišių Kauno Santakoje. Ant pakylos stovint buvo labai šalta. Pakyla buvo šešėlyje ir aplink ošė vėjai. Mačiau, jog šalta ir popiežiui, jį ima drebulys. Tada pagalvojau, jog jo apsilankymas – mums didžiulis įvykis, bet jam tokia kelionė nėra lengva.
Amžius garbus, o jis nori kuo daugiau su žmonėmis susitikti, suteikti jiems viltį, ranką paduoti, pamojuoti. Žmonėms reikia žinios, jo paskatinimo, padrąsinimo, šypsenos, krypties parodymo – ir jis tai daro.
Labai stebino, jog jis kalbėjo ne bendrais bruožais, o gerai susipažinęs su Lietuvos istorija, geografija, su tuo, ką žmonės yra išgyvenę, patyrę. Ypač pabrėžė kankinių pasėtą sėklą, kurios vaisiais šiandien džiaugiamės.
Iš jo pamokslo įstrigo mintis, jog kaip upė, įsiliedama į didesnę upę, atiduoda save, taip ir mums reikia nebijoti save atiduoti didesniam gėriui.
Man tai buvo naujiena, nes šiandien mes daugiau kalbame apie išlikimą ir saviraišką.
– Kaip jautėtės, skaitydama maldavimą popiežiaus aukojamų Mišių metu?
– Aš jaučiausi atliekanti tarnystę. Mano maldavimas buvo už jaunimą, už jaunus žmones, kad būtų drąsūs, nebijotų priimti iššūkius, aukotis. Labai jaudinausi.
Po Mišių labai netikėta buvo pažįstamų vyskupijos žmonių reakcija – jie džiaugėsi ir sakė, jog per mane priartėjo prie popiežiaus. Labai džiaugiausi, kad kažkas per mane patyrė tokį jausmą.
Iš tiesų abejojau, ar esu verta skaityti maldavimą – yra geresnių ir vertesnių. Tą klausimą: „Kodėl aš esu čia, kodėl mane išrinko?“ – mačiau ir kitų vyskupijų atstovų akyse, kai susirinkome repetuoti maldavimų skaitymo.
Atsakymą išgirdau, kai iškilus klausimui, kaip reikia kirčiuoti žodžius, vienas pasakė: „Žinokite, mus pasirinko, kad būtume tokie, kokie esame.“
Mintis, jog reikia sau leisti būti savimi, labai įstrigo. Pats popiežius yra paprastumo pavyzdys.
Daug mūsų visuomenėje yra pompastikos. Vis turi įrodyti ir pasirodyti šaunesnis, geresnis, puikesnis. Ypač jaunimas dalyvauja toje šoumenų rinkoje. Tarsi bijo būti savimi, bijo pasirodyti silpni. O gal mūsų silpnume yra stiprybė?
– Ko sau ir kitiems linkėtumėte?
– Kaip maldavime – drąsos būti savimi.
Redakcijos nuotr.
Verslininkas ir mecenatas Stanislovas Grušas įgyvendino idėją pasodinti miestui rožyną ir džiaugiasi, kad prigijo 1380 rožių.
Metų dovana – „Aušros“ muziejaus Ch.Frenkelio vilos parko rožynas papuoštas Kalėdoms – rožės tapo nykštukais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Inesė Ratnikaitė sako, jog iš popiežiaus Pranciškaus pamokslo įstrigo mintis, jog reikia nebijoti save, atiduoti didesniam gėriui, kaip upė atiduoda save įsiliedama į didesnę upę.